Baltų religija, lietuviškas Zodiakas ir šiuolaikinio žmogaus tapatybė

Su etnoastronomu Jonu Vaiškūnu kalbasi Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ žurnalistė Monika Virvičiūtė-Rybelienė.

Kai vis daugiau dabartinių žmonių atsakymų į jiems rūpimus klausimus ieško atsigręždami į praeitį, iš senolių patyrimų semdamiesi minčių naujoms idėjoms, o Baltų religija tampa vis populiaresnė, nutarėme pakalbinti vieną iš senojo tikėjimo puoselėtojų, etnoastronomą, fiziką… Joną Vaiškūną. 

Daugeliui šis žmogus gerai pažįstamas kaip kasmetės pavasario žalumos šventės „Jorė“ rengėjas Molėtų rajone, kitiems – kaip etnoatronomas ar kritiškų pasisakymų, straipsnių internetinėse svetainėse autorius. Tad šį sykį apie viska po truputį.

– Kada ir kodėl susidomėjote Baltų religija, astronomija, etnokosmologija?

– Šių pažinimo sričių link ėjau laipsniškai. Knygos ir įsimintini DEFA kino studijos filmai apie Šiaurės Amerikos indėnus buvo pirmieji etnologijos vadovėliai. Tuo pat metu dėmesį traukė ir vaizduotę žadino žvaigždėtas dangus.

Savo rankomis iš popierinio vamzdžio ir akinių lęšių pasidarytas teleskopas sėkmingai priartino Mėnulio jūras ir kraterius, atvėrė Sietyno žvaigždžių erčias… 6-oje klasėje jau žinojau, kuo noriu būti. Studijuodamas Vilniaus universiteto Fizikos fakultete susidomėjau Rytų kultūra ir filosofija. Tačiau mano bendramokslis Evaldas Grušelionis, su kuriuo teko gyventi viename bendrabučio kambaryje, visą laiką kalbino atsigręžti nuo Rytų kultūrų į savąją.

Paskui supažindino su žmonėmis, jau tuo metu tvirtai ėjusiais baltiškos kultūros keliu. 1985 ar 1986 metais įsigytos Mato Slančiausko ir Silvestro Davainio-Silvestraičio tautosakos knygos atvėrė akis, supratau, kad ir tai, ką man pasakoja tėvai, yra didžiulis tautos turtas. Tada pats pabandžiau užrašinėti tautosaką iš savo mamos ir tėvo. Netrukus E. Grušelionis mane supažindino su jaunu veikliu istoriku Vytautu Musteikiu, tuomet vadovavusiu Vilniaus universiteto istorikų folkloro ansambliui.

Taip įsitraukiau į senosiomis mūsų tradicijomis ir dvasine kultūra giliai besidominčių žmonių sambūrio veiklą. Nuo to laiko žiemą ir vasarą keliavome ir gyvenome Lietuvos kaimuose, rinkdami senąsias lietuviškas dainas, papročius ir tikėjimus, gilinomės į kalendorinių švenčių ir tradicijų prasmę. Gerokai paveiktas „etnokultūrinės“ pasaulėžiūros ir gyvensenos, kartu su bendraminčiais įsitraukiau ir į paminklosauginę veiklą. Vilniuje kartu įkūrėme paminklosauginį klubą „Talka“.

Rengėme talkas piliakalnių tvarkymui, dirbome archeologiniuose kasinėjimuose Kretuono akmens amžiaus gyvenvietėje ir Vilniaus Žemutinėje pilyje, dalyvavome susirinkimuose bei svarstymuose, susijusiuose su kultūros paminklų likimu, organizavome piketus ir akcijas, gynėme sovietų valdžios ir biurokratinių struktūrų niokojamus kultūros paminklus, pasisakėme už Vilniaus Žemutinės pilies atstatymą, rašėme į spaudą, leidome paminklosauginį savilaidos laikraštį „Talka“, kėlėme LDK kunigaikščių rūmų atstatymo klausimą, buvome vieni iš iniciatorių 1988 m. visuomeninio susirinkimo Mokslų akademijos salėje, kuriame įkūrėme Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį…

Į etnoastronomiją pasukau trokšdamas suderinti savo fizikinį išsilavinimą su domėjimųsi etnine kultūra. Baigęs universitetą dirbau Lietuvos Mokslų akademijos Fizikos instituto Lazerinės elektronikos skyriuje. Tuo metu mane patraukė Molėtų astronomijos observatorijoje brandinta paleoastronomijos ir astronomijos istorijos muziejaus idėja. Tuomet aš iš Vilniaus persikėliau į Molėtus ir nuo 1987 m. pradėjau dirbti Molėtų astronomijos observatorijoje.

Pirmomis darbo dienomis observatorijos moksliniam vadovui profesoriui Vytautui Straižiui pasakiau, kad nors į darbą formaliai esu priimamas kaip inžinierius stebėtojas, tačiau ketinu užsiimti išimtinai etnoastronomijos tema, tai yra tyrinėti lietuvių etnines žinias apie dangaus šviesulius.

Buvau įsitikinęs, kad lazerinėmis technologijomis ir astronominiais stebėjimais gali užsiimti bet kas pasaulyje, o mūsų lietuviškosios tautinės liaudies astronomijos žinių nei amerikiečiai, japonai ar kinai tikrai nerinks ir netirs. Nusprendžiau, kad tai mano gyvenimo užduotis. Tais pačiais metais parengiau ir dviem leidimais išleidau specialų Liaudies astronomijos žinių rinkėjo klausimyną. Kraštotyrinėse ekspedicijose pagal šį klausimyną ėmiau rinkti Liaudies astronomijos žinias.

Tuo pat metu su Fizikos instituto Astrofizikos skyriaus kolegomis Gunaru Kakaru, Libertu Klimka, Janiu Lopeta, Donatu Macijausku pradėjome rūpintis Etnokosmologijos centro steigimu. Įtikinus tuometę Lietuvos komunistinę vadovybę, kad toks originalus centras būtų unikali švietimo ir kultūros įstaiga bei garsintų Lietuvą, buvo gautas finansavimas jo statybai. Taip atsidūriau tarp Etnokosmologijos centro, vėliau pavadinto Lietuvos etnokosmologijos muziejumi, steigėjų. Čia dirbau iki 1998 m. Vėliau teko pereiti dirbti į Molėtų krašto muziejų, kuriame darbuojuosi iki šiol.

Mokslinę veiklą etnoastronomijos ir etnokosmologijos tyrimų srityse smarkiai pagyvino pažintis su šios srities tyrinėtojais užsienyje. Nuo 1994 m. tapau Tarptautinės kultūrinės astronomijos organizacijos SEAC nariu, nuo 2003 m. buvau išrinktas šios organizacijos viceprezidentu. 2005 m. įsitraukiau į dar vienos tarptautinės archeoastronomų organizacijos ISAAC tarybos veiklą. 2007 m. bendradarbiaujant su šiomis tarptautinėmis organizacijomis ir Klaipėdos universiteto archeologais pirmą kartą Lietuvoje surengėme pasaulinę archeoastronomijos ir etnoastronomijos konferencija „Astronomija ir kosmologija liaudies tradicijose ir kultūros pavelde“.

Tai, kad mano domėjimusi ir tyrinėjimų akiratyje greta etninės kultūros ir etnoastronomijos atsirado ir baltų religijos tema – „kaltas“ religijotyrininkas Jonas Trinkūnas, nemažą įtaką pasirinkimams ir pažiūroms darė Norberto Vėliaus, Vladimiro Nikolajevičiaus Toporovo, Algirdo Juliaus Greimo ir Gintaro Beresnevičiaus pavyzdys ir darbai. O pastaruoju metu labiausiai įkvepia bendražygio ir bičiulio mitologo ir religijotyrininko Dainiaus Razausko pasiekimai.

– Senoji lietuvių religiją, kokia ji buvo – papročiai, tradicijos… Kokios jos apraiškos liko šiandieninėje Lietuvoje?

– Manoma, kad prieš įsigalint krikščionybei Lietuvoje gyvavo du pagrindiniai lietuvių religijos sluoksniai: senoji valstiečių-žemdirbių luomo religija bei karių-valdovų oficialioji valstybinė religija. Valstietiškoji religija buvo pagrįsta prigimtine, paveldėta iš protėvių ir tradicinėje kaimo kultūroje įsišaknijusia, tautos papročiuose bei tautosakoje įkūnyta dvasinių ir dorovinių vertybių visuma.

Karių ir valdovų religija, nors taip pat buvo pagrįsta vietine protėvių tradicija, tačiau ji buvo reformuota ir sąmoningai struktūrizuota, o kai kuriais atžvilgiais, matyt, ir kodifikuota kaimyninių skandinaviškosios bei krikščioniškos religijų pavyzdžiu.

Taip buvo siekiama įteisinti politinę valdžią ir pagrįsti socialinę valstybės sanklodą. Nors abi religinės sistemos sugyveno, tačiau tarp jų, matyt, turėjo būti ir tam tikra atskirtis bei priešprieša, panaši į tą, kuri visada atsiranda tarp valdžios elito ir prastuomenės pasaulėžiūrų ir ideologijų. Šiuos du lietuvių pasaulėžiūros dėmenis skyrė religijotyrininkas G. Beresnevičius.

Pasak jo, karių ir valdovų poreforminė religinė sistema turėjo būti pagrįsta dievų hierarchija – panteonu, kurios struktūra buvo pašaukta įteisinti politinį bei socialinį valstybinės ideologijos turinį. Manoma, jog dievų panteono viršūnėje viešpatavo dangiškasis Dievas Perkūnas.

O valstietiškoji tradicija rėmėsi archajiškais giluminės prigimtinės religijos klodais. Jos centrinė religinė galia turėjo telktis ties žemiškąja deive Žemyna ir gausiomis mitinėmis savo turiniu daugiausia chtoniškomis būtybėmis: kaukais, aitvarais, miškų, augalų, žemės bei vandenų dvasiomis. Įsivyravus krikščionybei oficialioji valstybės religija buvo naikinama, o iš dalies tiesiog transformuojama į krikščionybę.

Nepaisant persekiojimų, valstietiška religija gyvavo iki XIX a. Vėliau pagonybės apeigos ir tradicijos buvo tęsiamos jas derinant su krikščionišku šventųjų kultu ir liturgija. XIX a. iš valstiečių senosios religijos pagrindus pradėjo perimti ir bajorija bei inteligentija.

Dalis inteligentijos atsisuko į savo tautą, į jos kalbą, istoriją ir religiją. Romantizmo dvasia, Lietuvos istorijos, lietuvių kalbos ir senosios lietuvių religijos idealizavimas tapo tuo ideologiniu impulsu, kuris suvienijo tautą nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimui (1918 m.).

XX a. vienu svarbiausiu autentiško baltiško religingumo atgimimo šaltiniu tapo Lietuviškasis etninis paveldas. Augantis domėjimasis kaimo žmonių papročiais, etnografinės bei folklorinės medžiagos rinkimas, istorinių šaltinių tyrimas, baltiškos pasaulėžiūros ir religijos studijos – visa tai buvo natūrali atgimstančios tautos reakcija, vedanti savęs pažinimo ir įtvirtinimo link.

Nenutrūko šis vyksmas ir sovietinės okupacijos metais. Gyvas domėjimasis savo protėvių pasaulėžiūra neapsiribojo vien kabinetiniais tyrinėjimais.

Žinios buvo betarpiškai perimamos iš kaimo žmonių išvykose ir ekspedicijose. Ne tik tyrinėtojai, bet ir savo tautos tradicijomis ir pasaulėžiūra besidomintis jaunimas užrašinėjo liaudies dainas, mitologinius pasakojimus, tikėjimus ir kitas žinias.

Vėliau tos žinios tapdavo ne tik mokslinių studijų, bet ir tautinės savimonės ugdymo bei baltiškos pasaulėjautos ir religijos perdavimo priemone. Surinktos dainos buvo dainuojamos, aprašytosios šventės – švenčiamos, užfiksuotos apeigos – atliekamos.

Dešimtmečius po Lietuvos kaimus keliaujantys ir liaudies išminties turtų ieškantys romuviai suspėjo pažinti ir perimti iš gyvenimo pasitraukiančios lietuvių tradicinę pasaulėžiūrą puoselėjusios ir praktikavusios, Lietuvos prieškario kartos žinias, papročius, tautosaką ir dvasinę išmintį.

Taip su išmirštančiu Lietuvos valstietišku kaimu pamažu besitraukiančios mūsų senosios religijos pagrindai buvo perimti dalies Lietuvos šviesuomenės. Būtent etninis paveldas ir tapo ta tarpine grandimi, kuri padėjo sujungti praeities baltų religijos ir mitologijos šaltinių žinias su šiuolaikine kultūra ir tradicine gyvensena.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę susidarė sąlygos ir būtinybė įteisinti senojo baltų tikėjimo sekėjų judėjimą. 1992 m. buvo įregistruota Vilniaus miesto Baltų tikėjimo bendruomenė Romuva. Dar po dešimties metų įvairiose Lietuvos vietovėse veikusios senovės baltų tikėjimo bendruomenės susijungė į Senovės baltų religinę bendriją – Lietuvos Romuva.

Tad Lietuvos Romuvos uždaviniu ir tapo perimtosios senosios tradicijos pritaikymas nūdienos žmogaus dvasiniams poreikiams tenkinti, jo gyvenimo pilnatvei užtikrinti. Romuva perėmė savo pirmtakų puoselėtas baltiškas dorovines ir dvasines vertybes, požiūrį į gamtą, žmogų ir dievus, svarbiausias šeimos ir kalendorines šventes, simbolius ir kitas šventybes. Visa tai šiandien yra kūrybiškai permąstoma ir pasitelkiama šiuolaikiniame dvasiniame gyvenime.

– Romuviai – protėvių darbų tęsėjai, į savo gretas pritraukiantys vis daugiau jaunų žmonių. Kas, jūsų manymu, bei kodėl jauną žmogų traukia prie senosios religijos?

– Viena iš svarbiausių mūsų prigimtinės pasaulėžiūros, kurios srovės pasiekia mus per etninę kultūrą, kalbą ir visą lietuvybę, ypatybė yra savumas ir savitumas. Savumas, paprastumas, nuoširdumas, gyvas santykis su pasauliu ir jame slypinčiais protėvių išsaugotais papročiais ir priesakais.

Mūsų širdimis srovena ir mūsų sielomis banguoja gyvos protėvių dvasios, įkvepiančios mus toliau tęsti jų pradėtus darbus. O didžiausia dovana ir įkvėpimo ugnimi dega giliai paslėptų, užkalbėtų ir užmirštų savų gyvenimo esmių atradimo džiaugsmas.

– Kokios mūsų protėvių žinios buvo apie dangaus šviesulius, pagal ką jie skaičiuodavo laiką? Ką apie šiandieninę Lietuvos situaciją sako žvaigždės?

– Dangaus skliautas ir jame švytintys dangaus šviesuliai su dieviškomis galiomis buvo siejami nuo seniausių laikų. Ir šiandien nekyla abejonių, kokia svarbi mūsų gyvenime yra Saulė, kaip jos padėtis dangaus skliaute veikia visą gyvąją ir negyvąją gamtą, įtakoja mūsų savijautą ir sveikatą.

Seniau, kai nebuvo nei laikrodžių, nei kalendorių, nei meteorologinių tarnybų, nei mokslinių ateities prognozavimo būdų, o žmogaus gyvenimas priklausė nuo metų laikų – Saulė, Mėnulis ir žvaigždės buvo nepakeičiami pagalbininkai bei pirmieji erdvės ir laiko žymenys, leidę žmogui susigaudyti laike ir erdvėje, numatyti ateities įvykius ir reiškinius.

Cikliškai judantys dangaus šviesuliai tapo pirmuoju laikrodžiu ir kalendoriumi, pirmuoju kompasu ir pirmąja ateities prognozavimo priemone. Ilgus šimtmečius ir tūkstantmečius stebėjusiems dangaus skliautą ir lyginusiems šviesulių padėtis su kitais gamtos ritmais mūsų protėviams dangaus šviesuliai tapo reikšmingais ženklais, savotiška likimo „knyga“, kurioje jie skaitė dieviškojo pasaulio ateitį. Dangaus skliaute pasklidusias žvaigždes vaizduotėje sujungę į atpažįstamus ir įsimenamus ženklus, priskyrę jiems iškalbingus vardus, protėviai įamžino juose savo gyvenimišką patirtį bei išmintį.

Dažnam ir šiandien atrodo, jog astronomai pajėgūs atsakyti į visiems rūpimus žmogiškosios būties klausimus, nes jie – „žiūri į dangų“… Deja, dabar astronomai žvaigždėtame skliaute nebe dieviškos išminties ženklus skaito, bet tiria iš atomų ir elementarių dalelių sudarytus fizinius dangaus kūnus…

Žvaigždės gali kalbėti mums ir apie mus tik tuomet, jeigu joms danguje, kaip ir raidėmis knygoje, kas nors priskiria dvasinį, kultūrinį ar kokį kitą vertybinį turinį. Žinią galima perskaityti, jei ją kažkas yra „įrašęs“ ir tik tuo atveju, jeigu vis dar yra mokytojų, aiškinančių mokiniams tų „įrašų“ reikšmes, ir jei yra mokinių, pasiruošusių priimti šiuos aiškinimus.

Šiandien į žvaigždes, kaip ir į daugelį kitų dalykų, žvelgiame per materializmo akinius, tad tiek danguje, tiek ir žemėje matome daug bedvasių kūnų. Jei niekas nevargsta įkvėpdamas jiems dvasios, tad ar galime tikėtis iš jų kokių nors atsakymų, kokių postūmių savo dvasinėms įžvalgoms? Kas būtų, jei į šventraštį pažvelgtume kaip į popieriaus lapų pluoštą, tinkantį namų židiniui prakurti? Šiek tiek pašildytumėm savo kūną ir trumpam apšviestume kambarį. Dvasinės esmės glūdėjusios šventraštyje jau niekada nenušviestų ir neįkvėptų mūsų sumedžiagėjusių sielų…

– Daug laiko praleidote tyrinėdamas lietuvišką Zodiaką, koks jis? Pagal ką būdavo sudaromas? Kokia buvo jo reikšmė tuomečiam žmogui?

Ilgą laiką apie galimą lietuvišką Zodiaką nieko nežinota. Zodiakas kaip astronominių žinių sistema turėjo būti būdingas tik to meto aukštesniam išsimokslinusiam visuomenės sluoksniui.

Todėl buvo maža vilties ką nors tikra išsiaiškinti, juk sunaikintas senosios religijos dvasininkų luomas nebūtin nusinešė ir savo puoselėtas žinias bei patirtį. Tikėtina, kad klasikinis Zodiakas valdovų dvare turėjo būti žinomas jau prieš įvedant krikščionybę XIII a., o gal ir gerokai anksčiau.

Iki šiol apie tai galėtume tik spėlioti, jeigu laimingo atsitiktinumo dėka iki mūsų laikų nebūtų išlikęs pagoniškas apeiginis kaušas su 12 originaliais Zodiako ženklų atvaizdais. Šis kaušas atsitiktinai buvo atrastas po Antrojo pasaulinio karo vienos Gardino bažnyčios rūsyje, tarp ten sumesto seno bažnytinio inventoriaus. Iš kitų muziejuose esančių kaušų jis išsiskyrė savo įspūdingu dydžiu. Ant šio kaušo pavaizduota 12 senovinių piešinių.

Piešiniai buvo atrasti nuo kaušo nugramdžius spalvotais dažais nutapytus krikščioniškųjų šventųjų paveikslus. Pavyko įrodyti, kad tai – ne šiaip sau kalendoriniai ženklai, o Zodiakas.

Skaitant pagal laikrodžio rodyklę nuo kaušo rankenos vaizduojamos dvi beveik stačiu kampu susieinančios linijos. Viršutinė linija baigiasi išplatėjimu, primenančiu strėlės antgalį (sunkiai įžiūrimas ženklas) – „Žuvys“. Figūra panaši į gauruotą išnarą – avikailis – „Avinas“. Raitelis –„Tauras“. Du besikaunantys kariai – „Dvyniai“. Paukštis panašus į povą, atsigręžęs į kairę – „Vėžys“. Paukštis panašus į povą, atsigręžęs į dešinę –„Liūtas“. Gervė – „Mergelė“. Dvi Saulės, viena apatiniame su svastikiškai užlenktais į dešinę spinduliais, kita su tiesiais spinduliais – „Svarstyklės“. Elnias su elniuku – „Skorpionas“. Ietininkas – „Šaulys“. Ožys – „Ožiaragis“. Žirgas – „Vandenis“.

Iš visko sprendžiant, ši ženklų sistema sudaro savitą Zodiaką, galėjusį susiformuoti Viduržemio jūros ir vietinės baltiškos tradicijos sandūroje. Viduržemio tautų – graikų, romėnų kultūrose naudojama Zodiako sistema, patekusi į savitos vietinės baltiškos kultūros terpę, galėjo būti perimta ir pritaikyta prie vietinių mitinių vaizdinių. Pats toks pritaikymas rodo buvus gana stiprią vietinę dangaus šviesulių mitologiją. Nes jei Zodiakas būtų buvęs perimtas neturint savų nusistovėjusių žinių apie dangaus šviesulius, nebūtų buvę ir reikalo kai kuriuos ženklus keisti.

Neaišku, kas ir kokiomis aplinkybėmis tradicinius Viduržemio Zodiako ženklus atkeitė savais kalendoriniais ženklais, pritaikydamas prie vietinių papročių. Baltų žemių ryšiai su Viduržemio jūros kraštais ir Rytų šalimis buvo glaudūs nuo labai senų laikų. Tuos ryšius pirmiausia laidavo Gintaro kelias, kuriuo prekyba su Viduržemio regiono kraštais vyko jau nuo II tūkstantmečio prieš mūsų erą. Gintaro kelių šakos driekėsi nuo Baltijos jūros iki Graikijos, Italijos ir net Mažosios Azijos. Jau vien ryšiams su šiais tolimais kraštais užtikrinti buvo reikalingos astronominės žinios.

Mat tais laikais keliaujant tiek sausuma, tiek vandenimis, neišvengiamai tekdavo kelią sekti pagal žvaigždes. Istoriniai šaltiniai neretai pabrėžia, jog keliautojams kelią atsekti padėdavo astronomas. Pavyzdžiui, ir Bychovco kronikoje (1520–1530), perteikiančioje legendą apie lietuvių kilmę iš romėnų, rašoma: Ir išplaukė jie Viduržemio jūra, pasiėmę su savimi vieną astronomą, kuris nusivokė apie žvaigždes. Dar daug neįmintų mįslių slepia praeities ūkuose skendinti Zodiako istorija.

Jeigu tiesa tai, kad į darnią 12 dangaus ženklų sistemą jis buvo sujungtas Mesopotamijoje, tai neabejotina ir tai, kad plisdamas į svečius kraštus, Zodiakas ne tik darė poveikį vietinėms kultūroms, bet ir pats patyrė žymių metamorfozių. Originali lietuviška Zodiako atmaina irgi turėtų įnešti savo indėlį į šį maginio žavesio iki šiol nepraradusio reiškinio istoriją.

– Ką jau daug metų žinojo mūsų protėviai, ko dabar nežinome mes ir vėl tuos dalykus dabartinis žmogus atranda iš naujo?

– Mes, matyt, ir gimstame tam, kad viską atrastume ir pakartotumėme iš naujo. Dar išminčius Platonas sakė, kad mūsų pažinimas yra tik prisiminimas to, kas jau seniau buvo žinoma. Neblėstantis šių žodžių teisingumas visais laikais skatino kreiptis į protėvių išmintį. Taip atrandame ir suvokiame, kad protėvių pasaulėžiūra buvo ne iš piršto laužta, bet savita ir veiksminga dorovinių, dvasinių žinių ir veiksmų visuma, užtikrinusi visuomenės sugyvenimą ir išgyvenimą.

Šiuolaikinė visuomenė, sparčiai judėdama pirmyn modernių technologijų kryptimi, neišvengiamai iš naujo turi suvokti ir atrasti Darnos tarp gamtos ir žmogaus būtinybės dėsnį. Norėdami išlikti turėsime priimti ilgai protėvių pasaulėžiūroje puoselėtą Tausojimo kultūros išmintį, pagrįstą Darnos, Skalsos ir Amžinosios ugnies kūrybinėmis vertybėmis.

O tam verta atminti dabar sparčiai užmirštamą tiesą, kad tik nuo mūsų pačių priklauso, ar savo gyvenimo akiračius užpildysime tik beprasmiais medžiaga apsunkusiais kūnais, ar sugebėsime juos persmelkti dar ir gyva dvasine esme…

– Šiuolaikinio žmogaus tapatybė, kokia ji jūsų akimis?

– Tapatybė – kaip dėmesys. Bandai susikaupti, sutelkti dėmesį, kad galėtum kuo geriau išspręsti užduoti, o aplinka mus bando ištapatinti, išmušti iš savitos saviraiškos, gyvensenos, kalbos ir mąstymo vėžių. Prarasdami savo žemes, savo žmones, vis dar laikomės susitraukę ir nukraujavę.

Kai atkūrėme nepriklausomybę, papuolėme į dar didesnių išbandymų ir pavojų vėžes. Mokėjome įveikti karus, okupacijas ir tremtis, o dabar klumpame būdami laisvi. Išbandymas priespauda kėlė pasipriešinimą ir todėl buvo nugalėtas, tačiau išbandymą laisve ne kiekvienas įveikia. Laisvė gimdo atsipalaidavimą ir budrumo praradimą. Su laisve auga ne tik gėris, bet dauginasi ir jo priešingybės.

Apgaulingos laisvės lopšinių apie ES, NATO, „europinius standartus“, „europietiškumą“, „integraciją“, „toleranciją“, „eurą“, „struktūrinius fondus“, „vartojimą“… užliūliuota tauta minga, ir atsibusti iš šio letargo sapno gali labai pavėluotai.

Tačiau, nepaisant įvairaus plauko niurzglių bei įkyrių bandytojų, siekiančių išardyti lietuvišką tapatybę, mes vis dar esame – lietuviai. Dabar išsilaikyti tokiais bus nelengva. Valstybė nustojo rūpintis jaunosios kartos tautiniu ir pilietiniu ugdymu. Oficiali žiniasklaida noriai pasidavė daugiausia prisitaikėliškai „politkorektiškai“ kosmopolitinei pasaulėžiūrai, bandančiai žeminti ir menkinti tai, kas išliko iš mūsų tradicinių vertybių.

Mėginama nuneigti ne tik Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintas pagrindines dorovines tautos gyvensenos taisykles, bet ir apardyti ilgaamžius šeimos sąrangos statramsčius. Žmonės, kurie pasisako už tradicines tautines vertybes, vis garsiau imami pravardžiuoti „klerikalais“, „nacionalistais“, „šovinistais“… Įtūžio metu griebiamasi ir modernesnių keiksmažodžių – „homofobai“, „talibai“…

Kai jau per TV žinias pranešama, kad prie savivaldybės demonstruoja ne pensininkai, pasisakantys už tradicines šeimas ir plačią visuomenės paramą turinčias dorovines vertybes, o – „būrelis homofobų“, mums, išauklėtiems lietuviškos Doros ir Darnos pagrindais, įkvėptiems pagarba Tėvui, Motinai, Šeimai ir Tautai, belieka laukti pareiškimų, kad didžiausiu lietuvių tautos „homofobu“ buvo Vydūnas, o aršiausiu „talibu“ – Jonas Basanavičius…

Tebemėgstama daug kalbėti apie sovietinį palikimą. Atrodo, šiuo burtažodžiu vis dažniau, patys to nesuprasdami, pridengiame ne kažkokį mistinį sovietų valdžios per 50 okupacijos metų suformuotą mūsų sąmonės bruožą, o visų laikų žmonių daugumai būdingą prisitaikėliškumo bruožą. Dabar, kaip ir anais laikais, didžioji žmonių dalis yra prisitaikiusi prie vyraujančios ideologijos ir politinės sistemos sanklodos, prie viso jos biurokratinio, o kartu ir represinio aparato.

Kaip bevadintumėme dabartinę visuomenę – posovietine ar europietiška – jai taip pat mieliausi yra prisitaikėliai. Jaunas žmogus, sąmoningai gyvenantis tik po 1990-ųjų, to net nejaučia. Jam tai atrodo moderni norma. Tik va mums, gyvenusiems anoje sovietinėje santvarkoje ir atsidūrusiems šioje sistemoje, aiškiai yra matomi ne tik tipologiniai, bet ir genetiniai abiejų sistemų tapatumai. Dainuojanti revoliucija – Sąjūdis, nepakeitė žmogiškosios prisitaikėliškos prigimties esmės.

Kaip ir anksčiau dauguma, ir tai tikriausiai normalu, yra prisitaikanti ir lojali esamai – įprastai, oficialiai – tvarkai, kokia ji bebūtų. Ir tik mažuma yra priešingoje stovykloje prisitaikėliškumui, kad ir kokiai valdžiai ir santvarkai jis tarnautų… Šiandien naujuoju mitiniu herojumi daromas amorfinis žmogus, laisvas nuo įsipareigojimų tėvynei, tautai, šeimai ir net savo lyčiai… Bet kokie ilgalaikiai santykiai ar įsipareigojimai skelbiami asmenybės laisvių suvaržymu. Pagrindine vertybe iškeliamas prisitaikymas prie aplinkybių bei tapatybės amorfiškumas ir likvidumas.

Tapatybė – savitumas, tai neatsiejama asmens ir visuomenės savivokos reikšmių visuma, pagrįsta savimonės pastovumu ir perimamumu. Tai savo centro, savo ašies, savo Aš kūrimas ir tvirtinimas. Tapatybė žmogų stato į centrą, suteikia jam ašį, įgalinančią įsukti savo kūrybos ratą. Bet kokia periferinė tapatybė tėra fikcija – kitų (svetimų) centrų kultūrų antspaudas mūsų sąmonėje. Mano, šiuolaikinio lietuvio, pareiga – pasaulio centrą sugrąžinti savo protėvių žemei, kurioje kalbinamas lietuviškai užgimiau.

– Lietuvoje esate gerbiamas žmogus, ypač jaunų žmonių, nes daug rašote internete, gvildenate net ir pačias opiausias šalies problemas nebijodamas aštresnio žodžio, kritikos, o kodėl sukūrėte savo Bloga? Kas paskatino viešai pristatinėti savo mintis?

– Neįmanoma likti abejingam stebint, kas vyksta Lietuvoje. Kartais, matant kas dedasi – tiesiog užverda kraujas, užplūsta apmaudas… Laisvos arba apylaisvės žiniasklaidos laikais prisiskaitai ir prisižiūri tokių dalykų, kad negali abejingai tūnoti nuošalyje, neišsakydamas savo nuomonės, savo minčių.

Gyvendamas miške atsiskyrėlio gyvenimą turi mažesnes galimybes – nuvažiuoti, nubėgti įsijungti į mitingą, piketą ar kitokią visuomeninę akciją. Tai dažniau ir griebiesi plunksnos…

Kartais tiesiog pasveri, ar verta važiuoti kelis šimtus kilometrų ir savo kūnu įsijungti į visuomeninę akciją, ar verčiau parašyti kokį aštresnį rašinį. Dažniausiai nugali rašiniai. Jie man ir atstoja mitingus ir piketus…Kai išrašai mintis ir jausmus – palengvėja.

Tikiesi, kad tai pasitarnaus ir bendram reikalui, formuos nuomonę, sutelks bendraminčius, o gal net nulems sprendimus ar apsisprendimus. O tinklaraštį pradėjau rašyti maldydamas nerimstantį saviraiškos žaltį. Juk ne visas mintis ir rašinius oficiali žiniasklaida priima ir skelbia. O čia – pats sau esi redaktorius ir viršininkas.

– Kokia Lietuva būtų šiandien, jei būtų išlikęs senasis tikėjimas?

– Jei būtų išlikusi senoji lietuvių religija, tuomet net tik Lietuvos, bet ir Europos, o gal ir Pasaulio istorija būtų buvusi kita. Jei atsiribotume nuo sudėtingų politinių ir socialinių vyksmų modeliavimo ir kalbėtume tik apie pasaulėžiūrą ir kultūrą, manau, tokiu atveju Lietuvą galėtume įsivaizduoti kaip savotišką trečią civilizaciją, įsiterpusią tarp vadinamųjų Rytų ir Vakarų, tarp Bizantiškosios ir Romėniškosios Europos kultūrų, kaip savitą dvasinę ir kultūrinę erdvę – savotišką gyvą baltiškos-indoeuropietiškos kultūros draustinį, savitos kultūros ir pasaulėžiūros žemę, panašėjančią į Indiją, o gal ir į Japoniją.

Esu įsitikinęs, kad senojo lietuvių tikėjimo vertybių ir vakarietiškos civilizacijos pasiekimų jungtis būtų davusi stiprų judesį kūrybiškumui bei dvasinės ir medžiaginės pramonės plėtrai, kaip kad tai ir nutiko Japonijoje. Sunaikintos ir tebenaikinamos Tautos gyvybinės galios būtų turėjusios galimybę neregėtai išsiplėtoti. Šiandien netektų kalbėti apie pražūtingą emigraciją jau beveik peraugančią į visuotinę evakuaciją ir tautos nykimą…

Būtų neišsipildę prūsų legendinių brolių Brutenio ir Vaidevučio, savo nykstančios tautos vardan žengusių į pasiaukojimo laužo liepsnas, priesakai: Žinok, mano tauta, kad be savo Dievų tu nesulauksi nieko gero, nieko džiaugsmingo. Žinok, kad Dievai teikia visą gėrį, visą laimę, visą džiaugsmą ir palaimą.

Tikiu, kad mūsų Lietuva būtų didinga.