Žymos archyvas: žvakė

I. Kovalevska. Nusiliekime savo pirmą žvakę (nuotraukos) (0)

1-3-k300

Be abejonės visiems jauku įeiti į šviesius ir šiltus namus. Deganti žvakė juose simbolizuoja šviesą, tikėjimą, lydi  mus nuo  gimimo iki mirties, dega per mūsų krikštynas, vestuves, gimtadienius, jos šviesa išlydi mus į amžinybę, ją uždegę prisiminame palikusius mus artimuosius. Ne tik restoranuose, dvaruose ar bažnyčiose plevena jų liepsna, bet ir mūsų namuose per svarbias šventes, Velykas ar Kalėdas. Tikimės, kad žvakės šviesa turi magiškų galių išvyti piktąsias dvasias ir prikviesti mums sėkmę ir ramybę.

Dabartiniais laikas žvakėmis apsirūpiname parduotuvėse, mugėse, net ilgiau nesusimąstydami, kaip  jas gamino prieš atsirandant elektrinėms lemputėms mūsų Skaityti toliau

Nulieta ilgiausia tikro vaško žvakė (2)

A. Jakštaitės nuotr.

Rusnėje nulieta ilgiausia tikro vaško žvakė, kurios ilgis – 2 m 29 cm. Pasak jos autorės, Aurelijos Jakštaitės, Lietuvoje nulietos ilgiausios žvakės rekordas dar nebuvo užfiksuotas, todėl duomenis būtinai nusiųs rekordus fiksuojančiai agentūrai.

Žvakei prireikė 7 kg bičių vaško. Dalį jo buvo sukaupusi autorės mama, kuri kadaise augino bites, kita dalis buvo nupirkta. Liejant žvakę teko plušėti tris valandas.

Šią žvakę, pasirūpinusi dideliu žibintu, A. Jakštaitė sako būtinai pastatysianti prie H. Šojaus dvaro, kaip ir buvo sumaniusi. Skaityti toliau

Grabnyčios, Perkūno diena ir vaško žvakelė (8)

Liejamos žvakės | vstt.lt nuotr.

Šios dienos pavadinimas yra kildintinas iš gudiško žodžio gromnica, pažodžiui tai būtų – perkūninė. Senieji šios dienos lietuvių ir kitų Europos tautų papročiai taip pat patvirtina šios dienos ryšį su Perkūnu.

Žmonės šią dieną vadina Gramnyčiomis arba Grabnyčiomis. Dažnas dabar galvoja, kad tai kažkokiu būdu turi sietis su žodžiu grabas, tai yra karstas. Tačiau tai klaidinga garsinė sąsaja, nes šią dieną jokių reikalų su karstais niekas neturi ir niekada neturėjo, nebent tik kam mirus.

Tądien šventinama namų ugnis, aukojamos aukos dievaičiui Perkūnui, kad saugotų nuo gaisrų, ligų, piktos akies. Šventinamos ir graudulinės (nuo žodžio – griaudėti – t.y.  Perkūno) žvakės. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Grįžtantys pinigai (0)

lobisLietuviai senovėje turėję, sako, pareitinius pinigus. Iš jųjų labjausiai buvę skatikai, dvylekiai, ašminiai, timpos, auksinai – žodžiu sakant, smulkiejie pinigai. Jie tokiais tapdavę per užkerėjimą gerų pinigų. Raganiai, žinovai ir burtininkai jais vartodavę. Jei iš netyčių toks pareičiokas į prastų žmonių rankas papuldavo, jie jo nepažinodavo. Tas pinigas kam prigulėdavo, pas tą pareidavo, ir jeigu kas gavęs jį įsidėdavo prie gerų pinigų, tai jis išeidams ir kitus išsivesdavo ir tokiu būdu ne vieną turtingą žmogų palikdavo vargdieniu.

Pareičiokas kaip nuo žmogaus išeidavo, nieks jojo užmatyti negalėjo nė pajusti, kada jis eis. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Paparties žiedas (19)

paparčiai | dykai.lt nuotr.Švento Jono vilijo eidavo ieškoti paparties žiedo. Reikdavo paimti žvakę, dvi paklodes ir šermukšninę, nueiti į mišką, vieną paklodę pasikloti, su kita pačiam užsidengti, su šermukšnine apsigriežti ratą, kad niekas neprieitų.

Vieną kartą berniukas užsimanė rasti paparties žiedą, nes turiantis žiedą žinodavęs viso svieto mandrybę. Pasiėmęs drobules, žvakę, šermukšninę ir knygą, nuėjęs į mišką, apsibrėžė su šermukšnine, pasiklojo drobę, užsidegė žvakę ir pradėjo skaityti knygą. Apė pusiaunaktį kad pradėjo skambėti, šnypšti, jog berniukui net plaukai pasistatė ant galvos. Norėtų bėgt – bijo, reik kentėt, o žiūrėt negalima, nes gal palikt nebyliu. Skaityti toliau