Žymos archyvas: žmona

Sekmadienio sakmė. Apie dalingą žmoną (2)

„Vilkų mergaitė“. iliustravo Gelrev Ongbico | leidyklos „Nieko rimto“ nuotr.

Buvo vienas bernas, neturįs laimės. Jam viskas nesisekė, visas jo pelnas į nėkus virto, kartais jisai neturėjo nei kuo apsirengti, nei ką valgyti. Ką jam daryti?

Sumanė jis vieną kartą eiti prie vieno ūkininko tarnauti. Pas tojo ūkininko buvo didelis akmuo klone. Prašo tad tas bernas ūkininko:
– Dirbsiu aš pas tamstas penkerius metus kiek tik galėdamas, denk mane ir valgydink – vietoje algos gi po penkerių metų atiduosi man tik tą akmenį. Skaityti toliau

Liudvikas Zamenhofas ir Lietuva (10)

Liudvikas Zamenhofas | Lietuvos žydų bendruomenės nuotr.

2017-uosius UNESCO buvo paskelbusi Liudviko L. Zamenhofo, esperanto kalbos kūrėjo, metais. Esperanto yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame pasaulyje bendrauja tūkstančiai žmonių, leidžiamos knygos ir periodiniai leidiniai.

Liudvikas Lazaris Zamenhofas gimė 1859 m., gruodžio 15 d., Balstogėje, tada dar buvusioje Rusijos sudėtyje. Anuomet tai būta „tautų katilo“ iš lenkų, rusų, žydų ir vokiečių. Skaityti toliau

R.Adomaitis: Buvau iš tų kvailių, kurie dėl idėjos atsisako to, kas krenta į rankas… (3)

Regimantas Adomaitis ir Aurelija Tamulytė | V.Petrošiaus nuotr., teatras.lt

Bene žymiausias lietuvių kino ir teatro aktorius Regimantas Adomaitis po ilgokos pertraukos, pirmąkart savo įspūdingoje karjeroje, teatre vaidina lietuvį emigrantą. Nors vienas iš jo trijų sūnų gyvena ne Lietuvoje, o aktorius neatmeta galimybės ir pats išvykti gyventi į Londoną, labiausiai jis sielojasi dėl Lietuvos. „Dar buvo pats Nepriklausomybės klestėjimas, jau tada Vaižgantas sakė: gelbėkit Lietuvą! Ką jis turėjo omeny, apie ką jis galvojo, sunku pasakyt, bet, ko gero, šiandien jis pakartotų tuos žodžius. Kur ta mūsų laisvė, kur mūsų tas išvajotas rojus?“, – svarsto R. Adomaitis. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie kalvio ir velnio sutartį (1)

historylib.org nuotr.

Vienas kalvis, vardu Jokūbas, turėjo labai nedorą pačią: ji visa nerimo, kodėl juodu teip vargsta. Vieną sykį su piktumu liepia jinai savo vyrui, idant jis jai būtinai piningų pristatytų. Sako:
– Nors dūšią velniui parduok, o piningai kad man būtų, ir gana!

Nežinodamas, ką veikti, nuėjo į kalvę savo. Arti kalvės pasitinka jį velnias ir klausia:
– Ko teip nuliūdęs esi, Jokūbe?

Jokūbas apsakė velniui visą vargą. Velniui labai patiko. Jis tuojaus ėmė derėtis su Jokūbu. Sutiko ant galo, kad jis, metams praslinkus, atsiųs velniuką atimti Jokūbo dūšią, Skaityti toliau

J.Matuza. Seniai pamiršta vasara (0)

Kaip sunku sėdėti darbe paskutinį darbadienio pusvalandį, kai už lango taip skaisčiai šviečia saulutė. Dangus žydras žydras. Primena paskutines atostogas Šventojoje. Nors nebeatostogauju ten jau daug metų, kaip šiandien prisimenu ausyse spengiančią jūros energiją, kai, prisišokinėjęs bangose, nukrenti į saulėje žėruojantį kvarcą. Nukritęs užmerki akis ir iškart vėl matai artėjant didžiulę bangą, dabar jau mintyse, kuri tuoj pakels tave kaip šapelį, švystels aukštyn, kad pakasytum jos kranto glėbin skubančią nugarą atsisveikinimui, prieš jai išnykstant amžinybėje pagal ne itin gedulingą vasarinį „Bavarų“ bangų laidojimo maršą.

Supiesi taip mintyse, kol koks nors „basiakas“ savo garsiais šūksniai nenutraukia tavo banguotos meditacijos, įkyriai piršdamas savo „Žaros“ čeburekus, šaltą alų, Skaityti toliau