Žymos archyvas: žmogus

Išgyvenimo laukinėje gamtoje taisyklės – naujose kanalo „Discovery channel“ realybės šou serijose (0)

Ed_Stafford_Amazoneje_lt.wikipedija.org

Televizijos kanalas „Discovery channel“ tęsia visame pasaulyje populiarų realybės šou „Išgyventi su Edu Stafordu“. Edas Stafordas yra pirmasis pasaulyje žmogus pėsčiomis kirtęs visą Amazoniją – nuo Amazonės ištakų iki jos žiočių. Ši nepaprasta, 860 dienų trukusi kelionė buvo rodoma „Discovery channel“ kanale.

Edas Stafordas sugrįžo į televizijos ekranus su laida „Išgyventi su Edu Stafordu“ (angl. „Marooned with Ed Stafford“). Šiame realybės šou jis turi praleisti dešimt dienų atokiausiose žemės kampeliuose, turėdamas tik filmavimo kamerą ir nieko, kas praverstų ekstremaliomis išgyvenimo sąlygomis – maisto, vandens, netgi peilio.  Savo nuotykius ir įspūdžius Edas filmuoja pats, tad jis yra paliktas visiškai Skaityti toliau

Ar dar toli Lietuvai iki gydymo kaniterapija? (0)

Vingailės Vaiškūnaitės nuotr.

Šuo pabučiuos nieko nesiūlančią ranka, jis išlaižys žaizdas ir skaudulius, atsiradusius po susidūrimų su žiauriu pasauliu. Skurdžiaus šeimininko miegą jis saugos tarsi princo. Šios George Graham Vest, 19 a. amerikiečių politiko, geriausiai žinomo dėl savo įspūdingos kalbos apie šunis, išsakytos mintys tapo kaniterapijos principais. Kuomet specialiai dresuoti šunys padeda susidoroti vaikams, suaugusiems ar senyviems žmonėms su jų emocijomis, psichikos, socialiniais ar raidos sutrikimais.

Kaniterapija, kitaip, terapija su šunimis, savo istoriją skaičiuoja nuo Skaityti toliau

Atidaroma modernaus ekperimentuotojo Z. Varnausko kūrybos paroda (0)

Zenonas Varnauskas

Rugsėjo 25 d., ketvirtadienį, 17 val., Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“, I aukšte (Maironio g. 3, Vilnius) atidaroma Zenono Varnausko kūrybos paroda.

Dailininko ir pedagogo Zenono Varnausko (1923-2010) kūrybinis gyvenimas prabėgo Kaune. Čia jis studijavo tekstilę ir grafiką (1942-1947), čia kūrė aukštąją dailės mokyklą (VDA Kauno dailės institutą) ir joje dėstė (iki 2000-ųjų). Buvo energingas, veržlus, lankstus organizatorius. Atsidavęs, sąžiningas kompozicijos, piešimo, tapybos dėstytojas. Impulsyvus, eksperimentuojantis ir labai savitas tapytojas, tekstilininkas, grafikas. Skaityti toliau

Nacionaliniame dramos teatre įvyks dar vienas režisūrinis debiutas (0)

 K.Gudmonaitės spektaklis „Sapnas“

Rugsėjo 22 dieną, pirmadienį, 19 valandą Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje įvyks jaunos režisierės Kamilės Gudmonaitės debiutinis spektaklis „Sapnas“, pagal garsaus švedų dramaturgo Augusto Strindbergo to paties pavadinimo pjesę, parašytą 1902 metais. Spektaklyje vaidina Aurimas Bačinskas, Balys Ivanauskas, Danas Kamarauskas, Gytis Laskovas, Gražvydas Staigvilas, Mantas Zemleckas, kostiumų dailininkė – Liucija Kvašytė. Šis darbas įgyvendinamas bendradarbiaujant trims institucijoms – teatrui „Utopija“, Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijai. Skaityti toliau

Kviečia Reginos Pečiulytės tapybos paroda „Lytėjimai“ (0)

R. Pečiulytė. Užpis prieš lietų. Tapyba

Liepos 29 d. 15 val. Molėtų dailės galerijoje (Inturkės 4, Molėtai) atidaroma vilnietės menininkės Reginos Pečiulytės tapybos paroda „Lytėjimai“.

Savitos ir nesunkiai atpažįstamos, prisimenamos tapytojos unikalumą atskleidžia jau vien tas faktas, kad studijavo ji dailės istoriją ir teoriją Vilniaus dailės akademijoje bei filosofiją ir rusų kalbą Lietuvos edukologijos universitete. Įvairialypis autorės išsilavinimas, o ir pačios menininkės vidinis pasaulis yra nulėmęs sudėtingų ir skausmingų, esminių ir egzistencinių temų Skaityti toliau

Parodos „Sapnuoju Lietuvą“ pristatymas Kaune (0)

R.AugūnoFotoSapnuojuLietuvąLiepos 17 d. 17 val. Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos parodų salėje (Vytauto 21, Garliava) atidaroma fotomenininko Romualdo Kęstučio Augūno fotografijų paroda „Sapnuoju Lietuvą“.

Fotografas Romualdas Kęstutis Augūnas fotografijos mėgėjams ir profesionalams iki šiol buvo daugiau žinomas kaip kalnų fotografas, jo kaip alpinisto karjera prasidėjo dar 1958 metais. Į Kaukazo bei Pamyro viršukalnes R. K. Augūnas kopė su fotoaparatu. Taip pat fotografas yra išgarsėjęs savo kelionių fotografijų ciklais. Skaityti toliau

V. Bagdonavičius. Senoji baltų religija ir krikščionybė Vydūno žvilgiu (29)

dr. Vaclovas Bagdonavičius

Skiriu bičiulio Jono Trinkūno – Krivio Jauniaus atminimui

Senoji baltų religija ir krikščionybė, jų santykiai yra vieni  iš svarbiausių Vydūno filosofijoje ir grožinėje kūryboje aptariamų bei vaizduojamų dalykų. Tie dalykai esmingai įsikomponuoja į jo religinės filosofijos sistemą, kurios pagrindą sudaro indiškuoju vedantizmu ryškiai dvelkiantis panenteistiškasis būties aiškinimas, postuluojantis ir imanentinį, ir transcendentinį Dievą. Toksai vydūniškasis aiškinimas labai akivaizdžiai susišaukia su indiškųjų upanišadų būties samprata, kurią įžymus šiuolaikinis indų filosofas (beje, vedantos atstovas) Sarvepalis Radhakrišnanas yra taip apibūdinęs: Skaityti toliau

V. Tavorienė. Briuselis šokdina ūkininkus (0)

alloverpress.ee nuotr.

Europos Sąjungos strategų paradoksai: vienais sprendimais atveriami keliai genetiškai modifikuotiems augalams, kurie gamtai ir žmonių sveikatai gali būti pražūtingi, o kitais sprendimais įvedami griežti žalinimo reikalavimai, dėl kurių mažės ir brangs produkcijos gamyba. Žalinimo reikalavimai įsigalios kitais metais, tačiau jau šiemet pasėlius deklaruoti besiruošiantiems Skaityti toliau

J. Jasaitis. Nauja vizija – 97 nuošimčiai Lietuvos (0)

Jonas Jasaitis | asmeninė nuotr.

Dauguma Lietuvos gyventojų yra girdėję, kad kaimiškosios vietovės (vienkiemiai, kaimiškosios gyvenvietės, mažieji miesteliai) sudaro 97 proc. mūsų valstybės teritorijos, tačiau tik retas iš jų susimąsto, ką tai reiškia ir kokios jų perspektyvos postindustrinėje visuomenėje.

Dabartiniu metu, kai du trečdaliai gyventojų yra susikimšę miestuose, užimančiuose likusius 3 proc. teritorijos, užmiesčio vietovių vaidmuo vis mažiau juos domina. Įsitikinę, kad yra tie, kurie lemia valstybės raidą, plėtoja jos kultūrą, formuoja politinius sprendimus, jie juda uždaroje, į stačiakampes „dėžes“ išdalintoje erdvėje įprastiniais maršrutais: butas – darbovietė – parduotuvė – kirpykla Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Liūtas, uodas ir žmogus (3)

LDKistorija.lt nuotr.

Ki­tą kar­tą le­vas (liūtas) vis gir­dži­ąs ki­tus žvė­rius mi­na­vo­jant, kad žmo­gus bai­sus, žmo­gus ne­do­ras, žmo­gus pik­tas. Ir jis pa­si­no­rė­jęs su tuo žmo­gum su­si­tik­ti. Vie­ną kar­tą levs uo­do pa­klau­sęs:
– Tu žmo­gaus be ne­pa­žįs­ti?
Uods sa­kąs:
– Ta­ta, aš ir la­bai žmo­gų pa­žįs­tu: aš jo krau­ją ka­da no­riu, ta­da at­si­ge­riu…
Le­vas:
– Nu, tai ge­rai – pa­ro­dyk ir man! Skaityti toliau

2014 m. Valstybės kontrolė sieks suaktyvinti valstybės vaidmenį ginant žmogaus teises (6)

Giedrė Švedienė | lrs.lt nuotr.

Valstybės kontrolė patvirtino 2014 m. valstybinio audito programą, kurioje numatyti 109 auditai (38 iš jų – veiklos ir 71 finansinis (teisėtumo) auditas).

„Kaip ir praėjusiais metais, prioritetine veiklos auditų sritimi išlieka viešojo sektoriaus valdymo tobulinimas bei visuomenei teikiamų viešojo sektoriaus paslaugų prieinamumas ir efektyvumas. Daug dėmesio bus skiriama valstybės institucijų vaidmeniui ginant žmogaus teises, taip pat informacinių išteklių valstybės įstaigose saugumui. Finansinių (teisėtumo) auditų metu vertinsime audituojamų subjektų (konsoliduotųjų) finansinių ir biudžeto vykdymo ataskaitų rinkinių duomenis Skaityti toliau

Rašytojos K. Sabaliauskaitės įžvalgos apie XVIII a. raštiją, asmens savikūrą ir viešąjį įvaizdį (4)

Kristina Sabaliauskaitė | facebook.com nuotr.

Lapkričio 27 d. 16 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų g. 1) įvyks rašytojos, menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės vieša paskaita „Nuo silva rerum link autodokumentacijos įvairovės: įvaizdis ir asmuo XVIII a. raštijoje“. Vakaro metu bus galima susipažinti su Vrublevskių bibliotekos fonduose saugomais XVIII a. raštijos pavyzdžiais.

XVIII amžius atneša pokyčius: autodokumentacija ir kvaziliteratūrinė kūryba tampa itin madinga, o temos ir objektai, anksčiau buvę skirti silva rerum puslapiams ir vidiniam šeimos naudojimui, vis dažniau plėtojami į atskirus teminius dokumentus ar net nedidelius traktatus, Skaityti toliau

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyks „Naujosios dramos dienos“ (1)

Nacionalinis dramos teatras

Paskutines dvi lapkričio savaites Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) vyks „Naujosios dramos dienos“, kuriose bus pristatomi jaunųjų Lietuvos kūrėjų ir dramaturgų iš užsienio darbai. Į nemokamus jaunatviškai interpretuotų pjesių skaitymus lapkričio 19 d. – gruodžio 1 d. kviečiami visi šiuolaikinei dramaturgijai neabejingi žiūrovai. Ši atnaujinta programa sudaryta iš lankytojams jau pažįstamo festivalio „Versmė“ ir užsienio kūrėjų skaitymų.

„LNDT periodiškai supažindina publiką su nauja lietuviška ir užsienio dramaturgija. Šįmet pirmą kartą sujungėme tradicinį naujų lietuviškų pjesių atsiradimą skatinantį renginį „Versmė“ Skaityti toliau

Vėlinės, Ilgės – bendravimo su vėlėmis metas (11)

Vėlinės Dvarciškiuose | V.Daraškevičiaus nuotr.

Vėlinės, lapkričio antroji diena, yra bene seniausia tradicinė lietuviška šventė, menanti ikikrikščioniškus laikus, kurios išlikimą ir unikalumą lėmė ypatingas ryšys su mirusiųjų pasauliu. Šiandien ryškiausias Vėlinių paprotys – aplankyti artimųjų kapus, juos sutvarkyti ir uždegti žvakutę. Taip pat dera pasirūpinti ir niekino nelankomais, netvarkomais kapais.

Seniau mirusiųjų atminimui skirta šventė buvo vadinama Ilgėmis ir trukdavo tris dienas. Bendravimui su mirusiaisiais buvo skirtas visas rudens metas nuo derliaus nuėmimo iki pat Kūčių. Tačiau ne visos Lietuvos kapinės ir pavieniai kapai yra sutvarkyti ir tinkamai prižiūrimi. Skaityti toliau

A. Patackas. Tauta ir žemė (59)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Lietuviai yra viena sėsliausių tautų Europoje. „Kur radosi, ten glūdi” – yra pasakęs apie mūsų tautą Vaižgantas.

Šioje genialioje įžvalgoje yra nusakyta viskas, kas svarbiausia mūsų priešistorijai – kad gyvename ten, kur gimėme (ko negali pasakyti apie save daugelis Europos tautų); kad esminis mūsų gyvensenos bruožas yra glūdėjimas, tai yra meditatyvi, savęsp orientuota būsena. Tai nereiškia, kad Lietuvos istorijoje nebūta „aktingujų“, anot Vaižganto, laikotarpių (vieną iš jų neseniai išgyvenome), bet lemiantis lietuviškosios gyvensenos bruožas vis tik yra glūdėjimas.

Sėslioms tautoms yra būdingas dažnai pasąmoninis, giliai užslėptas ryšys su žeme, su šaknimis, netgi su žemės gelmėmis. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apė žmogų melagį ir karalius (0)

Karalius ir pajacas | kamerinisteatras.lt nuotr.

Vienoj karalystėj buvo labai biednas žmogelis. Jam nieku nesisekė, kad jis kur tik ėjo, tai vis žuvo. Ką jam daryt? Išsimislijo, ais jis meluot: „Rasi, – sako, – su melu man seksis“. Nuvėjo in tą miestą, kur karalius gyvena.
Tenai pradėjo meluot pas vieną, pas kitą, pradėjo jau jam po biskutį sektis, pradėjo gautie po biskį ant maisto.

Ale išgirdo karalius, kad atsirado mieste naujas melagis. Pašaukė pas save datirt, ar jis gal gerai meluot. Sako:
– Dabar tu man pameluok.
Sako melagis:
– Neturu atliekamo laiko, turu ait pas marias. Ana tam ir tam daikte žuvys ant kranto lipa, turu ait nešt žuvų: neturu su pačia, su vaikais ką valgyt. Skaityti toliau

V. Bagdonavičius. Sveiko gyvenimo ir skaidrios būties apologija (2)

Vaclovas Bagdonavičius

Pastaroji akcija įvyko Vydūno draugijos (jai beje lapkričio 5 d. sueina 25 –eri), Vokietijos ambasados Lietuvoje, Detmoldo  miesto savivaldybės bei Lipės apskrities evangelikų bažnyčios bendrų pastangų dėka. Vydūno  išskirtinį įnašą į tautos sveikatingumo ugdymą išryškino Vydūno draugija fotografuotiniu būdu išleisdama pagrindinį klasikiniu tapusį sveikos gyvensenos pagrindus išdėstantį  mąstytojo veikalą „Sveikata, jaunumas, grožė“. Tokiu paties Vydūno suteiktu  pavidalu (o jame svarbiausia yra originalus vydūniškasis raštas) jau perleistos kelios pačios svarbiausios Vydūno filosofinės ir grožinės knygos. Bus leidžiamos ir kitos. Šio gražaus leidybinio projekto sumanytojas ir vykdytojas – draugijos vicepirmininkas gydytojas Tomas Stanikas. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Dirbantis pilvas (0)

P.Rimša „Artojas“, 1907 m.

Kitą kartą viens artojas dejavęs, kad jam esą sunku arti, o visi tie sunkiejie darbai – tiktai dėl to pilvo. Kad pilvo nebūtų, tai nereikėtų nė sunkiai dirbti, gultum sau žmogus, ir gana.
Šit ir atėjęs senelis, klausęs žmogaus:
– Kodėl tu pirma teip dejavai?

Tas žmogus pasisakęs, kad teip sunkiai reik vis dirbti, o vis dėl to pilvo. Senelis sakąs:
– Kad tau nereik, aš pilvą iš tavęs galiu atimti.

Senelis išėmęs iš jo pilvą, pametęs ant dirvono ir nuėjęs sau. Skaityti toliau

Sekmadieio sakmė. Kaip vienas žmogus poną apgavo (0)

Alkas.lt koliažasBuvo tokis žmogus. Jis labai mėgdavo kitur, iš kito išsigertie ir pavalgytie, ir kur tik būdavo kokis pokylis, ten krikštynos arba svodba, tai be jo nosies nebūdavo turgus.

Ir jau, būdavo, jį nė neužkenčia beveik visi, bet jis vis inlįsdavo tai su tokiu reikalu, tai su kitokiu ir sau pavalgydavo ir atsigerdavo.

Vieną kartą labai dideliam dvare ponas svodbą kėlė. „Na, – dabar tas žmogus mislija sau, – kaip galėčia aš in tą dvarą insigautie?“ Sumislęs aina in dvarą. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Liūtas, lapė ir žmogus (2)

Galiūnas ir liūtas. Nežinomo XIX a. dailininko graviūra.

Vie­ną sy­kį liūtas su la­pe su­si­gin­či­jo. Liūtas sa­ko:
– Ant svie­to nė­ra už ma­ne stip­res­nio su­tvė­ri­mo!
La­pė sa­ko:
– Ogi žmo­gus.
– Žmo­gus? Kas tai per žmo­gus: aš jo nėkuo­met ne­su ma­tęs. Mel­džia­mo­ji, pa­ro­dyk man jį.
– Ge­rai, – sa­ko la­pė. – Ei­va į tą miš­ke­lį, pa­si­slėp­si­va ir lauk­si­va, kol ke­liu eis žmo­gus.
Žiūri, žiūri ir pa­ma­tė pie­me­nė­lį kar­ves be­va­rant.
– Ar tai žmo­gus? – už­klau­sė liūtas.
– Tai dar ne­ žmo­gus, jis dar bus žmo­gu­mi. Skaityti toliau

„Palangos vasara“ kviečia paklausyti gruzinų folkloro (0)

Gruzinu folkloro ansamblis „Gantiadi“

Rugpjūčio 7-11 dienomis Palangoje tęsiasi tradicinis, jau devintasis tarptautinis festivalis „Palangos vasara“, dovanojantis nepamirštamas akimirkas tiek teatro meno, tiek klasikinės muzikos gerbėjams.

Ypatingą vakarą „Palangos vasaros“ gerbėjams rytoj, rugpjūčio 9 d., dovanos svečiai iš Gruzijos –  folkloro ansamblis „Gantiadi“. Koncerte skambės Gruzijos liaudies dainos a capella, o taip pat išgirsime melodijas, atliekamas gruzinų liaudies instrumentais – panduri, baspanduri, čonguri, salamuri.

Kas bent sykį girdėjo gruzinų dainas, žino jų niekieno nepakartojamą atlikimo manierą. Skaityti toliau

R. Petkevičius. Psichodeliniai augalai Lietuvos etninėje kultūroje (22)

Užkalbėtoja L. Augulienė skaito durnadagio (Datura stramonium L.) sėklas. Baltarusija, 2010 m. R. Petkevičiaus nuotr

Prieš kalbant apie psichodelinius augalus Lietuvos etninėje tradicijoje, būtina atkreipti dėmesį į iki šiol lietuvių mokslininkų iš esmės ignoruotus jau pakankamai senokai (2004) paskelbtus Lietuvos gyventojų genetinių tyrimų rezultatus.

Tarptautinė genetikų komanda nustatė, kad lietuviai genetiškai yra artimiausi Latvijos ir Estijos (!) gyventojams, o esami, galbūt indoeuropiečių migracijos nulemti nedideli lietuvių ir estų Y-chromosomų skirtumai liudija buvus skirtingus kilmės šaltinius, tam tikro izoliacijos laikotarpio poveikį arba genetinį pokytį skilus buvusiai populiacijai. Mokslininkai pažymi, kad šiandienos Lietuvos antropologiniai neolito ir mezolito duomenys yra gan riboti, o neolito kultūrinio virsmo (žemdirbystės sklaidos), indoeuropiečių paplitimo bei baltų genčių susidarymo teorijose daug neaiškumų Skaityti toliau

R.Ragauskaitė-Jasukaitienė. Kas mus daro baudžiauninkais? (5)

Autorės nuotrauka.Pro žydinčių šeivamedžių sąžalynus, apkėtusius visą buvusio dvarelio parką, prasibrauname prie pastato, kuris nereginčiomis langų kiaurymėmis priekaištingai žvelgia į išniekintą praeitį. Niekad nebuvau mačiusi tiek  šeivamedžių vienoje vietoje – ištisa giraitė! Sujudinus šakas, pasklinda tirštas, aitrus kvapas; lapai ir stiebas – nuodingi, o uogos – vaistingos, vienok parkuose šie krūmai būdavo auginami kaip dekoratyviniai, kai kurios rūšys atsivežtos iš Anglijos ir Prancūzijos sodų. Derlingoje Lietuvos žemėje, apleistose dvarvietėse, neretinami šeivamedžių krūmai nustelbė visus kitus augalus. Skaityti toliau

V.V.Landsbergis: Pasaulio pabaiga yra dabar (20)

Vytautas V.Landsbergis | punskas.lt nuotr.

Portalo punskas.lt redaktorius Sigitas Birgelis kalbina rašytoją, teatro ir kino režisierių Vytautą V. Landsbergį.

Sigitas Birgelis: Visiems įdomu, ar garsiojo tėvo pavardė padėjo Tau karjeroje, ar trukdė?

Vytautas V. Landsbergis: Pirmiausia noriu pasakyti, kad savo tėvuką labai myliu ir didžiuojuosi juo dėl to, ką jis padarė, ką daro. Skauda kartais, kai matau, kad galėjo padaryti geriau, tačiau nėra neklystančių žmonių. Mes turime išmokti vertinti žmones, kurie stengiasi tarnauti Tėvynei. Skaityti toliau

V. Rubavičius. Kultūrinė atmintis: lietuvybė ir Kitas (I) (3)

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt nuotr.

Kultūra kaip sugyvenimo būdas

Esame įpratę gvildenti ir aiškinti kultūrą išskirdami pavienes jos dalis, atsietai nuo kultūrinės atminties ir socialinių tapatumų… Išplitę yra ir įvairūs teoriniai kultūros sistemos vaizdiniai bei modeliai, kurie pretenduoja į universalumą ir niekaip nėra susiję su konkrečiomis kultūros šaknimis bei gyvenimo būdais. O juk kultūra neatsie­jama nei nuo gyvenimo būdų, nei nuo kultūrinės atminties, nei nuo konkrečių bend­ruomenių išsiugdomo savumo jausenos ir bendresnio bendruomeninio pasaulėvaizdžio.

Susiklostė atskiri kultūros, jos dalių bei aspektų ir kultūrinės atminties tyrinėjimo laukai. Kartais net sunku įžiūrėti, jog tai dvi vieno egzistencinio vyksmo pusės. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Kaip gyvatė nubaudė žmogų (5)

Alkas.lt koliažas

Vienąsyk aina žmogus keliu ir prieina mišką. Ale tas miškas visas dega, liepsnoja, tiktai nekurios aglės pakraštyje dar žalias, ale jau ir tos iš pašaknės pradeda svilti. Vienos aglės viršūnėje susirangius gyvatė ir sako:
– Žmogeli, susimildams, išgelbėk tu mane nog smerties!

Žmogui pagailo nabagės, ir jis, paėmęs žalgą, prikišo prie gyvatės, o jinai užsirietė ant galo žalgos. Žmogus norėjo ją numesti tolyn nog ugnies su žalgu, ale gyvatė sako:
– Žmogeliau, aš tau būsiu visą amžį prietelka, tau viskas gerai seksis, tiktai užkavok tu mane teip, kad mane kas nepamatytų, nes žinai, kad jau prilikta tam miškui sudegt, tai ir manei teip pat podraugei ir mano kaltės, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Bičiuliai (52)

Kopinėjamas medus | gamta.cepkeliai-dzukija.lt nuotr.

Senoviej visoj Lietuvoj ir Žemaitiūsi didės buva girės. Tose tarp kitų medžių auga daugybė lijpų, kurioms žydont, bitės prinešdava daug medaus balta. Todiel ir patiās vešieja, ir žmoniems nemaž atnešdava pelna. Matydamys tai ūkinykai daugel aulių turieja daržūsi pri sava gyvenimų, o ontra tijk miškūsi.

Netolyj nu Abelyna, Šilalės parakvijoj, Būbliškių sodoj gyvenęs ūkinykas Liudvikas Gricius, turieja pri namų keturias dešimtis aulių su bitiemis. Mediūsi krūmi ištašęs keturioliką drevių, į kurias vienu metu bitės ateja. Dabar įstatė į medius dvidešimtį keturis įkilus, į kurius teipogi bitelės įsimetė. Skaityti toliau

A. Patackas. Giria – mūsų protėvynė (28)

mjr.lt nuotr.

Nedaug tautų gali šitaip pasakyti – kad gyvena ten, kur gimė („kur radosi, ten glūdi“ Vaižgantas). Daugelis tautų gimė vienur, o apsigyveno kitur, o yra ir tokių, kurios nežino, kur ir kada gimė. Kai iš Europos šiaurės atsitraukė paskutiniai ledynai, kai jos lygumos vėl apaugo giria, toje girioje gimėme ir mes – baltai, aisčiai. Ši giria – mūsų gimtinė, mūsų prigimtoji būtovė. Joje tebegyvename ir dabar, bet jau mentaline prasme, nes tūkstantmečiai negalėjo praeiti be pėdsakų, nepalikti įspaudo tiek fizinėje, tiek dvasinėje genetikoje. Gal giliausiai lietuvišką–baltišką gyvenseną Skaityti toliau

Nesulaužęs žalio lapo priesaikos (0)

Marcelijus Martinaitis | P.Malūko nuotr.

„Šitas balandžio sniegas sujaukė gamtą, Velykas ir gyvenimą“, – sakė Marcelijus Martinaitis prieš pat Šv. Velykas, kai „Valstiečių laikraščio“ žurnalistai aplankė jį namuose Vanaginės kaime, netoli Vilniaus. Tada buvo likusios vos kelios dienos iki to lemtingo sekmadienio, po kurio poetas jau nebeatsigavo. Sunku patikėti, susitaikyti su tuo, juolab kad jis švenčių išvakarėse buvo tokios giedros nuotaikos, kaip visada tokiu metu skutinėjo margučius…

Išlydėjo mus stovėdamas savo namelio tarpdury, galva liesdamas staktą, toks aukštas, besišypsantis, languotais monteriškais  flanelės marškiniais, baltai apšviestas kovo saulės, dar šūktelėjo, kad nepaslystume leisdamiesi apledėjusiu takeliu… Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Dievo ir žmogaus kantrybė (11)

efoto.lt | S.Sabaičio nuotr.

Kitą kartą viens žmogus vis sakydavęs:
– Kad aš būčiau Pono Dievo vietoj, tai aš kitoniškai svietą surėdyčiau ir aprūpyčiau.

Vienąkart jį Ponas Dievas ėmęs ir pasodinęs aukštai ant debesių. Tas žmogus, ten tupėdamas, visą svietą apmatęs. Bet Ponas Dievas jam liepęs didelę kantrybę turėti, tai jis ką matęs – gerą ar blogą, vis kentėjęs.

Ale pažvelgęs ant savo namų ir laukų, pamatęs savo kaimyną nešant javus iš jo dirvos į savo ir nebeiškentėjęs, surikęs:
– Ką tu čion dirbi?! Skaityti toliau