Žymos archyvas: žmogaus amžius

Sekmadienio sakmė. Liūtas, lapė ir žmogus (2)

Galiūnas ir liūtas. Nežinomo XIX a. dailininko graviūra.

Vie­ną sy­kį liūtas su la­pe su­si­gin­či­jo. Liūtas sa­ko:
– Ant svie­to nė­ra už ma­ne stip­res­nio su­tvė­ri­mo!
La­pė sa­ko:
– Ogi žmo­gus.
– Žmo­gus? Kas tai per žmo­gus: aš jo nėkuo­met ne­su ma­tęs. Mel­džia­mo­ji, pa­ro­dyk man jį.
– Ge­rai, – sa­ko la­pė. – Ei­va į tą miš­ke­lį, pa­si­slėp­si­va ir lauk­si­va, kol ke­liu eis žmo­gus.
Žiūri, žiūri ir pa­ma­tė pie­me­nė­lį kar­ves be­va­rant.
– Ar tai žmo­gus? – už­klau­sė liūtas.
– Tai dar ne­ žmo­gus, jis dar bus žmo­gu­mi. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Tvora iš smilgų* (26)

Senovės gadynėje visi žmonės žinojo dieną ir valandą savo mirimo, bet daugel kartų toji žinia išėjo žmogui ant blogo. Vieną kartą tūlas žmogus užsimanė tverti tvorą iš smilgų. Jam bedirbant, ateina toks senis.

– Ką tu čia, vaikeli, darai?

– Ugi tveriu tvorą iš smilgų, nės jau rytoj numirsiu, tai mano amžiuj užteks.

Senis nuvėjo savo keliu. Ūkinykas sulaukė antros dienos. Prisiartino mirimo valanda – ir anas žmogus kaip nemiršta, taip nemiršta! Skaityti toliau