Žymos archyvas: Žilbertas de Lanua

N. Laurinkienė. Dausos ir Perkūno karalystė – pomirtinio pasaulio danguje vaizdiniai (10)

Gintaras Beresnevičius | R. Jurgaičio nuotr.

Prieš 10 metų, 2006 m. rugpjūčio 6 d., netekome talentingo religijotyrininko, publicisto, prozininko, eseisto Gintaro Beresnevičiaus. Šių metų liepos 7 d. šiam pirmiausia mokslininkui mitologui būtų suėję 55 metai – tai galėjo būti jo brandaus kūrybingumo amžius. Mudviejų su Gintaru tas pats Zodiako ženklas – Vėžys. Sako, kad šio ženklo atstovai neretai gilinasi į praeities, tradicijų klodus, į dvasinį paveldą. Galbūt dėl ryšio su tuo pačiu dangaus ženklu man suprantamas jo turėtas polinkis į archaikos prasmių atvėrimus, artima jo kaip žmogaus ir kūrėjo prigimtis, pasireiškusi kaip poetinė pasaulio įžvalga, artima mitinei mąstysenai, sklandymas idėjų ir vaizdinių pasaulyje, intuityvumas (vidinis dalykų esmės nujautimas) ir emocingumas. Skaityti toliau

Tarptautinė gotika Lietuvoje (2)

Vytauto Didžiojo majestotinis antspaudas. 1407-1430

Įasmeninti galima bet ką – net ir pačią migločiausią, sunkiai akademiniame diskurse sukonkretinamą sąvoką ar reiškinį, todėl tarptautinės gotikos fenomenas mūsų vaizduotėje galėtų įgauti aiškius pavidalus ir bruožus. Juolab kad šiam dalykui konkretus mokslinis turinys buvo suteiktas dar XIX amžiuje – epochoje, kai lyg pagal policijos fotorobotą buvo ne atkurti, o veikiau sukurti ir kitų Vakarų kultūros epochų bei stilių – renesanso, baroko, manierizmo – portretai.

Tarptautinė gotika įvairiais keliais bandė patekti į Lietuvą. Akivaizdu, nes tokią jos savybę (internacionalumą) suponuoja paties apibrėžimo užprogramuota prigimtis, fenomenalu, nes Lietuva (tiksliau – Didžioji Kunigaikštystė) žengė tik pirmuosius naujakrikštystės žingsnius. Būtent dėl to šią lūžio epochą Lietuvoje nebūtų tikslu vadinti vėlyvaisiais viduramžiais arba viduramžių rudeniu. Skaityti toliau