Žymos archyvas: Želigovskis

Č. Iškauskas. Lenkų autonomijos idėjos – kaip nenumalšinamas troškulys… (1)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Lenkijos ir Lietuvos santykiai nuo neatmenamų laikų buvo ir yra sudėtingi. Istorikai primena, kad galbūt keletas Abiejų Tautų Respublikos (ATR arba Žečpospolitos) egzistavimo šimtmečių – nuo 1569 m. pasirašytos Liublino unijos iki III ATR padalijimo 1795 m. ir bendros 1791 m. gegužės 3-osios Konstitucijos – rodė šiokius tokius bendrumo ir konsolidacijos ženklus, tačiau tuomet lietuvių savimonė ribojosi vien bajorijos, o ne plačiųjų gyventojų sluoksnių interesais. Žinoma, galima akcentuoti bendras kovas prieš carizmą, dalyvavimą sukilimuose prieš caro priespaudą, netgi tam tikrus neilgus pasipriešinimo bolševizmui laikotarpius. Visa kita – ilgi politinio, karinio ir ekonominio susipriešinimo dešimtmečiai. Skaityti toliau

V. Sinica. „Savi šaudė į savus“? Kas rašo Lietuvos istoriją? (24)

Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Prasmingam pokalbiui apie istorijos politiką reikia tikėti, kad istorijoje konkrečiais klausimais egzistuoja ir tiesa, o ne vien tik įvairios nuomonės ir interpretacijos. Kiekviena interpretacija gali ir turi būti įvertinta santykyje su tiesa, ir kiekvienas vertinimas – su valstybinės sąmonės būtinybe.

Istorijos politika vadinkime nuoseklias valstybės pastangas stiprinti konkrečius istorijos aiškinimus ir nustatyti, kokie istorijos aiškinimai šalyje yra absoliučiai nepriimtini. Visame pasaulyje tokios pastangos remiasi gana paprasta logika. Pirma, beveik visos mūsų dienų valstybės yra modernios tautinės valstybės, įsteigtos tautos apsisprendimo teise. Antra, tautinėje valstybėje Skaityti toliau

A. Butkus. Iš istorikų apkasų (10)

dr. Alvydas Butkus | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

„Palikime istoriją istorikams“ – buvo dažnai kartojama 1993 m. Lietuvos ir Lenkijos derybose dėl sutarties, Lietuvai reikalaujant preambulėje paminėti Lenkijos padarytą skriaudą 1920 m. spalį – Vilniaus okupaciją ir aneksiją. Lietuva nusileido, ir 1994 m. sutartis buvo pasirašyta.

Bet Lenkija nepaliko pačių istorikų, ir po 20 metų Lietuvoje ėmė ryškėti Lietuvos istorijos lenkiškieji naratyvai. Jau pašaudo ir toliašaudė artilerija – mėginama reabilituoti J. Pilsudskį su L. Želigovskiu, vaizduojant juos kaip didelius Lietuvos draugus, norėjusius atkurti didžiąją Lietuvą, nors ir be pačių lietuvių sutikimo. Skaityti toliau

L.V. Medelis. Kokia etika, tokia ir estetika (37)

Alkas.lt nuotr.

Po keliolikos metų šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje dar bus prisimenami vienas kitas politikos ir visuomenės veikėjas, XX – XXI a. sandūroje daręs nemažą įtaką Lietuvos valstybės gyvenimo kryptims. Be abejo, tai bus  Zuokas, Paulauskas, Henytė, Tomaševskis, Uspaskichas,  dar keletas, jei kalbėtume apie dešimtuką. Tiesa, nereikia žmonių skirstyti kategorijomis.  Bet galima sakyti, jog vieni žmonės anais laikais kitus galėjo pirkti – už pinigus, už postą, už įvairias paslaugas; kiti galėjo parduoti – idėjas, savigarbą, patriotizmą, garbę… Dideliame valstybei ir tautai tuo metu  nusipelniusių žmonių būryje neįmanoma nepastebėti ir Alfredo Bumblausko figūros. Neįmanoma pamiršti jo atviros, kiek ironiškos šypsenos, subtiliai gergždančio balso ir murkiančios greitakalbės,  subtilaus humoro, Skaityti toliau

J.Užurka. Nepatogi tiesa, bet šventa… (19)

Jonas Užurka

Kuo toliau tuo vis garsiau girdisi, kaip ar ne tik pagal vieną signalą, vis garsiau falsifikuojami istoriniai įvykiai ir tiesos. Vis dar nenutylant maskvėnų balsams apie prūsų žemes kaip apie „russkyje iskonnyje zemli“, jau vis garsiau pasigirsta [ar ne tik labai gabių maskvėnų mokinių] Vilnijos krašto gyventojų  pritariantys balseliai: „Vilno – istorinės mūsų žemės, Vilno – naše“. Jeigu Valdemaras Tomaševskio ir jo akcijos narių istorijos pažinimas prasideda gėdinga, kruvinai purvina Vilniaus krašto okupacija 1919 metais, laikau pareiga nors trumpai priminti kur kas didingesnius ir gilesnius istorinius laikus. Skaityti toliau

R. Gajauskaitė. Okupacija (41)

Rūta Gajauskaitė

Pagal Tarptautinės teisės apibrėžimą, okupacija – tai laikinas priešininkų teritorijos užėmimas,  įvedant ten karines pajėgas. Priešininkas – tai viena ar kita konflikto šalis, karu siekianti išspręsti ginčą. Laikinas teritorijos užėmimas – reiškia iki ginčo išsprendimo. Okupuotos teritorijos nebuvo galima įjungti į vienos ar kitos šalies sudėtį, o okupuotiems gyventojams nebuvo galima taikyti prievartos. Pažeidus šias tarptautinės teisės normas, okupantams grėsė politinė, baudžiamoji, materialinė ir moralinė atsakomybė.

Niurnbergo procesas – vienas iš tokių atsakomybių įvyvendinimo pavyzdžių. Skaityti toliau

Kultūros veikėjai knygų mugėje viešai skaitys Maironį! (1)

Maironis

Vasario 23 d. 14 val., pirmąją tarptautinės Vilniaus knygų mugės dieną, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTS), minėdamas poeto Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) 150-ąją gimimo sukaktį ir pradėdamas jubiliejinius Maironio metus, kviečia į viešus Maironio skaitymus.

Čia Maironio poeziją skaitys žymūs Lietuvos kultūros žmonės: Lietuvos Respublikos kultūros ministras Arūnas Gelūnas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas, aktoriai Kristina Kazlauskaitė, Juozas Budraitis, Aldona Vilutytė, poetas Alvydas Šlepikas, kunigas Julius Sasnauskas OFM, Maironio kūrybos tyrinėtoja Brigita Speičytė, Skaityti toliau

P. Jakučionis. Ginčai su Lenkija, Lietuvos lenkais ar tik su Lietuvos lenkų rinkimų akcija? (15)

Povilas Jakučionis

Apie tuos ginčus jau labai daug prikalbėta ir prirašyta. Atrodytų, jog nieko daugiau negalima sugalvoti. Nuomonės skamba labai skirtingos, viena kitai prieštaraujančios ne tik iš oponuojančių lenkų ir lietuvių pusių, bet ir tarp pačių lietuvių ar lenkų.

Pradėta nuo kelių šimtmečių istorijos, nuo Liublino unijos iki Suvalkų sutarties sulaužymo ir iki šių dienų problemų. Jei šiuose ginčuose ieškoma tiesos, tai vargu ar padės senų jau užgijusių žaizdų judinimas. Ne bent norima dar kartą įsitikinti, jog ir dabartinės Lietuva bei Lenkija labai skirtingai traktuoja savo tarpusavio santykių istoriją. Įsitikinus dėti tašką po senąja istorija ir toliau nagrinėti lietuvių bei Lietuvos lenkų santykius po 1990 m. Kovo 11-osios Akto paskelbimo. Skaityti toliau

Z. Zinkevičius. Apie pavardžių rašymą lenkiškomis raidėmis (22)

Zigmas Zinkevičius

Reikalavimas rašyti lenkiškomis raidėmis aplenkintas lietuviškas Vilnijos lenkakalbių gyventojų pavardes yra nekorektiškas, siekiantis polonizacinių tikslų – galutinai nutautinti buvusią okupuotą Lietuvos dalį.

Prisiminkime carinės Rusijos draudimą vartoti įprastines lietuvių raides, keisti jas rusiškomis. Tada carinis valstybės sekretorius N.Miliutinas rašė generalgubernatoriui M.Muravjovui: „Ką pradėjo kardas, tai dabar užbaigs raidės“.Akivaizdi analogija; gen. Želigovskis pradėjo kardu Vilniaus krašto pavergimą, dabartiniai lenkintojai nori jo darbą užbaigti raidėmis. Skaityti toliau

M.Kundrotas. Čekiški diakritikai ar Lietuvos valstybės būtis? (25)

Marius Kundrotas | respublika.lt nuotr.

Asmenvardžių rašyba valstybiniuose dokumentuose ir šioje srityje kylančios politinės dilemos dažnai siejamos su „čekiškais“ diakritiniais ženklais – „č“, „š“, „ž“. Net sąmoningiems lietuviams natūraliai kyla klausimas – ar čekiški rašmenys privalo būti mūsų tapatybės ir būties pagrindas?

Pasigirsta netgi tokių argumentų, jog didysis kunigaikštis Vytautas savo vardą rašęs su „W“. Užmirštama, jog ligtol, o vidaus reikaluose – net ir kurį laiką po to – valstybinė raštų kalba buvo gudų kalba, su kirilicos rašmenimis. Skaityti toliau

J.Laučiūtė. Kas bijo istorijos? (23)

Jūratė Laučiūtė, www.voruta.lt   

Jūratė Laučiūtė

Jeigu neturėtume europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio, jį vertėtų išsigalvoti. Nes būtent jo pasisakymai skatina (arba – provokuoja) garsiau kalbėti apie Lietuvą, lietuviškumą, apie lietuvių genties tapsmą tauta ir to tapsmo pėdsakus (arba jų nebuvimą) kalboje, istorijoje, archeologijoje, sąmonėje.   

Belieka tik įsiklausyti į tas idėjas, kurias gimdo antilietuviškumo aptemdyta pono V.Tomaševskio ir jo pasekėjų sąmonė, ir žaisti su jomis savotišką ideologinį tenisą. Tik žaisti reikia ne su V. Tomaševskio sukonstruota aptemusios sąmonės „rakete“, o apsiginklavus faktais ir moksliniais argumentais. Skaityti toliau

Lietuvos repolonizacijai – ne! (I) (21)

Jau daug metų Lenkija brutualiai spaudžia Lietuvą reikalaudama, kad kai kurių Lietuvos piliečių pavardės Lietuvos piliečių pasuose būtų rašomos ne lietuviškais rašmenimis. Kartu vykdomas beprecedentis kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus,daromas didžiulis spaudimas aukščiausiai Lietuvos valdžiai dėl Lenkijos Respublikai nepriimtinų Lietuvos švietimo įstatymo pataisų. Pernai metų pabaigoje Lenkija Lietuvai įteikė  3 notas, reiklaudama, kad Lietuvoje nebūtų vykdoma švietimo reforma ir kad lenkų kalba Lietuvos mokyklose būtų prilyginta valstybinei.                 

Alkas.lt, siekdamas atskleisti ir parodyti tikrąsias lenkų nacionalistų užmačias Lietuvoje, pradeda skelbti seriją straipsnių Lietuvos repolonizacijai – ne! Čia spausdinsime tiek naujus, tiek ir svarbos nepraradusius seniau skelbtus rašinius šia tema. Pirmąsis iš jų 2008 parašytas prof. hab. dr. Alvydo Butkaus straipsnis:                   

A.Butkus. Litwa Środkowa   

Alvydas Butkus, iš knygos „Baltiškos impresijos“, Kaunas, 2008.                               

Prof. hab dr. Alvydas Butkus

„Anais“ laikais važinėdami su studentais į kalbines ir tautosakines ekspedicijas, lankėme ir Baltarusijos TSR gyvenančius lietuvius. Įspūdis būdavo dvejopas. Žavėdavomės gyva archajiška lietuvių šneka baltarusių kalbos apsupty, retomis, mums dar negirdėtomis dainomis. Tačiau glumino žmonių pasakojimai apie lietuvybės puoselėtojų persekiojimus ir suvokimas, jog lietuvių kalba čia vartojama kaip carų laikais – tik namie, kai kur vos ne pašnibždom.                             

Tomis dienomis, grįždami į Kauną, aplankėm kelias apylinkes Vilniaus krašte. Ten irgi jautėmės tarsi persikėlę 100 metų į praeitį – parduotuvėje žmonės kalbėjo rusiškai, o paklausti, kur čia gyvena lietuviai, gūžčiojo pečiais ir purtė galvas. Skaityti toliau