Rugsėjo 12 d. Klaipėdoje, Žardės prekybos centro aikštėje (prie Šiaulių banko skyriaus) buvo pastatyta kalvių sukurta skulptūra „Piliakalnis“.
Kūrinį, skirtą Piliakalnių metams paminėti, praėjusiais metais XI tarptautinio kalvystės simpoziumo „Keturi vėjai“ metu nukaldino profesionalūs kalviai ir metalo meistrai iš Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Čekijos. Skaityti toliau
Žodžių junginys „Lielvardės juosta“ (Lielvārdes josta) Latvių sąmonėje jau senai tapo samprata, apimančia, įvardijančia nenuginčijamą tradicinės kultūros vertybę. Nežiūrint į tai, kad daugelio Latvijos regionų tautinės juostos pasižymi spalvų bei raštų įvairove, būtent „Lielvardės juosta“ tapo šiuolaikinio mito apie itin seną juostos prigimtį, jos turimą apsauginę funkciją ir ornamente išreikštą ypatingą kosminį kodą, pagrindu. Garsioji „Lielvardės juosta“ ne tik gyvena savo simbolizuotą, nepriklausomą gyvenimą tautinėje sąmonėje, Skaityti toliau
Nykstant kaimams, vienkiemiams, žalčiai nuo žmonių atitolo, persikėlė toliau nuo akių. Ne tokioje tolimoje praeityje žalčiai sodybose būdavo laukiami. Buvo sakoma, kad namai, kur žalčiai gyvena, yra laimingi. Dar didesnę pagarbą žalčiai turėjo pagoniškoje Lietuvoje. Žaltys buvo laikomas gerąja namų dvasia, globėju ir net gydytoju. Gamtininkai teigia, kad žalčiai mūsų dienomis Lietuvoje nėra reta gyvūnų rūšis, bet daugelis apie juos žinome ne per daugiausiai. Žalčių nesistengiame saugoti, jų bijome, painiojame su vienintele pas mus gyvenančia gyvačių rūšimi – angimis. Skaityti toliau
Prieš 14 tūkst. metų, pasitraukus paskutiniam ledynui iš vakarinės Lietuvos dalies, šiame krašte pradėjo kurtis pirmieji elnių medžiotojai. Patogi geografinė padėtis – Nemuno ir Jūros upės lėmė senovės Baltų genčių judėjimą ir kultūrų maišymąsi.
I–VI mūsų eros amžiais šiame regione susiformavo etninė grupė – Skalviai. Manoma, kad Rambyne buvo dvasinis turtingos Skalvių genties centras. Tą akivaizdžiai nulėmė gyvenimas šalia Nemuno, pagrindinio prekybos kelio. Skaityti toliau
Gruodžio 8 dieną Keistuolių teatras savo jauniausiems žiūrovams atvėrė užburtos jūrų karalystės vartus ir pristatė tradicija tapusią šventinę premjerą vaikams, kuria šiais metais tapo daugeliui puikiai pažįstamos lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“ interpretacija, režisuota Eglės Kižaitės.
Pilnutėlėje šurmuliuojančioje salėje Egle, jos broliais bei pačiu užkerėtuoju žalčiu Žilvinu tapo Keistuolių teatro aktoriai, sceną pavertę ir pajūrio krantu, ir paslaptingąja jūros karalyste, o vaikus stebinę akrobatų vertais triukais, nepažįstamos kalbos paslaptimis bei liaudies dainų motyvais paremtomis dainomis.
Žalčių laikymas namuose, jų religinis ir apeiginis vaid-muo pažymimi daugelyje senųjų baltų religijos šaltinių. Nenuostabu, kad temai dėmesio yra skyrę žymiausi tautosakos rinkėjai ir mitologai, tokie kaip Jonas Basanavičius, Jurgis Elisonas, Algirdas Julius Greimas, Pranė Dundulienė, Nijolė Laurinkienė ir kiti.
2009 m. studentų humanitarų konferencijoje teko skaityti pranešimą, skirtą apeigų su žalčiais kalendorinio laiko nustatymo klausimui. Jono Lasickio paminėtą tariamą teonimą Smik Smik Perleunu siūliau gretinti su Mato Pretorijaus užrašytomis panašiomis formulėmis (Szmikszt per Esze, Szmikszt per arruda, Szmikszt per Twartus) ir skaityti „Šmik(št) šmik(št) per velėną“. Tokiai minčiai kelią jau buvo nutiesęs Jurgio Dovydaičio užrašytas burtažodis „Šmikšt per velėną“ („Vieno J. Lasickio teiginio aiškinimo Skaityti toliau
Vienoliktoje radijo laidoje „Baltų genas: mes ir senovės lietuvių mitai, legendos, simboliai“ Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto, Istorijos ir archeologijos katedros, vyriausiasis mokslo darbuotojas prof. habil. dr. Algirdas Girininkas kalba apie Gyvybės ir mirties simbolius neolite Lietuvos teritorijoje.
„Gyvybė ir mirtis yra nenutrūkstamas procesas tiek žmonių gyvenime, tiek gamtoje. Jį atskirais priešistorės laikotarpiais žmonės įsivaizduodavo ir įprasmindavo skirtingai. Vienu svarbiausiu chtoniškojo pasaulio simboliu buvo gyvatė-žaltys, jam priklausė ir aptikti žuvies atvaizdai; su gyvybės ir mirties simbolika reikėtų sieti ir gintaro dirbinius.
Balandžio 24 d., ketvirtadienį, 18 val. Kauno menininkų namuose (V.Putvinskio g. 56) vyks susitikimas su ukrainiečių, latvių ir lietuvių kino filmo „Žalčio nuotaka“ kūrėjais: Fiodoru Aleksandrovičium (Fiodor A. Aleksandrovich) (scenografas), Artiomu Ryžikovu (Artem Ryzhikov) (operatorius), Vladu Braziūnu (poetas), Skaidra Jančaite (menininkė), Nikitu Girnia (klarnetininkas), Tadu Surkiu (aitvaristas). „Žmogus prisiėmęs absoliučią valdžią, išvirsta į Mirties dievą. Ar pasaulis vertas būti gelbėjamas meilės žūties kaina? Skaityti toliau
Kiaušinis – mažas Dievo ir Gamtos tvarinys, visų laikų filosofams keliantis svarstymus – „Kas šioje Žemėje pirmesnis?…“. Seniausias mitas, užrašytas Žeimelyje, sako, kad „Mėnulyje ant akmens tupėjo milžiniška antis. Ji buvo padėjusi kiaušinį ir ruošėsi perėt, bet nuskrido ieškoti maisto. Tuomet užėjo lietus, sudrėkino lizdą, jame pasidarė skylė, pro kurią iškrito kiaušinis. Krisdamas atsimušė į debesis ir suskilo į tris dalis. Iš trynio atsirado žemė, o iš baltymo – vandenys, iš kiauto – dangus ir žvaigždės“. Kiaušinis baltų kultūroje visiems laikams tapo gyvybės pradžios simboliu – pavasariais, prieš šv. Velykas, išradingų ir nagingų margintojų rankose virstantis mažu meno kūriniu Skaityti toliau
Kartą viešint Norvegijoje, netikėtai teko dalyvauti norvegiškų Joninių šventėje. Gerokai įkaušusi šventės dalyvė norvegė, vardu Marta, šoko nuo stalo ir pasiūlė pažaisti tradicinį norvegišką žaidimą – imtynes kojomis. Du žaidėjai sugula greta vienas kito ant žemės, galvos – priešingose pusėse. Jie suneria kaires rankas, pakelia kaires kojas ir jomis susikimba. Laimi tas, kuris perverčia per galvą savo priešininką.
Gal dėl to, kad norvegė buvo stotinga, o gal kad
mums šis žaidimas buvo visiška naujiena, ji mėtė lietuvius be jokio vargo. Skaityti toliau
