Žymos archyvas: Vladimiras Dekanozovas

Č. Iškauskas. Kaip J. Staliną užliūliavo nacių propaganda… (26)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Ką mes žinome apie Antrąjį pasaulinį karą? Bemaž nieko. Dar senjorai ar istorikai galėtų išvardyti pagrindines šio istorinio kataklizmo datas, suminėti priežastis, atvedusias prie dviejų galybių susidūrimo, įvertinti Lietuvos laikyseną tuo sunkiu pasirinkimo ar nepasirinkimo metu, galų gale nutiesti paraleles su šiandiena…

Nors tai nėra naujiena, bet verta priminti šio prieš septynis dešimtmečius praūžusio karo priešistorę ir kai kurias įdomias aplinkybes. Pirmiausiai – nusikalstamą Josifo Stalino delsimą, žinant, kad nacistinė Vokietija užpuls Sovietų Sąjungą. Ūsuotasis „tautų vadas“ manė esąs sumanus strategas ir Skaityti toliau

Č. Iškauskas. 1940–ieji: kas mėtė gėles po rusų tankais? (17)

Lietuvos okupacija 1940-06-15 | LCVA nuotr.

Gal kai kas ir piktinsis (kur gi ne!), kad nuolat pabrėžiame, koks sudėtingas Lietuvai buvo 1939–1941 – ųjų metų laikotarpis, atnešęs tautai negirdėtas tragedijas ir netektis. Ir šįkart ne be reikalo sugrįžtame į prieškarį, kuris lėmė, kad – šias eilutes skaitai ir tu, ir tu, ir tu…

Po pirmosios okupacijos prologo – 130 tūkstančių Raudonosios armijos karių dislokavimo Lietuvoje (išvakarėse prie jos sienų buvo dislokuota 221 tūkst. karių, sutelkta apie 1140 lėktuvų, beveik 3000 minosvaidžių ir patrankų), po ultimatumo paskelbimo ir sovietinių valdininkų Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Juodasis 1940-ųjų birželis: galėjome priešintis dvi savaites (9)

1939 m. Lietuvos kariuomenės Vilniaus rinktinės kariai peržengė demarkacinę liniją, skyrusią Vilnių ir kitas rytines lietuvių etnines žemes nuo nepriklausomos Lietuvos | J. Miežlaiškio nuotr.

75-eri mus skiria nuo tos datos, kai Lietuva prarado nepriklausomybę. Prie jos vairo stojo okupantų atsiųsti vykdytojai, dažniausiai lietuviškomis pavardėmis, tačiau prižiūrimi sovietinių prižiūrėtojų. Kai kurie valdžios vyrai dėjo į kojas, kiti buvo suimti ir sušaudyti, pateko į lagerius, treti susigūžę laukė atėjūnų malonės ir santvarkos pasikeitimo. Buvo dar vieni – jie nesiliovė kovoję…

Tokia istorinė tikrovė. Gali ja tikėti ar ne, vienus aukštinti, kitus smerkti, tačiau nereikia užmiršti, kad tai buvo sudėtingas laikmetis, kuris patikrino visos tautos, jos išrinktųjų ir kiekvieno jos atstovo brandą. Skaityti toliau