Žymos archyvas: Vilniaus kraštotyrininkų ramuvą

V. Bagdonavičius: Apie Ramuvą, Vydūną ir dvasios gyvatą (0)

Vaclovas Bagdonavičius | KTU nuotr.

Su ramuviečiu, Vydūno filosofinės ir grožinės kūrybos tyrinėtoju dr. doc. Vaclovu Bagdonavičiumi (1941-2020) kalbėjosi Juozas Šorys. 2014 m. po Jono Basanavičiaus valstybinės premijos paskyrimo.

– Sveikinu Jus tapus 2014 m. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu! Gal ir simboliška, kad ją paskutinį kartą nuo įsteigimo 1992 m. atsiimsite litais ir dar galėsite pasidžiaugti kupiūromis su Vydūno atvaizdu. Kaip visa prasidėjo – kur, kada, kokioje šeimoje ir giminėje gimėte, kokioje etninėje ir kultūrinėje Skaityti toliau

V. Mačiekus: Gy­ve­ni­mas kraš­to­ty­ros eks­pe­di­ci­jų rit­mu (1)

Venantas Mačiekus | D.Červokienės nuotr.

Vals­ty­bi­nės Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus pre­mi­jos lau­re­a­tas Ve­nan­tas Ma­čie­kus gy­ve­ni­mo ne­įsi­vaiz­duo­ja be kraš­to­ty­ros eks­pe­di­ci­jų – joms per atos­to­gas ran­da lai­ko jau be­veik pus­šim­tį me­tų. Pa­sak šio Ro­kiš­kio kraš­to gar­bės pi­lie­čio, jos lei­džia pa­žin­ti kraš­to dva­sią, tik­rą­ją is­to­ri­ją, kar­tu su se­nai­siais žmo­nė­mis ją emo­ciš­kai iš­gy­ven­ti. Žy­mu­sis kraš­to­ty­ri­nin­kas jau yra su­da­ręs ir pa­ren­gęs de­v­y­nias se­ri­jos „Lie­tu­vos vals­čiai“ mo­no­gra­fi­jas, pa­sa­ko­jan­čias apie Sin­tau­tus ir Žvirgž­dai­čius, Pa­ne­mu­nė­lį (du to­mai), Ža­ga­rę, Obe­lius ir Kriau­nas, Pla­te­lius, Tau­rag­nus, Žio­biš­kį, Šir­vin­tas, Vep­rius, ir dar ren­gia sep­ty­nias mo­nog­ra­fi­jas. Šie­met, kaip ir kas­met, da­ly­va­vo eks­pe­di­ci­jo­se, be to, va­do­va­vo eks­pe­di­ci­jai po Pa­ne­mu­nį gim­ta­ja­me Ro­kiš­kio ra­jo­ne. Skaityti toliau

M.Nargėlaitė. Senosios Ilgės Labanoro girioje. Arba Vėlinių šventė protėvių dvasią prisimenant (3)

Ilgės Labanoro girioje | V.Daraškevičiaus nuotr.

Ar kada pagalvojote, kad eidami Labanoro giria žengiate ant kažkieno kapo? Per visą Labanoro girią dešimtis kilometrų driekiasi Rytų Lietuvos pilkapynas, tačiau tą pastebėti gali tik įgudusi akis, nes senieji lietuvių protėviai kapų nepuošdavo gėlėmis ir antkapiniais paminklais. Didžiausias monumentas buvo virš kapo supilta kalva. Antkapiniai paminklai sutrūnija, gėlės nuvysta ir atminties nelieka, o šios kalvos iki šiol puikiai regimos, lyg kokia milžino ranka miške būtų stačiusi smėlio pilis. Spalio 20 d. prisimindama protėvius Lietuvos jaunimo ramuva senoviniu papročiu paminėjo Vėlinių (Ilgių) šventę ir po daugelio šimtmečių senąjį kapinyną vėl nutvieskė laužų šviesa. Skaityti toliau