Žymos archyvas: Vilniaus kraštas

Č. Iškauskas. J. Pilsudskio širdies kapas: ar verta prie jo nusilenkti? (6)

J. Pilsudskis su Aleksandra ir vaikais | wikimedia.org nuotr.

Vilnijos žemė pagimdžiusi ir priglaudusi daug žymių nelietuviškos arba pusiau lietuviškos prigimties žmonių. Vieni jų paliko Lietuvos valstybę ir tautą šlovinančių pėdsakų, kiti – abejotiną ir ginčytiną atminimą, treti gi – na, geriau jų vardo neminėti…

Taip, Lietuvos vardą garsino arba teršė daugybė veikėjų. Pavyzdžiui, pagrįstai didžiuojamės Lietuvos lenku, tauriu bajoru ir teisės mokslininku Mykolu Riomeriu, pabrėžusiu savo lenkišką kilmę, bet sakiusiu, jog „savo Tėvyne laikiau Lietuvą“; lenkų ir lietuvių architektu ir skulptoriumi Antanu Vivulskiu (lenk. Antoni Wiwulski), tarnavusiu abiem tautoms, nors panorusiu,

Skaityti toliau

Svarbiausiai lietuvių tautą telkusiai draugijai – 100 metų (0)

Vilnius-K100

Balandžio 9 d. 16:30 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje pristatoma paroda, skirta Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti. Tai buvo viena svarbiausių lietuvių tautą telkusių organizacijų iki Lietuvos Tarybos išrinkimo. Parodos rengėja – Vrublevskių bibliotekos darbuotoja istorikė Rasa Sperskienė.

Nukentėjusiems dėl karo šelpti draugija tapo viena svarbiausių organizacinių lietuvybės palaikymo struktūrų Vilniaus krašte itin sudėtingomis tarpukario geopolitinėmis sąlygomis. Draugija išlaikė našlaičius ir senelius, rėmė neturtingą besimokantį jaunimą, suteikdama galimybę jiems apsigyventi Skaityti toliau

V. Sinica: Lietuvai reikėtų imtis aktyvių veiksmų… (8)

Alkas.lt koliažas

Skelbiame portalo slaptai.lt vyr. redaktoriaus Gintaro Visocko interviu su Vytautu Sinica.

– Atidžiai perskaičiau Jūsų paskutiniuosius straipsnius, kuriuose gvildenate Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykius. Omenyje turiu publikacijas „Meilė Lenkijai reikalauja slėpti istoriją“ ir „Vardan koloradų reikalavimų visuomenę kvailina net signatarai“.

Pritariame Jūsų pozicijai. Didžiausia nesąmonė – džiūgauti neva Lietuvą praturtinančiais lenkiškosios okupacijos ir polonizacijos padariniais. Tačiau Lietuvoje vis tik daugoka politikų, žurnalistų, istorikų, kurie, Skaityti toliau

V. Šiaudinis: Ryto mokyklas susirasdavo patys gyventojai (0)

Valentas Šiaudinis

Šį mėnesį 85-ąjį gimtadienį švenčiančio mokytojo Valento Šiaudinio vaikystė prabėgo Lenkijos okupuotame „Vilniaus krašte“, Ignalinos apylinkėse. Už 52 matematikos mokytojo (kaip pats sako, „makýtojo“) darbo metus 2012 metais jam įteikta garbinga Stanislovo Rapolionio premija. Tačiau nepaisant tiksliųjų mokslų profesijos Valentas Šiaudinis visada buvo pirmiausiai Lietuvos ir gimtojo krašto patriotas, istorijos puoselėtojas, parašęs ne vieną istorinį straipsnį ir išleidęs kelias gimtojo krašto gyvenimą Lenkijos ir sovietinės okupacijos metais nušviečiančias knygas. Apie jo paties ir vaikystės prisiminimus ir surinktą istorinę medžiagą naujoje pokalbių ciklo „Vilniaus Golgota“ dalyje kalbamės su pačiu ponu Valentu. Skaityti toliau

G. Šapoka. Šv. Aleksandro Nevskio soboro sunaikinimas Varšuvoje (video) (18)

Warszawa_Alexandro-Nevsky_sobor_1910-e_02_dic.academic.ru_nuotr

Ukrainos įvykių fone labai dažnai Lietuvos politikai dairosi į artimiausius kaimynus ir stebi veiksmus. Mums artimiausia vakarietiška valstybė yra Lenkija, ne visada atitinka mūsų lūkesčius. Pastaraisiais metais mūsų valstybiniuose santykiuose nesimato jokio pozityvaus progreso. Kai kurie politikai jau linkę nusileisti tautinių mažumų klausimais, kiti svarsto ar tai nebus lietuvių tautos interesų išdavystė. Neseniai buvo paskelbtas Andriaus Kubiliaus straipsnis „Ir aš myliu Lenkiją“, kuriame jis pakvietė atsisakyti nuo Narbuto ir prieškarinių istorikų laikų išlikusios naujųjų laikų Abiejų Tautų Respublikos istorijos supratimo, kai po Liublino unijos viskas buvo blogai ir ieškoti „savo“ Lietuvos istorijos supratimo po Liublino unijos. Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Kaip įrodėme Tėvynės meilę? (0)

lietuvos-kariuomenes-paradas-katedros-aiksteje-1939-m-lapkricio-15-organizacijos nuotr

Tėvynės meilė, patriotizmas, valstybės gynimas… Kokie gražūs žodžiai! Ta karta, kuriai šios sąvokos buvo įaugusios į kraują, jau vos slenka, pasiramsčiuodama lazdele.

Vidurinioji – jų vaikai ir anūkai – užsiėmusi verslu ir dėl visa ko perka namus Vakaruose, pinigus perveda į užsienio bankus. Jaunimas sprunka uždarbiauti, ir apie jokį Tėvynės gynimą nė galvoti nenori… Kas belieka? Kariuomenė? Šauktiniai, kurių keli tūkstančiai po šešerių metų pertraukos „loterijos“ tvarka įsilies į ginkluotųjų pajėgų gretas?

Skaityti toliau

A. Liekis. Svetimi lenkai: kada ir kodėl? (IV) (7)

algimantas-liekis

Tęsinys. Pirma dalis ČIA, antra dalis ČIA, trečia dalis ČIA.

Nuo Liublino akto pasirašymo Lietuva, kaip savarankiška valstybė, formaliai nustojo egzistavusi. Ir Europos, ir pasaulio žemėlapiuose ji bežymėta tik kaip Lenkijos dalis, nes pagal Liublino aktą bendra valstybė turėjo būti vadinama tik Lenkijos karalyste.

Liublino unija buvo tarsi repeticija, pavyzdys J. Stalinui, 1940 m. vasarą įjungiant Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes į SSRS „tautų šeimą“.

Po Liublino unijos LDK palaipsniui prarado savarankiškumą. Nors dar savo kariuomenę išlaikė, skelbė karus ir taiką rusams, švedams ir kt. Tuo tarpu seimuose, senatuose Lietuvos ir Lenkijos atstovai dažnai gindavo tik savo šalių interesus. Skaityti toliau

Birutė Verkelytė-Fedaravičienė: Patriarchą užpylėm rankom (1)

Birute-Fedaraviciene

Skaitytojams pristatome antrąjį pokalbį apie XX a. Vilniaus istoriją iš ciklo „Vilniaus Golgota“. Kovo 4 dieną šimto metų jubiliejų švenčianti Birutė Verkelytė-Fedaravičienė į Vilnių mokytis atvyko 1923 metais. Čia ji baigė lietuvišką mokyklą ir buvo viena iš nedaugelio lietuvių studentų lenkiškame Stepono Batoro universitete. Šimtametės gyvenimas kupinas ne tik pažinčių su tokiais žmonėmis kaip Jonas Basanavičius, bet ir žygdarbių savo ir kitoms tautoms – 1995 metais ji apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už žydų gelbėjimą holokausto metais bei LDK Gedimino ordino Pirmojo laipsnio medaliu. Galiausiai 2011 metais Dalia Grybauskaitė jai įteikė Garbės kryžių už nuopelnus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Šie nuopelnai, nors tą nelengva suprasti, yra už tarnybą dar Pirmosios Respublikos metais Lietuvos konsulate Vilniuje gelbstint Lenkijos karo pabėgėlius. Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Kaip kuriamos „liaudies respublikos“ (0)

ispuolis

Pasaulyje būta visokių respublikų (lot. res publica „viešasis reikalas“). Žinome antikinę Romos respubliką. Bene garsiausia ir galingiausia daugiau kaip du šimtmečius buvo labai jau demokratiškai pavadinta Abiejų Tautų Respublika (ATR) – Lietuvos ir Lenkijos federacinė monarchija, sudaryta po Liublino unijos 1569 m. ir išsilaikiusi iki pirmojo jos padalijimo 1791 m. Ir žinoma, bent trys Lietuvos respublikos (kai kas mano, kad jos buvo dvi: 1918 – 1940 m. ir nuo 1990 iki šių dienų).

Iki A. Hitlerio įsiviešpatavimo egzistavo II reichas – Veimaro respublika (1919– 933),

Skaityti toliau

A. Liekis. Svetimi lenkai: kada ir kodėl? (I) (12)

algimantas-liekis-r.garuolio-nuotr

Monografijos „Svetimi lietuvių namuose“ santrauka

„Svetimi lietuvių namuose” – ta prieš pusmetį išėjusios istoriko dr. Algimanto Liekio monografijos pavadinimas. Jis yra dar 42 kitų knygų autorius ir per 60 knygų sudarytojas. Kadangi šios knygos greitai neliko knygynuose, skaitytojų pageidavimu spausdiname jos santrauką.

Dr. A.Liekis knygoje atskleidė, kad Lenkija vienintelė Europoje tarpukariu nepripažino Lietuvos valstybės de jure, buvo susitarusi su Adolfu Hitleriu pasidalinti Lietuvą, II Pasaulinio karo metais siūlė savo paramą Josifui Stalinui ir Vinstonui Čerčiliui su sąlyga, Skaityti toliau

A. Liekis. Batlaižių saviplaka (38)

Algimantas Liekis | Penki.tv stopkadras

Atviras laiškas LR Seimo opozicijos lyderiui, Tėvynės jungos (Konservatorių) partijos pirmininkui p. Andriui Kubiliui ir istorijos detektyvų kūrėjui, kultūros antropologui ir žymiam žurnalistui p. Virginijui Savukynui, 2015 m. sausio 29 d. DELFI tinklalapyje paskelbusiems straipsnius: : A.Kubilius – „Ir aš myliu Lenkiją“; V.Savukynas – „Prieškario Kaune buvo trikalbės lentelės, ir lietuviai nenutautėjo“.

Pirmiausia, pone A.Kubiliau, perskaitęs JŪSŲ straipsnį pamaniau, kad čia kokia JŪSŲ humoreska. Bet kadangi man teko pažinti JUS kaip didelį nepriklausomos Lietuvos patriotą, labai protingą ir veiklų politiką ir iki šiol neteko girdėti iš JŪSŲ bent panašių kaip tame straipsnyje teiginių, tai po to pamaniau, Skaityti toliau

J. Žitkauskas: Rytų Lietuva primena Donecko sritį Ukrainoje (5)

Juozas Žitkauskas | respublika.lt nuotr.

„Tuteišių rajonai“, „lenkynas“, „liūdnoji Lietuva“, „nutautėjęs kraštas“… Esame susigalvoję gausybę vertinančių, jausmingų, šmaikščių, netgi įžeidžiamų pavadinimų rytų Lietuvai apibūdinti. Tačiau, pasak jau dvi dešimtis metų lietuvišką kultūrą po rytų Lietuvą skleidžiančio nūdienos „knygnešio“ Juozo Žitkausko, dažnas mūsų iš tikrųjų ne tik neturime jokio supratimo apie tikrovę, kurioje tų kraštų žmonės gyvena, bet net ir nesiruošiame į jų problemas gilintis, tarsi šie kraštai būtų ne visai savi… Tarsi – ne visai Lietuva. Skaityti toliau

Vilniaus praradimai ir atgavimai: nesibaigianti istorija (2)

istorineprezidentura.lt

Lapkričio 13 d., ketvirtadienį, 17 val. Istorinėje Prezidentūroje Kaune bus kalbama apie sostinės Vilniaus praradimus ir atgavimus. Minėdami Vilniaus 75-ąsias atgavimo metines į mūsų sostinės problematiką pažvelgsime istoriko Jono Rudoko akimis. Kartu su kolega dr. Juozu Marcinkevičiumi ir teisininku Antanu Markūnu knygos „Tas kelias į Vilnių …“ autorius bandys atsakyti į, rodos, istorinius, bet šiandien ir vėl aktualius klausimus apie Gedimino miesto likimą.

Kodėl Lietuva buvo netekusi savo sostinės? Kaip klostėsi Vilniaus krašto likimas amžių bėgyje, kodėl jo gyventojai taip nutautėjo? Kaip mūsų valdžia ir tauta tarpukaryje ištisus 19 metų atkakliai ir vieningai kovojo, kad Vilnius Skaityti toliau

S. Jegelevičius. Nepaskelbtas Lenkijos karas Lietuvai (1918 – 1920) (5)

Sigitas Jegelevičius | T. Vyšniausko nuotr.

Šiemet minime Vilniaus ir jo apylinkių atgavimo 75-mečio sukaktį. Ta proga skelbiame doc. dr. Sigito Jegelevičiaus (1938-2014) rašinį apie Suvalkų sutarties pasirašymo aplinkybes ir Lenkijos okupacines užmačias Lietuvos atžvilgiu.

Siekdami keisti Lietuvos įvaizdį Vakaruose, lietuvių diplomatai sutiko dalyvauti tarptautinėje konferencijoje Bulduriuose (Latvija), kur turėjo būti svarstomas Baltijos valstybių ir Lenkijos sąjungos klausimas [Buldurių konferencija arba Rygos konferencija – Estijos, Latvijos, Skaityti toliau

P. Kruopis. Kaip Vilnių atgavome ir kaip jį išsaugosime? (9)

Paulius Kruopis | propatria.lt nuotr.

1939-ųjų metų spalio 28 diena – iš tiesų, yra viena svarbiausių mūsų valstybės datų. Toji diena, kai ilgai Lenkijos ir Rusijos imperijos okupacijose buvęs kraštas sugrįžo savo teisėtam šeimininkui – lietuvių tautai. Vilnius nėra tik istorinė sostinė. Vilnius lietuviams yra būtis, esmė. Lietuva be Vilniaus kaip karalius be karūnos.

Visa svarbiausia mūsų tautos istorija sukasi aplink Vilnių: iš šių apylinkių kilo pirmasis mūsų karalius Mindaugas ir būtent šios žemės tapo senosios Lietuvos valstybės pamatais; Vilniuje Gediminas pastatė pilį Skaityti toliau

Vilnius – valstybės sostinė. Dabar ir prieš 75 metus (nuotraukos, video) (0)

konferencija-seime-vilniaus-atgavimas-lrs.lt-a.petruleviciaus-nuotr

Minint 75-ąsias Vilniaus grįžimo Lietuvai metines Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje vyko konferencija „Istorinė atminties svarba. Vilnius – valstybės sostinė“. Konferenciją inicijavo Seimo nariai Rytas Kupčinskas, Algirdas Patackas, Vida Marija Čigriejienė, kartu su „Vilnijos“ draugijos pirmininku habil. dr. Kazimieru Garšva, šios draugijos pirmininko pavaduotoja Nijole Balčiūniene. Surengti padėjo Seimo kancleris Jonas Milerius, Seimo Komunikacijos departamento Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Skaldyta ir skaldoma Lietuva: kas gresia jos vientisumui? (3)

Česlovas Iškauskas | delfi.lt, Š/Mažeikos nuotr.

Lietuva nuo LDK laikų sprendė sunkią dilemą – prie ko šlietis, likti suskaldytai ir skaldomai, priklausomai ar trapiai nepriklausomai, okupuotai, aneksuotai ar laisvai. Į šį hamletišką valstybės išlikimo klausimą vienareikšmio atsakymo, ko gero, nėra ir šiandien, kai prasideda naujas pasaulio persidalijimo vajus. Skaityti toliau

Bus pristatyta J. Rudoko knyga „Tas kelias į Vilnių…“ (0)

J. Rudoko knygos viršelio dalis | Alkas.lt nuotr.

Spalio 21 d. 17 val. Vilniuje, Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje (Arsenalo g. 3) vyks dr. Jono Rudoko knygos „Tas kelias į Vilnių…“ pristatymas.

J. Rudokas knyga „Tas kelias į Vilnių…“ yra tikras Lietuvos kovų dėl mūsų sostinės Vilniaus metraštis. Knygoje išsamiai nagrinėjamos Pietryčių Lietuvos problemos ne tik Lenkijos ir Sovietų Sąjungos okupacijų laikotarpiais, bet ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir net šiandieniniais laikais.

Renginyje knygą pristatys pats knygos autorius dr. Jonas Rudokas. Žodį tars istorikas dr. Juozas Marcinkevičius, Skaityti toliau

A. Kalėda. Lietuvybės ir lenkybės simbiozė (15)

Algis Kalėda | asmen.nuotr.

Rugsėjo 19 d. Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Lietuvos ir Lenkijos santykių dinamika“, skirta 10-osioms Česlovo Milošo (Czesław Miłosz) mirties metinėms.

Platūs konferencijos užmojai, temų modeliavimas, suprantama, atitinka Nobelio premijos laureato raštuose ir darbuose įprasmintą idėjų turinį bei sklaidą, taip pat neblėstantį jo siekimą, kad abi tautos, kurioms pats poetas priklausė (-o), turėtų kuo daugiau sugyvenimo taškų. Skaityti toliau

D.Grybauskaitė ėmė dažniau lankytis Rytų Lietuvoje (1)

Prezidentūros nuotr.

Sekmadienį, rugsėjo 15 dieną, Šalčininkuose Derliaus šventėje lankėsi Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tai jau antras per trumpą laiką šalies vadovės vizitas Rytų Lietuvoje. Rugsėjo 1–ąją Prezidentė lankėsi Lavoriškėse,

Kalbėdama susirinkusiems ji prabilo ir lenkiškai bei sulaukė palankios šventės dalyvių reakcijos ir net atgarsio Lenkijos spaudoje. Skaityti toliau

V. Sinica. Mūsų gėdinga rezistencija ir garbinga istorikų misija (18)

Vytautas Sinica | E.Levin nuotr.

Likus savaitei iki Kruvinų žemių (Vidurio Rytų Europos) dalybas pradėjusio Molotovo-Ribentropo pakto metinių ir pradėjus rodyti nuostabią dokumentinę juostą „Nematomas frontas“ pasigirdo nemažai džiugių balsų, skelbiančių, jog mūsų visuomenė bręsta, pilietiškumas auga, o meilė valstybei tampa jaunosios kartos norma. Norėtųsi tikėti, bet optimizmas perdėtas ir remiasi ypač virtualių socialinių tinklų kuriama iliuzija, jog aplinkiniai yra į tave panašūs. Nors sukritikuoti dėl formuluočių, niekur nedingsta raudonuoti verčiantys apklausų rezultatai, parodę, kad Lietuvos piliečiams svarbiau ekonominė gerovė nei valstybės nepriklausomybė. Skaityti toliau

G. Kazėnas. LLRA išstojimas iš koalicijos – tiek vieni, tiek kiti bando „išsiplauti mundurus“ (1)

Alkas.lt asociatyvinė nuotr.

Premjeras ilgai „kentęs“, pagaliau galutinai supyko ant buvusios koalicijos partnerių Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA). Tiesą sakant pakankamai keistai ta koalicija atrodė nuo pat pradžių. LLRA vykdyta akivaizdžiai konfrontacinė politika, keliant tokius reikalavimus, kurie daugumai Lietuvos visuomenės buvo ir yra nepriimtini, rodė, kad kompromisų čia nelabai ieškoma. Kiekvienam sveiko proto žmogui buvo aišku, priėmus LLRA į koaliciją, vargu ar lietuvių-lenkų santykiai pagerės. Taigi problemos esmė sprendžiama nebuvo, o buvo pabandyta ją politiškai neutralizuoti. Skaityti toliau

J. Žilys. Pietryčių Lietuvos regioninė autonomizacija 1988–1990 metais (6)

Autonomininkų plakate užrašas: „Sąjūdis tai nacizmas“

1988 m. rudenį ir 1989 metais lenkų nacionalines teritorijas skelbė Šalčininkų ir Eišiškių miestų, Eišiškių, Dainavos, Kalesninkų, Jašiūnų, Turgelių, Akmenynės, Gerviškių, Pabradės, Butrimonių, Dieveniškių apylinkių vietinės tarybos.

Pagal tą patį šabloną vyko procesas ir Vilniaus rajone, kuriame savivaldiškus darinius skelbė dauguma apylinkių. Priimtų sprendimų apibendrinanti nuostata  – įsteigti lenkų nacionalines apylinkes, pripažįstant lietuvių valstybinę kalbą ir lygias teises rusų ir lenkų kalbomis. Taigi viena iš priežasčių, skatinusių skelbti lenkų nacionalines teritorines apylinkes ir rajono pavaldumo miestus buvo Aukščiausiosios Tarybos priimtas sprendimas suteikti lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusą Skaityti toliau

A. Komarovskis. Su hienos plėšrumu (13)

Skaitytojai jau bus pastebėję, kad didžiausia XX a. karų auka ir narsiausia kovojanti valstybė Europoje mums pristatoma Lenkija. Neseniai – (2011 m. – vert. past.) balandžio 13 d. – laikraštis „Neatkarīgā Rīta Avīze“ Lenkijos kančioms atminti ir JAV rūpesčiui šia „neteisybės auka“ skyrė pirmuosius savo puslapius.

Reaguojant į tą interviu, „Dienos“ bloguose pasirodė straipsnis „Alenas Polas – latvių atminties saugotojas“. Straipsnio turinys sukėlė nemažos skaitytojų dalies pasipiktinimo audrą, siūlant kitiems laikyti straipsnį melų jovalu. Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Kaip sovietai ir Armija krajova Vilnių „vadavo“ (2)

Česlovas Iškauskas | DELFI, A.Didžgalvio nuotr.

Gal vadinamas Vilniaus „išvadavimas“ iš nacių 1944-ųjų liepos 13 d. ir nebūtų atkreipęs tiek dėmesio, jei ne ambicingas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) pareiškimas, paskelbtas prieš Valstybės dieną. Jame partijos lyderis Valdemaras Tomaševskis teisinamas, kodėl jis Pergalės dieną ryšėjo Georgijaus juostelę.

Nesiimu spręsti, ar ši juosta priklauso draudžiamai Lietuvoje sovietinei atributikai. Ji kilo iš Romos legionui vadovavusio Jurgio, vėliau tapusio šventuoju kankiniu, laikų. 1769 m. carinėje Rusijos imperijoje Skaityti toliau

Atgims tradicinė pirkių puošyba (0)

Su pirmają vasaros diena Šilėnų etnokultūrinio draustinio prieigose, Neries regioniniame parke, prasidėjo ornamentų piešimo ir medžio pjaustymo darbai. Kartu su VŠĮ „Lobių dirbtuvės“, vietos gyventojais ir moksleiviais, vilniečiais bei visais besidominčiais, Neries regioninio parko direkcija įgyvendina projektą „Mūs pirkelė dailiai inrėdzyta“. Projekto tikslas – atgaivinti ir skatinti tradicinę Vilnijos krašto kaimų pastatų puošybą.

Visą vasarą Mozūriškių km., Vilniaus raj., įsikūrusiose dirbtuvėse nagingi meistrai ir kultūros paveldu besidomintys moksleiviai, vietos gyventojai ir vilniečiai gamins langų puošybos elementus, langines, Skaityti toliau

Č. Iškauskas. „Vierchų” papročiai ir lenkų kalbos ekspansija (7)

Česlovas Iškauskas | DELFI, A.Didžgalvio nuotr.

Lenkų kultūra ir neatimama jos dalis kalba, beje, kaip ir rusų, visais laikais buvo ne tik bendravimo, bet ir ekspansijos priemonė.

Ir čia stebėtis nereikėtų: didžiosios Lietuvą supančios valstybės niekada nepaleido mūsų tautos iš savo dusinančio glėbio, viena iš slavų kalbų į ausį vis šnibždėdamos, kad, jei geri būsime, mus saugos, leis augti ir dar pamaitins. Kalėjimo kultūra, „vierchų“ papročiai, „zekų“ žodynas…

Gegužės 6 dieną rengiamas mitingas Vilniuje, prie M. Mažvydo bibliotekos Skaityti toliau

R. Bogdanas. Lenkiškų ambicijų atspindys? (0)

Ramūnas Bogdanas | DELFI, T.Vinicko nuotr.

Nėra nei dviejų vienodų žmonių, nei dviejų vienodų įvykių. Todėl nė vienas palyginimas nėra veidrodinis. Mes lyginame, sugretindami tai, kas panašu, ir iš sulyginimų mokomės: sprendžiame, ar kartoti, numatome pasekmes, įsidėmime bendrystes.

Kai kurie lyginimai iš pirmo žvilgsnio keisti, bet dėl jų esmė nušvinta visai kita briauna. Pingvinas nepanašus į žvirblį, bet jie abu yra paukščiai, o patukęs dirigentas su fraku labai primena pingviną, nors neturi snapo. Krokodilas peri kiaušinius, bet paukščiu netampa. Skaityti toliau

P.R. Liubertaitė. Painiojimasis nepainiuose pavardžių rašymo dalykuose (10)

Lenkijoje sukurtas provokacins filmas apie Vilniaus susigražinimą | saltinis youtube.com

Stebėjau žurnalistės R. Miliūtės ir politine, ir kalbine vadinamą diskusiją dėl kitataučių pavardžių rašymo lietuviškuose pasuose (LRT laida „Teisė žinoti“, 2014-04-14 d.) ir stebėjausi paprasčiausiu ir politikų, ir kalbininkų išsisukinėjimu trumpai ir aiškiai nepasakanat esmės.

Ši problema yra akivaizdžiai politizuota, bet ją, padėjus pagrindus kai kuriems lietuvių kalbą išdavusiems kalbininkams, pasinaudojusi suteikta galimybe, politizavo ne Lietuva, o mūsų kaimyninė valstybė Lenkija, galbūt irgi kieno nors kurstoma. Ir toks didesnės ir galingesnės valstybės politikų elgesys jau rodo kišimąsi į mažesnės valstybės, šiuo atveju Lietuvos, vidaus reikalus, Skaityti toliau

V. Rubavičius. Šventosios Abėcėlės išniekinimo apeigos (25)

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt nuotr.

Kas tik šiuo metu viešojoje erdvėje nesityčioja iš paniekinamai šventąja vadinamos lietuvių Abėcėlės, kurią net sovietmečiu buvome linkę rašyti didžiąja raide… Politikai rimtais veidais pasišaipydami aiškina, kokie geopolitiniai laimėjimai mūsų laukia, kai tik prisiimsime dalį lenkiškosios, kai kuriems politologams lietuvių pagarba savajai valstybinei rašysenai atrodo esanti didžiausia, tad ir kuo greičiau naikintina atgyvena, kuria sumaniai naudojasi antivalstybinės prokremliškosios jėgos.

Net didelė dalis kultūrininkų ir rašytojų, kurie lyg ir turėtų jausti įgimtą priedermę savajam raštui, jungiasi prie tų „pažangiųjų“, kurių žodžio laukia, Skaityti toliau