Žymos archyvas: užkalnis

T. Baranauskas. Raudonosios dinastijos: Užkalnių atvejis (35)

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Ne paslaptis, kad šiandieniniame politiniame, teisiniame ir kultūriniame elite iki šiol žymų vaidmenį vaidina savotiškos dinastijos, išaugusios iš dar prieškarinę Lietuvos Respubliką „dekonstravusių“ veikėjų šeimų. Tokioms dinastijoms priklauso ir Seimo narys socialdemokratas Juras Požela – Karolio Poželos, vieno iš už komunistinę veiklą 1926-aisiais sušaudytų „keturių komunarų“, proanūkis, taip pat buvęs jo partietis ir bendražygis Algirdas Paleckis, pasižymėjęs netikėtu atsivertimu į savo senelio – marionetinio 1940-ųjų sovietinio Lietuvos „prezidento“ Justo Paleckio – politinį tikėjimą, o taip pat gudresnysis Algirdo brolis – LRT generalinio direktoriaus pavaduotojas Rimvydas Paleckis… Į tokių dinastijų palikuonis, kaip paaiškėjo, galima įrašyti ir vulgariosios publicistikos žanrą išplėtojusį Andrių Užkalnį. Skaityti toliau

G. Radvilavičiūtė. Nu, ir man nieko, ir man nieko, ir man nieko… (8)

Giedra-radvialviciute-jurbarkotv-lt

Pradėsiu nuo žiniasklaidos antraščių, nes, kaip jau kadaise rašiau, pripratimas blogiau prigimimo. Paskutinė, kurią nusiunčiau ta pačia liga užsikrėtusiam bičiuliui, buvo tokia: Užjūryje dirbantis lietuvis mokslininkas aptiko vėžio Achilo kulną. Vėžio Achilo kulnas savaime įdomi anatomija, bet man dar smalsiau sužinoti, kur yra užjūris. Tarsi ir norėčiau, kad bepročiams būtų uždrausta galvoti antraštes, bet jei galiu, tai esu prieš draudimus ir, be to, kaip aš tada pasilinksminčiau – pigiai, greitai ir nuolatos? Valstybė kiša nosį į mobiliojo ryšio rinką. Milžinai dreba. Jaučiu, kada nors imsiu tapyti verbalinius antraščių galvotojų portretus, nenutoldama nuo redakcijose dirbančių originalų. Skaitytojams ši virtuvė turėtų būti įdomi. Skaityti toliau

M. Kundrotas. Už Lietuvą be Užkalnių (39)

Sąjūdžio mitingas 1988 Vingio parke | R.Urbakavičiaus nuotr.

Tai – pirmas ir veikiausiai – paskutinis straipsnis, skirtas dvasios elgetos, narcizo, psichologinio vampyro savimeilei. Nes akivaizdu, jog dėmesys bet kokia kaina, siekiamas vieninteliu jo gebamu būdu – provokuojant, šokiruojant, dergiant visa, kas tiktai šventa – vienintelis šio individo būties ir raiškos principas. Tik taip jis sugeba pasijusti svarbiu.

Antra priežastis, dėl ko reiktų vengti panašių tekstų gausos, ypač šiomis dienomis – tai, jog dabar turime žmogų, kur kas labiau vertą aptarimo – ne laiku išėjusį Lietuvos ir laisvės karį, mąstytoją, politiką Algirdą Vaclovą Patacką. Skaityti toliau

L. Milčius. Tu man gražiausia (1)

Buvai, esi ir liksi man gražiausia
Ne vien dėl saulės, žemės ir ugnies spalvų,
Tavimi gyvas kūnas, teka mūsų kraujas
Anksčiau išėjusių ir būsimų kartų.

Virš visko iškyli, prieš tave viskas blėsta —
Nesantaikos ledokšniai tyžta į šalis,
Rėksnių garsiausios kalbos tampa tuščios, lėkštos,
O pasipūtėlis atrodo kaip kvailys.

Tavo šilkuos valstybė gimė, kėlės,
Miškuose, pokary žieminėse, buvai šviesa, Skaityti toliau