Žymos archyvas: užkalniai

G. Radvilavičiūtė. Nu, ir man nieko, ir man nieko, ir man nieko… (8)

Giedra-radvialviciute-jurbarkotv-lt

Pradėsiu nuo žiniasklaidos antraščių, nes, kaip jau kadaise rašiau, pripratimas blogiau prigimimo. Paskutinė, kurią nusiunčiau ta pačia liga užsikrėtusiam bičiuliui, buvo tokia: Užjūryje dirbantis lietuvis mokslininkas aptiko vėžio Achilo kulną. Vėžio Achilo kulnas savaime įdomi anatomija, bet man dar smalsiau sužinoti, kur yra užjūris. Tarsi ir norėčiau, kad bepročiams būtų uždrausta galvoti antraštes, bet jei galiu, tai esu prieš draudimus ir, be to, kaip aš tada pasilinksminčiau – pigiai, greitai ir nuolatos? Valstybė kiša nosį į mobiliojo ryšio rinką. Milžinai dreba. Jaučiu, kada nors imsiu tapyti verbalinius antraščių galvotojų portretus, nenutoldama nuo redakcijose dirbančių originalų. Skaitytojams ši virtuvė turėtų būti įdomi. Skaityti toliau

L. Milčius. Tu man gražiausia (1)

Buvai, esi ir liksi man gražiausia
Ne vien dėl saulės, žemės ir ugnies spalvų,
Tavimi gyvas kūnas, teka mūsų kraujas
Anksčiau išėjusių ir būsimų kartų.

Virš visko iškyli, prieš tave viskas blėsta —
Nesantaikos ledokšniai tyžta į šalis,
Rėksnių garsiausios kalbos tampa tuščios, lėkštos,
O pasipūtėlis atrodo kaip kvailys.

Tavo šilkuos valstybė gimė, kėlės,
Miškuose, pokary žieminėse, buvai šviesa, Skaityti toliau