Žymos archyvas: uodega

Sekmadienio sakmė. Katė ir lapė (0)

lape-S.Paltanaviciaus nuotr

Vieną sykį susitiko katė su lape, katra, pasisveikydama su jai, klausė, iš kur grįžta ir kur dabar mislija eit toliau. Katė atsakė, kad grįžta iš žyriaus ir pareina pas savo gaspadorių. Čia lapė, papūtus uodegą, mandraudama pasiklausė katės, ar ji daug mislių turi. Atsakė, kad tik vieną, o gerą.

– Tai šlėktai, mano kūmute, ba aš turiu net devynias mislis.

Tai viskas darėsi prie aukšto medžio. Nežinia iš kur užklupo jas suneš. Katė, pamačius savo neprietelius, įsidrapalino in medį, o suneš lapę vaikė po visą girią, ir ką tik paspėjo inlįst in savo urvą, kad ir patrotijo savo uodegą. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie karalių ir varną (3)

Varna ant stogo | venividi.ru nuotr.

Kad buvo kitąsyk karalius toks bagots, toks bagots! Pasistati jisai sau namus iš plytų raudonų ir užsidengi stogą auksinim blėtom.

Vieną saulėtą dieną susimislijo jisai važiuot ir pažiūrėt iš tolo, kaip išrodo jo palocius. Pakinki šešis gerus arklius ir važiuoja. Nuvažiavo kelias mylias neatsisukdami ir dar gal būtų važiavę tolyn, ale kaip tik iš netyčių karalius žvilgterėjo ing užpakalį ir apalpo pamatęs, kad visas dvaras liepsnose. Liepi važnyčiai, kad ko greičiausiai, kaip tik arkliai įkabino, lėkt namo. Ogi parlėkus namo žiūr, kad tai stogas nog saulės blizga. Karalius iš to piktumo liepi tuojaus visą stogą aplieti su smala. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie veršiuką ir vilką (3)

Buvo dziedas su bobu. Anys labai jau biednai gyveno. Nieko neturėjo. Paskui jau rasistorojo veršiukų. Nu, jau boba sako:

– Dziedai, dziedai, jau negalim gyvent. Reikia kap nors medzian važiuoti malkos atvežti.

Nu, tų jau veršiukų pakinkė rogutėsan. Tai buvo žiema, žiemos laikas. Nu, ir važiuoja tas diedas. Važiuoja, važiuoja ir važiuoja. Atsirado kur vilkas. Tas jau vilkas sako: Skaityti toliau