Žymos archyvas: trumpoji proza

Baigėsi trečiasis trumposios prozos konkursas „Mano miesto paslaptis“ (0)

Išrinkti konkurso "Mano miesto paslaptis" nugalėtojai | Rengėjų nuotr.

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) rengiami moksleivių trumposios prozos konkursai vyksta jau trečius metus. Dar pirmaisiais metais konkursas sulaukė didelio moksleivių ir mokytojų dėmesio iš visos Lietuvos. Konkurso rengėjai kasmet X–XII klasių moksleiviams siūlo kurti tam tikra tema. Konkursų iniciatorė, koordinatorė Aneta Raževaitė-Anra teigia, kad galvodama konkurso temų pavadinimus siekia, jog temos leistų įsivaizduoti, interpretuoti, originaliai Skaityti toliau

Tautvydas Kiršys kalba (2)

Tautvydas Kiršys, Kauno „Santaros“ gimnazijos 10-tos klasės gimnazistas.

Aš įsimylėjau raštą, žodį, sakinį, tai tapo mano gyvenimo būdu – skaityti, rašyti, ta harmonija, kuri slepiasi po raidėmis, mane svaigina. Lygiai prieš metus aš nemėgau Rašto. Purčiausi skaitydamas, o rašiau lyg su nukirstu riešu. Atradau tai, ir tai mane pakeitė, iš tikrųjų pakeitė, neįtikėtina! Aš pasaulį pradėjau matyti kitaip! Pradėjau pastebėti viską, kas dedasi aplinkui, pajaučiau Žemę savo kojomis. Aš stoviu čia, šitam momente, ir tai… tai yra nuostabu. Matau daug žmonių skubančių, bėgančių, spaudžiamų rytojaus ar praeities, nuo ko jūs bėgat? Kur jūs bėgat? Ar matai vaivorykštę kitam gale? Deja, vaivorykštės kito galo nepasieksi, tai nėra realu, geriau sustok ir pasigrožėk minutę tuo, kuo gyveni. Nes tai vyksta tik dabar ir tik tau. Skaityti toliau

Kukulio miniatiūros (1)

Baltumai. Nuotrauka iš interneto svetainės

Baltumai

Žiemomis Kukulis bandydavo užsiimti buvimu, neturėjimu ir kitais kovų (su savimi) menais. Ne todėl, kad jausdavos stiprus ar per rudenį prikonservuodavo savy itin daug valios pastangų. Geležine ištverme ir gera sportine forma Kukulis išties pasižymėdavo tik už močiutės stalo, kimšdamas jos keptus žagarėlius. Debesims išbėrus baltą sniegą, įvykdavo pirmosios pamokos. Pirmiausia imdavo tirpti turėjimas – laukuose, sode, miške… (kai labai pasisekdavo, net ir galvoje). Baltume išnykdavo atskiri objektai, nebeturėdami kontūrų, kvapų, spalvų… ir noro juos paimti. Akimis surinkti, rankomis apčiuopti ir susidėti kišenėn likdavo nuodėmingu rudens įpročiu. Skaityti toliau