Žymos archyvas: Tautvilas

„Aktualioji istorija“: Mindaugo Lietuvos paslaptys (video) (9)

Gintaras Songaila ir Tomas Baranauskas | Alkas.lt nuotr.

Šioje „Aktualiosios istorijos“ laidoje Tomas Baranauskas ir dokumentinio filmo „Saulės mūšis“ scenarijaus autorius Gintaras Songaila kalba apie Lietuvos valstybės pradžią ir karalių Mindaugą.

Ar teisingas vadovėlinis teiginys, kad Lietuvos valstybę sukūrė Mindaugas? Kuo prasidėjo Mindaugo politinė veikla? Kas susibūrė į koaliciją prieš Mindaugą ir ką tai reiškė Lietuvai? Kodėl Mindaugas turėjo krikštytis? Ar sėkmingas buvo Mindaugo Lietuvos krikšto projektas? Kodėl vienintelio išlikusio Mindaugo karūnacijos dokumento negalėtume iškilmingai perskaityti jo karūnavimo šventės proga? Ar Mindaugas tapo marionete kryžiuočių rankose? Koks buvo Mindaugo vaidmuo, nutraukiant sąjungą su Vokiečių ordinu ir kodėl Treniota organizavo jo nužudymą? Skaityti toliau

I. Baranauskienė. Survila ir Survilaičiai – dar kartą apie nepripažintus Kęstučio palikuonis (8)

Lietuvos Karalius Kęstutis

Straipsnyje siekiama įrodyti, kad Vygando Marburgiečio kronikoje minimas Butauto Kęstutaičio brolis Survila, nepaisant istoriografijoje vyraujančios priešingos nuomonės, iš tikrųjų buvo Kęstučio sūnus. Taip pat naujausios istoriografijos kontekste vertinamas Survilos ir jo palikuonių likimas XIV a. antrojoje pusėje – XV a. pradžioje.

Įvadas

Lietuvos metraščiuose liudijama, kad Kęstutis turėjo šešetą sūnų [9, 81; 10, 313]. Vis dėlto, kadangi jų vardai nebuvo nurodyti, Kęstutaičių identifikacija istorikams tapo rimta ir iki šiol aktualia problema. Skaityti toliau

I.Baranauskienė. Eurointegracija viduramžiais ir šiandien: ar sugebame mokytis iš praeities? (29)

Inga Baranauskienė

Istorija yra gyvenimo mokytoja, – taip prieš du tūkstantmečius pasakė Markas Tulijus Ciceronas, ir nuo to laiko nekas nepasakė nieko geriau. Išties, vienintelė prasmė kapstytis praeityje yra įsisavinti joje slypinčią patirtį ir prisitaikyti ją savo dabarčiai. Visiškai tapačių situacijų, aišku, nebūna nei tautų, nei atskirų žmonių gyvenimuose, bet, perpratus bendrumus ir dėsningumus, atsiranda galimybė prognozuoti ateitį ir galimas vienokių ar kitokių sprendimų ar pasirinkimų pasekmes.

Daugelis šiandieninių istoriografijos autoritetų ragina žiūrėti į Lietuvos istoriją kaip į pritapimo prie Europos arba europeizacijos istoriją. Kadangi santykių su Europa (Europos Sąjunga) problematika šiandien tikrai aktuali, toks požiūris galėtų būti netgi sveikintinas. Deja, europeizacijos paradigma sekantys istorikai į šį procesą linkę žvelgti su naiviu idealizmu – pritapimas prie Europos (ar jos politinės konjunktūros) jų koncepcijose tampa savaiminiu tikslu ir aukščiausia siekiamybe. Skaityti toliau