Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas savo kelionę 5-10 d. į JAV rugsėjo baigė Čikagoje 7-10 d., kuri laikoma vienu svarbiausių lietuvybės centrų už mūsų šalies ribų. Su gausia lietuvių bendruomene ministras susitiko istoriniame Čikagos rajone – Market (Marquette) parke.
„Į Čikagą atvykau pirmą kartą. Atvykau čia kaip į legendą. O ji tikrai ne be pagrindo. Juk čia vyko ir tebevyksta šitiek bendruomenės veiklų, sukurta šitiek institucijų, šitiek kultūros, spaudos, Skaityti toliau
Gegužės 6 d. (pirmadienį), 16 val., Lietuvių kalbos institute (P. Vileišio g. 5, Vilnius), pirmojo aukšto fojė, bus atidaryta paroda „Gera rašyti ranka…“, skirta Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai paminėti.
Lietuviška raidė lotyniškais rašmenimis buvo uždrausta daugiau kaip 40 metų – nuo 1863-1864 m. sukilimo iki 1904 m. nueitas ilgas žodžio, rašto ir tautos brandos kelias. Šį laikotarpį pažymėjo sukilimai, maištai, kovos už gimtąjį žodį, knygnešių žygiai ir, pagaliau, tautinis atgimimas. Skaityti toliau
„1919 m. sausio 1 d. [trečiadienį], vokiečiams baigiant kraustytis iš Vilniaus ir 15 val. 30 min. nuėmus nuo Gedimino pilies bokšto savo vėliavą, komendanto pareigas ėjęs [Kazys] Škirpa įsakė komendantūros adjutantui [Petrui] Gužui tuojau vykti į Valstybės Tarybos rūmus, Šv. Jurgio g. 13 ir, išgavus iš rūmų prievaizdo didelę trispalvę tautišką vėliavą, skubiai vykti į Gedimino kalną.
Tuo tarpu Škirpa nuvyko už Žaliojo tilto, į artilerijos kareivines paimti garbės sargybą iš 7 žmonių. Greitu laiku visi buvo prie Gedimino pilies. Čia pareikalavus, pilies sargas atidarė bokšto duris, kur einantis komendanto pareigas karininkas Škirpa, Skaityti toliau
Prisipažinsiu: šiaip jau filosofo Vytauto Radžvilo rašinius sunkiai įkandu, jo pozicija kartais atrodo pernelyg radikali ir prasilenkia su tikrove, būna kažkokia utopinė, idealistinė. Bet socialiniuose tinkluose išplitęs jo straipsnis „Stribo šmėkla“, kaip teigia viena veidaknygės bičiulė, tiesiog supurtė…
„Šmėkla klaidžioja po Lietuvą. Stribo šmėkla“, – rašo autorius. Papildyčiau: ir po Europą. Tai geriau atitinka Karlo Markso ir Fridricho Engelso perfrazuotus žodžius iš garsiojo „Komunistų partijos manifesto“. Žurnalistas Vytautas Matulevičius dar 2011 m. lapkritį rašė, Skaityti toliau
Būrys pradinukų žaidė žalioje vasaros pievoje. Triukšmingos gaudynės truko jau pusvalandį, o vaikai įraudusiais žandais dar buvo kupini jėgų. Tik Audrius gulėjo kniūbsčias, pasirėmęs rankomis, tarsi bandydamas įžiūrėti, kaip auga žolė.
– Žiūrėkite! Sprakšys! – staiga sušuko stebėtojas. Vaikai supuolė, tikėdamiesi išvysti kažką įdomaus.
– Tik pamanykit! Kažkoks vabalas! – vyptelėjo ilgšis Benas. Audrius šypsodamasis apvertė gyvąjį radinį aukštyn pilvu. Šis spragtelėjo, persivertė ore ir žybt – atsistojo ant kojų. Skaityti toliau
Algimantas Kepežėnas – vienas iš Tautos Atgimimo ąžuolyno sumanytojų, gimė simboliškais 1938-aisiais, kaip ir dar keli jo bendraminčiai. Kodėl tuos metus vadinu simboliškais? Nes jie – paskutinieji Nepriklausomos Lietuvos metai, svarbūs tautai išaugusiu žmonių sąmoningumu, laisvės pajauta, tautišku susipratimu. Tad neatsitiktinai šie laisvėje gimę žmonės nešiojosi širdyje jos sėklas, kurios metams bėgant brendo, dygo, nepaisant to, kad daugeliui iš jų teko patirti sovietinės valdžios represijas. Tačiau ąžuolus vėtros tik užgrūdina. Skaityti toliau
Rugpjūčio 26 d. sukanka 81 metai nuo vienos veikliausios visuomenininkės, lietuvybės stiprintojos lenkų okupuotame Vilniaus krašte, Emilijos Vileišienės mirties. Ta proga rugpjūčio 26 d. 17 val. Šv. Mikalojaus bažnyčioje bus laikomos mišios už jos sielą.
Pasvalio kraštas Lietuvai yra padovanojęs iškilių žmonių, kurių tarpe bene garsiausia yra Vileišių giminė. Broliai Petras, Antanas, Jonas XIX a. pabaigoje bei XX a. pradžioje buvo lietuvių tautos žadintojai, švietėjai, lietuviškų laikraščių steigėjai. Geležinkelių ir tiltų inžinierius Petras Vileišis teikė peticijas carui dėl spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo, rašė straipsnius į „Aušrą” ir „Varpą”, leido pirmąjį Skaityti toliau
Ištraukos iš: Bronius Kuzmickas, Tautos kultūros savimonė, Vilnius: Mintis, 1988, p. 88–165.
1.
Lenkiškoji, vokiškoji, rusiškoji lietuvių kultūros interpretacijos, išreiškiančios atitinkamų tautų ne tik kultūrinės, bet ir politinės ekspansijos nuostatas, „nematė“ lietuvių kultūros, kaip etniškai individualios kūrybos fenomenų visumos, o jeigu kai ką ir „matė“, tai nepripažino originalumo, praeities ir ateities, netgi teisės į ateitį. Vienais atvejais etniškai autentiška lietuvių kultūra buvo nuvertinama kaip „vietinė“, „mužikiška“, „archajiška“, „pagoniška“, Skaityti toliau
Ištraukos
Tarytum „vakarietiškas liberalizmas“ turi būti į Lietuvą lėktuvais atskraidintas su muito prievole, tarytum jis neturėtų istorinių šaknų pačioje Lietuvoje! Į jas, tiesa, šiandieniniai Lietuvos liberalai (išskyrus istorikus) ir patys nedaug kreipia dėmesio. O juk liberalinė tradicija Lietuvoje turi savitų žymių – ne taip, kaip kai kur kitur, lietuviškasis liberalizmas nuo Daukanto, Basanavičiaus ir Kudirkos laikų buvo glaudžiai sutapęs su tautiniu atgimimu. Liberalizmas Lietuvoje nebuvo priešinamas nacionalizmui. Net ir Smetonos režimo laikais Juozas Tubelis, ministeris pirmininkas ir Tautininkų Sąjungos pirmininkas, „gerokai užpylė šalto vandens visiems griežtos linijos reikalautojams. Skaityti toliau
Gruodžio 16 d., 9.30 – 16 val. Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (LLTI, Antakalnio g. 6, II a.) vyks Naujosios literatūros skyriaus rengiama mokslinė konferencija „Moterys tautinio atgimimo istorijoje: Liudvikai Malinauskaitei-Šliūpienei 150“.
Tarpdalykinė mokslinė konferencija „Moterys tautinio atgimimo istorijoje: Liudvikai Malinauskaitei-Šliūpienei 150“ yra skirta paminėti pirmosios moters lietuviškos spaudos bendradarbės L. Malinauskaitės-Šliūpienės 150-ąsias gimimo metines bei 110 metų po spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo sukaktį. Skaityti toliau
Moderni tautinė valstybė
Lietuva yra moderni tautinė valstybė. Valstybė, sukurta ir atkurta niekieno kito, o nacionalistų, remiantis tautiniu idealu ir visuotinai pripažinta tautų apsisprendimo teise. Nėra kito principo, legitimuojančio Lietuvą, pagrindžiančio mūsų valstybės teisę būti pasaulio žemėlapyje. Nėra vien asmens apsisprendimo teisės, priešingai, šią ir visas kitas jo teises užtikrina ir saugo tautos steigiama valstybė.
Lietuva yra moderni valstybė ir tai rodo ne kokią Lietuvos ūkio ir mąstymo pažangą, o būtent minėtą tautinio suverenumo principą. Skaityti toliau
Kas nebuvo Kryme, tas nežino, kaip spindi tikras gamtos perlas. Čia nerasi viešos prabangos, didelio komforto, maginančių all included paslaugų, bet kurortų bobutės tokios paslaugios, kad už keletą dolerių (nuo seno „žaliasis“ nukonkuruoja rublį ar grivną) suteiks ne tik pastogę, bet ir savo darže išaugintą pomidorą ar kibirą trešnių. Taip buvo bent jau sovietiniais laikais, kai visa nuo vėsių orų sustirusi Sovietų Sąjunga plūdo į šį Ukrainos pusiasalį. Ukrainos? Skaityti toliau
Domėjimasis baltiškąja-pagoniškąja praeitimi nekėlė jokių valstybingumo atkūrimo vizijų, tik leido pajusti menamą išskirtinumą. (Ramūnas Terleckas, „Sovietinio palikimo pagonys“, www.lzinios.lt, 2013 08 21).
Kad tūkstantmetė lietuvių liaudies kultūra yra tik menamai išskirtinė ir savita, sužinojau iš solidaus Lietuvos dienraščio puslapių praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Autorius rašo: „Mintimis sugrįžti į praeitį privertė keli pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis sušmėžuojantys keistoki ir galbūt tarpusavyje nesusiję, bet, mano galva, tiesiog neteisingi dalykai. Skaityti toliau
Žinomas teležmogus Virginijus Savukynas visuomeninės televizijos laidose mėgsta gvildenti visokias tariamai egzistuojančias lietuviškos tapatybės pseudoproblemas.
Ilgesingai dūsauti dėl anuometinių lietuvių netolerancijos, kurios pasėkoje visokie iš principo nepageidaujantys kalbėti „mužikų-chlopų kalba“ užriestnosiai ponai, laikantys save Lenkijos patriotais ir rezgantys sąmokslus prieš Lietuvos Respubliką buvo išspirti iš mūsų valstybės.
Paradoksalu, bet, berods, net kelios mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos televizijos laidos buvo skirtos kažkokiai išmirusiai bajoriškai šeimai. Skaityti toliau
Vakar, liepos 25 dieną, eidamas 84-uosius metus, mirė žymus istorikas, Lietuvos mokslų akademijos narys profesorius habilituotas daktaras Vytautas Merkys. Netekome vieno iškiliausių Lietuvos istorikų, kurio vardą galėtume rašyti šalia Adolfo Šapokos, Zenono Ivinskio ar paties Vytauto Merkio vertintų ir tyrinėtų Simono Daukanto, Konstantino Jablonskio, Igno Jonyno.
Didžiąją gyvenimo dalį Vytautui Merkiui teko gyventi sovietinės okupacijos laikotarpiu, tad dalyje jo kūrybinio palikimo neišvengiamai atiduota duoklė tos epochos ideologiniams reikalavimams, nors dėl jų istorikas niekada neaukojo faktografinio tikslumo ir mokslinio sąžiningumo. Skaityti toliau
Motinos dienos išvakarėse galėjome pasiskaityti profesorės Dalios Leinartės minčių apie lietuvišką šeimą. Mane ypatingai sudomino šalutinė tema: tautinio atgimimo šauklių požiūris į tėvynę, kaip į jauną merginą, mylimąją. Tai Europoje beveik unikalus reiškinys. Paprastai tėvynė suprantama kaip motina. Vokiečių tautos motina Germanija, rusų – Rusija ir taip toliau.
Lietuvių tautinis atgimimas buvo išskirtinis, nes visi jo veikėjai rinkosi tėvynę sąmoningai iš kelių galimų alternatyvų. Išsimokslinę šviesuoliai galėjo tapti lenkiškai kalbančiais senalietuviais arba tikrais lenkais, o kartais ir rusais ar vokiečiais. Skaityti toliau
Likus šiek tiek daugiau kaip metams iki Seimo rinkimų ima ryškėti pirmieji partijų bandymai pagerinti savo veidą, stengiantis prisivilioti populiarių visuomenėje žmonių. Ir šie prabyla apie ketinimus sukti į politiką. Ar tai reiškia, kad valstybės pertvarkymo kelias visuomenės rankomis bus paliktas ir vėl nuošalėje? Bet juk net pati geriausia valdžia be visuomenės kontrolės išsigimsta.
Puikiai suprantu, kad iškėlęs klausimą, Skaityti toliau
