Žymos archyvas: taisyklingas kalbėjimas

Vyks renginys, kurio tikslas – atkreipti didesnį dėmesį į gimtąją kalbą (1)

16.03.09

2016 m. kovo 9 d., trečiadienį, 17.30 val. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame bute-muziejuje (Tauro g. 10-1, Vilnius) įvyks renginys „Tvarkom ar darkom? Kalbos aktualijos“. Šiuo renginiu muziejus ketina prisijungti prie Lietuvių kalbos dienoms skirtų renginių programos, parengtos gimtosios kalbos sklaidai ir autoritetui didinti.

Kalbininkai iš Lietuvių kalbos instituto ir Vilniaus universiteto supažindins vilniečius ir miesto svečius su šiandieninėmis bendrinės kalbos vartojimo tendencijomis iraktualijomis. Dr. Jolita Urbanavičienė pristatys vilniečių kalbėjimo ypatumus, dėmesį Skaityti toliau

V.Mikutavičius. Problema ar reikalas? (2)

Nebesakome „ne mano reikalas“, sakome „ne mano problema“. Kodėl dažnai sprendžiame problemas, o ne uždavinius, iškilusius klausimus, esamus reikalus? Nuolatos sprendžiame problemas, kai reikia įveikti kliūtis, nuosmukį, nepasisekimus, mažinti vargus, rūpesčius, išvengti nelaimių, neaiškumo. Tas tarptautinis žodis „problema“ dažnai nepraleidžia gražių, taiklių lietuviškų žodžių. Pasitaiko, kad per pusvalandinę televizijos ar radijo laidą žodis problema pavartojamas 10-15 kartų. Kartais tos problemos atrodo juokingai ir neaiškiai. „Pagijo nuo stuburo problemų“,– sako gydytoja. Galbūt užrašykime ant durų – stuburo problemų kabinetas. Klausimas, susijęs su vandens problema. Skaityti toliau

KOKIA GALVA – TOKIA IR KALBA: Paisyk, ką šneki – nenusišnekėsi (4) (audio) (1)

Realija

Tie, kuriems teko ligi valiai pasidžiaugti be galo džiugia socializmo realybe ar sočiai persočiai prisimėgauti už širdies griebiančiu marksizmo-leninizmo realumu beigi realiomis komunizmo statybų realijomis, dar ir šiandien nenorom krūpteli nuo žodžių kritinis ar socialistinis realizmas ir nejučia panūsta kur nors kristi ar ką nors čia pat realizuoti (įpročio jėga, ką padarysi).

Ak, kaip džiaugėsi, įtariu, ne vieno tautiečio širdis, kai tie visi komunizmai-realizmai ir kitokie -izmai pagaliau paliko mus ramybėje. Bet kur tau! Skaityti toliau

KOKIA GALVA – TOKIA IR KALBA: Paisyk, ką šneki – nenusišnekėsi (audio) (3) (4)

Rodos, dar visai neseniai mokyklose gražiai derėjo namų ruošos, apyvokos, darbų ir rankdarbių, ūkvedybos, šeimininkavimo pamokos, pavasarinės ir šeštadieninės talkos, pažintinės išvykos į gamyklas, aplinkos tvarkymas, sveikatos priežiūra, pagalba ūkiams, kai visi sutartinai ir tik šiek tiek paburbėdami važiuodavome padėti valstiečiams nukasti bulves, nuskinti obuolius ar nurinkti kitą kokį derlių.

Betgi vos tapę nepriklausomi suskatome kurti „tautinę“ mokyklą, tai yra, iš paskutiniųjų griauti tautos švietimą ir pratinti vaikus kuo nežmoniškiau darkyti liežuvį. Tad metams bėgant vienas po kito dingo darbai ir rankdarbiai, talkos, namų ruoša ir kitokios, juokingai tariant, „atgyvenos“, Skaityti toliau

KOKIA GALVA – TOKIA IR KALBA: Paisyk, ką šneki – nenusišnekėsi (2) (1)

Seimūnas analizuoja aktualų teisės aktą, panaudotas R.Valeikio pieš.

Kaip anais, dar ne per tolimiausiais, laikais lietuvių raštai ir šnekta raibuliavo aktyvais, aktais bei aktyvistais (kolūkių, pionierių, komjaunuolių ir kitais), taip dabar jau kuris metas šniokščia ir putoja akcijomis, akcizais ir aktualiausiomis aktualijomis. Žodžiu, niekaip neišgalime būti tiesiog savimi, stygte nenustygstame vartyti kailį kaip rankovę – o maž per tai atrodysime „kietesni“ ir „mandresni“? Gal net prilygsime „išrinktiesiems“, tam troškių miglų gaubiamam „elitui“, kuris juk be jokios atodairos laužo liežuvį – net susiriesdamas? O maž nupigintos prekės parduotuvėje atrodys šis tas daugiau, nei šlamštas sumažintomis kainomis?

Juk AKCIJA – tai skamba! Ir kaipgi pyksi ant nevešėlių tamsybininkų, jei net aukščiausius mokslus krimtusi šviesuomenė, be to, patys rašytojai ir kalbininkai be paliovos akčioja apie dienos, kalbos, mokyklų, gyvenimo aktualijas ir nepailsdami aksi apie tai, kaip aktualu aktyviai puoselėti gimtąją kalbą? Skaityti toliau

KOKIA GALVA – TOKIA IR KALBA: Paisyk, ką šneki – nenusišnekėsi (1) (4)

Pastaruoju metu kaip koks blogas užkratas plinta įprotis reik nereik kamšyti kalbą tarptautiniais žodžiais. Ar dėl to, kad naiviai ausiai jie įmantriau skamba, ar dėl įsišaknijusio vergiško mąstymo (kas sava – niekai, mat per daug aišku ir paprasta, kas svetima – tai jau lygis, mat neaišku, painu ir miglota). O gal, kad jais lengviau slėpti kalbos tuštumą ir minties seklumą?

Nors ir kaip ten būtų, save gerbiantis, ypač nuo pakylos į kitus bylantis, žmogus privalo kalbėti gražiai, sklandžiai ir kiek įmanoma labiau vengti svetimžodžių – daugelis jų kaip kaži ką nereikalingi, nes turime puikių lietuviškų žodžių norimai minčiai ar sąvokai išreikšti. Be to, dažniausiai Skaityti toliau