Žymos archyvas: svetimžodžiai

J. Vaiškūnas. Lietuvių kalba svetimžodžių gniaužtuose (II) (11)

Jonas Vaiškūnas | Alkas.lt nuotr.

Tęsinys. I dalis ČIA.

Šiuolaikinė internetinė žiniasklaida tapo negyvos kalbos veisykla. Į ją įjunko ir sparčiai dauginasi įvairūs lavonrašiniai su užkrečiamų negyvažodžių įdaru. O platinami jie vadinamais „pranešimais spaudai“ – rašiniais gyvybiškai svarbiais šiuolaikinės internetinės žiniasklaidos gyvasčiai palaikyti. Internetinių dienraščių turiniui būdinga greitai kisti ir atsinaujinti. Čia jau ne dienraščiai, o minutraščiai per savo vidurius praleidžiantys copy/paste ir kitokiu būdu įsisavinamų Skaityti toliau

J. Vaiškūnas. Lietuvių kalba svetimžodžių gniaužtuose (I) (118)

Jonas Vaiškūnas | penki.lt nuotr.

Nors beveik visų mintys prikaustytos prie karo su koronavirusu, bet  vis tik noriu atkreipti dėmesį ir į virusą ėdantį mūsų gimtąją kalbą bei dvasią. Abiejų užkratų šaknys regis tos pačios – „pažangusis“ globalizmas. Tik kūno mirtis atrodo  grėsmingesnė ir išreklamuota labiau nei kalbos.

Mūsų gimtoji kalba, nepridengta jokiais šarvais ir apsauginėmis kaukėmis, jau seniai varstoma viso pasaulio garsų ir raidžių virusų. Negausios mokslininkų pajėgos ir valstybiniai kalbos saugotojai – bejėgiai prieš juos. Skaityti toliau

A. Antanaitis apie tai kas gali ir turi užtikrinti lietuvių kalbos ateitį? (video) (123)

Audrys Antanaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Koks visuomenės vaidmuo kalbos puoselėjimo baruose? Koks Lietuvoje lietuvių kalbos santykis su anglų kalba? Kas lemia ir skatina lietuvių kalbos nuvertinimą? Kas gali ir turi užtikrinti lietuvių kalbos ateitį? Kokius darbus turi skubiai atlikti valstybės institucijos?

Apie tai ir kitus dalykus, po 2-ųjų jungtinių Lietuvių kalbos draugijos skaitymų, skirtų Lietuvos kultūros kongreso 30-mečiui, „Lietuvių kalba – tautos išlikimo laidas“, Alkas.lt vyr. redaktorius Jonas Vaiškūnas kalbina Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininką Audrį Antanaitį. Skaityti toliau

B. Leonavičius: Lietuviai kolonizuojasi savo noru (4)

Bronius Leonavičius | respublika.lt, S. Žumbio nuotr.

Jei sodietį užrištom akim paliktum centrinėje sostinės gatvėje, nuplėšęs raištį vargu ar jis atspėtų kur besąs – svetimžodžiai svetimžodžiai svetimžodžiai. Taip po truputį, po trupinį, nuosekliai metodiškai trinama lietuvio atmintis, ją kompensuojant svetimybių kamšalais.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, dailininkas Bronius Leonavičius, pernai lankęsis vietose, kurias drąsiai gali vadinti kraštu su išoperuota atmintim (jo ir dar trijų lietuvių grafikų paroda „Lietuviškosios istorijos takais“ buvo eksponuojama Karaliaučiaus (Kaliningrado) krašte, Tilžėje (Sovetske), sako, kad paveldo atžvilgiu Lietuvos politika tokia: viena ranka trinama, kita – saugoma. Klausimas tik, kuri Skaityti toliau

V. Povilionienės kertiniai gyvenimo akmenys (3)

Veronika_Povilioniene. Jonas Gvildys nuotrauka

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laimėtoja, folkloro dainininkė ir etnologė Veronika Povilionienė, save vadinanti kaimo žmogumi, neseniai paminėjo savo septyniasdešimtmetį. Gimusi Kreivonyse, Dzūkijoje, mokyklą baigė netoli gimtinės esančiame Kapčiamiestyje. Studijuoti atvažiavo į Vilnių, vėliau kurį laiką gyveno Kaune, paskui vėl grįžo į sostinę. Paklausta apie dainavimą, atlikėja atsakė paprastai – išmokusi pati, dainavusi vaikystėje, šeimoje, savo aplinkoje. Tai ir buvusi tikroji jos dainavimo mokykla.

Ligos ir svajonės

„Krūties vėžys, cukrinis diabetas, du infarktai – gyvenimas mane ne kartą bandė nugnybti, bet vis dar nenugnybia“, – juokavo folkloro atlikėja V.Povilionienė. Skaityti toliau

V. Vaitkevičius. Apie savastį, arba kokia kalba, tokia galva (138)

lietuviu-kalba-rastas_prigimtine-lt

2009 m. rudenį šviesaus atminimo doc. Rimantas Krupickas kultūros paveldui skirtame renginyje Elektrėnuose pirmą kartą parodė, kad rūpestis dėl lietuvių kalbos yra ne vien kalbininkų, bet ir kiekvieno iš mūsų. Geografo kalba ir kalbėjimas mane apstulbino, bet jo pastangų kalbėti lietuviškai ir kurti tarptautinių žodžių atitikmenis, atvirai prisipažįstu, tada nesupratau. Prisimenu, kaip Rimantas tarė saugomija ir ji tąkart man kėlė tik juoką, o šiandien šį žodį vietoje junginio saugoma teritorija norėčiau tarti ir girdėti kuo dažniau.

Skaityti toliau

A. Piročkinas. Papildomų raidžių nereikia! (36)

Alkas.lt nuoitr.

Doc. dr. Antano Smetonos rašinys „Dėl lietuvių kalbos raidyno“ autoriui būdinga maniera, neslepiančia paniekos kitaip manantiems kalbininkams, toliau tęsia kampaniją, kad į lietuvių kalbos raidyną būtų įtrauktos raidės Q, W ir X.

Savo rašinį gerbiamasis docentas pradeda pompastišku teiginiu: „Raidžių karuose iki šiol didžiausia šventenybė buvo lietuvių raidynas“. Niekas nedrįsęs jo liesti: visus kausčiusi „kalbos gynėjų“ primetama nuostata, kad toms trims raidėms – „šėtono išmislui“ – lietuviškame pase ne vieta, o „gramatikų rašytojai – kalbos tvirkintojai“. Tačiau A. Smetona, pasidairęs, kaip kitos tautos tvarkosi „su šia bėda“, atsikratė baimės ir ryžosi net padrąsinti skaitytojus. Skaityti toliau

J.Vaiškūnas. Piktnaudžiavimas svetimžodžiais žlugdo gimtąją kalbą (22)

Jonas Vaiškūnas | Alkas.lt nuotr.

Pramušę lietuvių – vienos iš seniausių indoeuropiečių kalbų – apsauginį sluoksnį, svetimžodžių virusai į ją plūstelėjo neregėtu srautu.

Nespėjant sukurti lietuvių kalbos daryba jiems pagristų atitikmenų, svetimžodžiai palaipsniui virsta naujaisiais tarptautiniais žodžiais – įteisintomis svetimybėmis, nelyg vėžinėmis ląstelėmis, ėdančiomis ne tik gyvą, daugiaspalvį ir išraiškingą lietuvišką žodyną, bet ir laužančiomis lietuviško sakinio sandarą, keičiančiomis lietuvišką minties dėstymo, jos išraiškos ir, bendrai paėmus, savitos pasaulėvokos ir pasaulėraiškos būdą.

Pridengti lietuviškomis galūnėmis svetimžodžiai seniai jau kerojasi mūsų žodyne ir Skaityti toliau

Siūloma liepos 6-osios leidiniuose užsienietiškus asmenvardžius rašyti lietuviškai (2)

mindaugas-karalius-respublika.lt-i.sidereviciaus-nuotr

Lietuvių kalba šiandien priversta kovoti už savo išlikimą. Jau ir mūsų Seime sėdi politikieriai, kurie siūlo atsisakyti pavardžių rašymo lietuvių kalba oficialiuose dokumentuose, o svetimų kalbų žodžiai mūsų miestų gatvėse jau seniai išstūmė lietuviškuosius pavadinimus į paraštes. Todėl keli žurnalistai, redaktoriai ir lietuvių kalbos gynėjai kreipėsi į visus leidėjus, žiniasklaidos priemonių savininkus ir redaktorius, ragindami prasmingai paminėti Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną liepos 6-ąją ir visus užsienietiškus asmenvardžius rašyti tik lietuviškai. Skaityti toliau

J.Vaiškūnas. Aplodismentai komentatoriui (52)

Išmoningieji Lietuvos rinktinės FANAI – sirgaliai | Alkas.lt nuotr.

Lietuvos krepšinio rinktinė Europos čempionate Slovėnijoje, išvargusi nelengvą pergalę  prieš brolius latvius, mus, krepšinio aistruolius, pradžiugino antrąjį kartą. Pirmą džiaugsmą šventėme, kai buvo įveikta Makedonija. O vakar gerokai paplušėję mūsiškiai žiūrovų nuotaikos svarstykles persvėrė – 2:1 bendrojo džiaugsmo naudai!

Tačiau rungtynių eigą TV3  bangomis perteikiantis apžvalgininkas Robertas Petrauskas, pats to nenutuokdamas, į mūsų nuotaikos svarstykles prikrovė nemažai svarių liūdesio svarsčių. Šiaip jau lengvai ir tiksliai vyksmą krepšinio aikštelėje apsakantis Robertas Skaityti toliau

L.Petkevičiūtė. Išlikome, nes tebeturime Žemę (I) (35)

baltaiKalba pasakyta žemės gynėjų suvažiavime Kaune 2013 rugpjūčio 24 d.

Mįslė: Šventa buvo, yra ir bus, bet danguje niekuomet nebus. Kas? (Žemė)

Esame LIETUVIAI.
Kas skamba tame žodyje? Kas jame slypi? Susikaupkime. Įtempkime ausis – ir išgirsime šniokščiant jūrą, almant didžiules upes, ošiant neaprėpiamas girias…

Mūsų protėvių, baltų ir prabaltų genčių vandenynas kadaise tyvuliavo nuo Uralo iki Labos (dabartinės Elbės), Skaityti toliau

B.Nainys. Gerbkime lietuvių kalbą (18)

Bronius Nainys

Tai buvo labai seniai, kai išeiviams į tėvynę durys buvo kietai uždarytos ir tik nedaugeliui pavykdavo jas šiek tiek prasiverti. Ilgai truko, kol žmonos noras aplankyti savo motiną ir ta pačia proga savo gimtąjį kraštą parodyti dukterims išsipildė. Pirmoji jos kelionė buvo su jaunesniąja dukra dar okupacijos laikotarpiu ir labai trumpa.

Antroji, kartu su vyresniąja, Loyolos universiteto Čikagoje studente – pirmaisiais Sąjūdžio metais. Kelionei jos kruopščiai ruošėsi. Savo trigrašį pridėjau ir aš. Pagryninsi savo lietuvių kalbą, aiškinau jau visas lietuviškas mokyklas baigusiai studentei. Ją girdėsi visur, nes Vilniuje juk ir gatvėse, ir parduotuvėse kalbama lietuviškai, išmoksi naujų lietuviškų žodžių… Skaityti toliau

V.Mikutavičius. Problema ar reikalas? (2)

Nebesakome „ne mano reikalas“, sakome „ne mano problema“. Kodėl dažnai sprendžiame problemas, o ne uždavinius, iškilusius klausimus, esamus reikalus? Nuolatos sprendžiame problemas, kai reikia įveikti kliūtis, nuosmukį, nepasisekimus, mažinti vargus, rūpesčius, išvengti nelaimių, neaiškumo. Tas tarptautinis žodis „problema“ dažnai nepraleidžia gražių, taiklių lietuviškų žodžių. Pasitaiko, kad per pusvalandinę televizijos ar radijo laidą žodis problema pavartojamas 10-15 kartų. Kartais tos problemos atrodo juokingai ir neaiškiai. „Pagijo nuo stuburo problemų“,– sako gydytoja. Galbūt užrašykime ant durų – stuburo problemų kabinetas. Klausimas, susijęs su vandens problema. Skaityti toliau