Senasis tikėjimas, prie kurio laikas grįžti
Mindaugas Karalius:
– Kodėl ir baltai, ir atskirai lietuviai, pradžioje nenusileidę slavams nei gausumu, nei teritorijomis, ilgainiui šitaip nuo jų atsiliko ir išvis atsidūrė ant išnykimo ribos? Ar mes dar galėtume tapti tokie tvirti ir savimi tikri, tarkim, kaip danai savo karalystėje?
Dainius Razauskas: Skaityti toliau
Birutės kalnas Palangoje – viena iš ilgaamžiškiausių Lietuvos šventviečių, kurios priešistorinę reikšmę liudija I-IV a. kuršių archeologiniai radiniai, krikščionišką laikotarpį – švento Jurgio koplyčia, o jos šiandienine reikšme neleidžia abejoti nuolatiniai lankytojų srautai. Tačiau ne kiekvienas žino, kokia permaininga ir dramatiška yra Birutės kalno istorija.
Birutės kalnas – viena iš garsiausių Lietuvos vietų ir neatsiejama mūsų tapatybės dalis. Archeologai tvirtina, kad nuo pat pirmųjų m. e. amžių čia būta gyvenvietės ir medinės pilies. Po gaisro XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje šioje vietoje buvo įrengtas vienuolikos medinių stulpų pusratis, kuriame, manoma, kūrenta šventoji ugnis. Skaityti toliau
Nuo seno mūsų protėviai kūreno šventąją ugnį. Vietos, kuriose buvo atliekamos šios apeigos dabar vadinamos šventvietėmis arba alkais, alkvietėmis. Apie šias vietas tautosakoje yra daug padavimų, pasakojančių, jog ten, kur būdavo deginama šventoji ugnis, ten būdavo aukojamos ir aukos baltų dievybėms. Vėlyviausi padavimai aiškina, jog alkvietėse žmonės ir kariuomenė „alko“ nuo bado…
Gražutės regioniniame parke gausiausiai paplitusi alkviečių grupė yra alkakalniai. Tai rodo kartografiniai duomenys (senovėje alku buvo laikytas ir medis, ir upė, ir ežeras Skaityti toliau
Augalai visais laikais vaidino svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime, pirmiausia kaip maisto šaltinis. Ypatinga pagarba medžiams aiškinama ne tik jų ūkine nauda. Jie buvo neatsiejama dvasinė ir kultūrinė žmogaus gyvenimo dalis. Kai kurie augalai buvo garbinami, laikomi šventais, turėjo svarbią reikšmę kulto praktikose, o mediena buvo naudojama įvairiuose ritualuos. Medžiai buvo garbinami kaip dievų buveinės, kaip regimas jų įsikūnijimas, kaip gyvos būtybės, kupinos gyvybinės ir turinčios maginės energijos. Skaityti toliau
Gyvenimas – tai galimybė busti. Mes atsibundame lietuviais, nes būties prasmė reiškiasi pavidalais ir atskirybe. Tik mirtis gali panaikinti atskirybę. Tačiau mirtis yra tik gyvybės vingis. Gyvybė yra amžina. Mūsų tauta taip pat amžina.
Aistuva – tai milžiniška šalis: gali eiti devynis kartus po tris dienas ir naktis per ošiančius miškus, neprieisi krašto. Tyvuliuoja ežerai tarpumiškėse, plaukia susimąsčiusios upės, žaliuoja laukai, vilnija javai. Skaityti toliau
Prieš gerą šimtmetį prasidėjo lemtingi Lietuvai laikai. Lietuviai ėmė jausti laisvės dvelksmą. Tai buvo panašu į mūsų laikų Sąjūdžio dvasią.
Vydūnas buvo tos dvasios reiškėjas ir pranašas, skelbęs svarbius žodžius tautai.
Jau 1902 m. Vydūnas pradeda kurti ugninę trilogiją, kurios įžanginė dalis buvo „Romuva“, apreikšta Tilžės scenoje 1903 metais. Vydūnas rašė „Amžinos ugnies“ pratarmėje:„Beveik be perstojimo dirbau tam nuo rudens 1911 m. lig rudens 1912 m. Ir rodos, dabar laikas, kad veikalas pasirodytų viešai“. Skaityti toliau
Teiginys skamba šokiruojamai, tačiau jėzuitų archyvus Romoje išstudijavęs filosofas, diplomatas, mitologijos tyrinėtojas Vytautas Ališauskas tvirtina, jog nėra jokių įrodymų, kad Birutė – Vytauto Didžiojo motina.
Į Lietuvos metraščių sąvadą XVI amžiaus pradžioje patekęs pasakojimas apie Kęstučio meilę Palangoje sutiktai Birutei tėra graži legenda. Ir nesvarbu, kad ji vėliau įgavo daug kultūrinių pavidalų. Tad kas galėjo būti Vytauto motina, ir ką kuršių mitologijoje reiškė Birutės vardas, neseniai pasirodžiusio „Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraščio“ B serijos leidinyje „Bažnyčios istorijos studijos“ išsamiai nagrinėja V.Ališauskas. Skaityti toliau
