Žymos archyvas: Šv. Raštas

G. Burneika. Kaip atgaivinti tautos šaknis (I) (10)

1. Archetipinės galios

Tautos, kaip ir medžio, šaknys nematomos. Jos tarpsta giliai žmogaus sielos „dirvoje“, širdyje. Iš jos gelmės kyla gyvybės syvai, teikiantys tautai galių, maitinantys jos tradicijas ir papročius. Be šaknų teikiamų syvų tautiškumas vysta, džiūsta, nebegali skleistis ir augti, virsta sausu pernykščiu stagaru – negyvais muziejiniais eksponatais. Tautiškumo šaknys slypi senajame prigimtiniame tautos tikėjime, todėl jo nesutaikomas priešas – krikščionybė nepaliaudama stengiasi žmogų iš jo iškirsti ir įskiepyti jį į saviškį „alyvmedį“ (Rom 11, 24, 17)[1], maitinamą tolimų svetimų šaknų. Skaityti toliau

G. Burneika. Kanibalizmas ir žmonių aukojimas Biblijoje (12)

Viešas tėvo Urbano Grandierio (Urban Grandier) sudeginimas apkaltinus sutarties su Velniu sudarymu | Amžininko piešinys, Ludenas, 1634 m.

Įprasta manyti, kad Biblijoje kalbama tik apie pasiaukojimą, bet tai tik dalis tiesos. Šv. Rašte aiškiai sakoma, kad  bibliniam dievui  žmonės ne tik aukojosi, bet ir aukojo kitus. Būdamas krikščioniu, tokių Biblijos vietų aš tiesiog nepastebėdavau, o kai pastebėdavau, mano protas spruko nuo jų šalin, bijodamas jas deramai įvertinti. Kaipgi galima negerai galvoti apie tai, kuo tiki, kuo tiki tau artimi žmonės, bendruomenė? Be to, studijuojant Bibliją joje paprastai ieškoma simbolinės įvykių prasmės, taip apeinant doroviškai nepriimtiną ir nepatogią tiesioginę reikšmę. Tad objektyvesnis biblinės ideologijos vaizdas tegali atsiverti tik nuo jos atsiskyrus, iš šalies.. Skaityti toliau