Skelbiama iš: Zinkevičius, Zigmas. Rinktiniai straipsniai, III, Vilnius: Lietuvos katalikų mokslo akademija, 2003, p. 94–101.
Šie rajonai po karo buvo gerokai atmiešti naujai atsikėlusiais gyventojais. Tų atsikėlėlių pavardės čia nebus liečiamos. Kalbėsime tik apie senųjų gyventojų pavardes.
Pirmiausia konstatuotina, kad jos iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitose Lietuvos regionuose gyvenančių žmonių pavardžių, tik labiau aplenkintos ir apskritai suslavintos. Skaityti toliau
Mokytojų pasiųsti Vilniuje mokiniai stovėjo gatvėje prie Aušros Vartų. Žurnalistės paklaustas, ko jaunuolis čia stovi, lietuviškai kalbėti nepanoro. Žinomas istorikas per televiziją aiškina, kad tas, kas nemoka lenkiškai, yra kaimietis. Jis pablogėjusiais Lenkijos – Lietuvos vadovybių santykiais kaltina buvusį Lietuvos užsienio reikalų ministrą Audronių Ažubalį, esą kam tas nenusileido savo lenkiškam kolegai, neigusiam Vilniaus okupaciją. Girdi, vieno istorinio fakto vertinimai gali būti skirtingi ir istorijoje tai normalu. Taip, bet visų pirma reikia pažiūrėti, kokie faktai skirtingai vertinami ir kas juos vertina.
Vilniaus okupacijos klausimas ypač po Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos ir aneksijos Skaityti toliau
Oficialių Lenkijos politikų tikinimai esą „kresų“ (liet. „pakraščių“; taip lenkai vadina prieš II pasaulinį karą valdytas teritorijas Lietuvoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje; beje, į šią sąvoką patenka ir Lietuvos sostinė Vilnius) nostalgija gyvena ir jos idėjas kursto vien kadaise ten gyvenę žmonės ar jų palikuonys, yra tik tuščios nepagrįstos kalbos, skirtos nebent naiviam „strateginiam partneriui“ užliūliuoti.
Priešingai, nei teigia Lenkijos politikai, „kresų“ idėją gaivina ne tik gausa įvairiausių lenkų patriotinių organizacijų, bet ir pati Lenkijos užsienio reikalų ministerija. Iš biudžeto finansuojamas Lenkijos TV kanalas Skaityti toliau
