Žymos archyvas: stribai

L.V. Medelis. Kaip tapti klasiku: patarimai jaunimui kito Mariaus Ivaškevičiaus pavyzdžiu (4)

Linas V. Medelis | asmeninė nuotr.

Įžanga

 „Begalinėje daugybėje atvejų  įžanga yra kažkas tarp užstalės sveikinimų ir kalbų prie kapo duobės, todėl ji sklidina neatsakingiausių pervertinimų, kuriuos nepatiklus skaitytojas priima kaip žanrinį sąlygotumą“. Taip kažkada rašė Ch. L. Borchesas (Borges). Tad,  kaip žanrinį sąlygotumą kūrybinėje užstalėje ar prie kūrybinio kapo duobės prašyčiau priimti ir mano samprotavimus apie  rašytojo, scenaristo, dramaturgo, režisieriaus ir (širdyje tikiu) net poeto kūrybos vertinimą,  kaip naudingus pamokymus  jauniems,  pripažinimo siekiantiems, talentams. Kas yra Jis? Skaityti toliau

V. Sinica. „Savi šaudė į savus“? Kas rašo Lietuvos istoriją? (24)

Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Prasmingam pokalbiui apie istorijos politiką reikia tikėti, kad istorijoje konkrečiais klausimais egzistuoja ir tiesa, o ne vien tik įvairios nuomonės ir interpretacijos. Kiekviena interpretacija gali ir turi būti įvertinta santykyje su tiesa, ir kiekvienas vertinimas – su valstybinės sąmonės būtinybe.

Istorijos politika vadinkime nuoseklias valstybės pastangas stiprinti konkrečius istorijos aiškinimus ir nustatyti, kokie istorijos aiškinimai šalyje yra absoliučiai nepriimtini. Visame pasaulyje tokios pastangos remiasi gana paprasta logika. Pirma, beveik visos mūsų dienų valstybės yra modernios tautinės valstybės, įsteigtos tautos apsisprendimo teise. Antra, tautinėje valstybėje Skaityti toliau

J. Ražinskas. Pokaris Vištyčio apylinkėse (2)

Razinsku seima. Pirmoje eileje viduryje berniukas – Jonas Razinskas.Apie 1948-50m

Man 1947-aisiais buvo penkeri metai. Atsimenu, kad su tėvo padarytu mediniu ar metaliniu plaktuku žaisdavau kalvėje; ten visada būdavo svetimų žmonių.

1948 metus labai gerai atsimenu. Būdavo, ateidavo stribai, visus kampus išnaršydavo, reikalaudavo degtinės ir valgyti.

Buvo vienas nuotykis Vištyčio miestelyje. Ten vasarą po atlaidų žmonės susirinkdavo paežerėje, pievoje: Skaityti toliau

A. Aleksandravičius. Kodėl „holokausto industrijos“ kūrėjams leidžiame klastoti istoriją? (40)

Arnoldas Aleksandravičius | lzdraugija.lt nuotr.

Lietuviška „holokausto industrijos“ biblioteka papildyta dar vienu kūriniu –  pantomimos aktorius Arkadijus Vinokuras  Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis išleido knygą „Mes nežudėme“.  Nuo kitų šio žanro veikalų pastarasis skiriasi tuo, kad autorius kalbino 35-is „žydų žudikų ar kitaip žydus persekiojusių lietuvių nusikaltėlių vaikus, vaikaičius, gimines“, duomenis apie juos surinkęs iš suklastotų sovietinių baudžiamųjų bylų. Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), kurio uždavinys – atkurti tiesą apie Lietuvos okupacijas 1939–1990 metais.   Skaityti toliau

Išslaptintuose JAV žvalgybos dokumentuose – duomenys apie partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje (1)

CaptureCentrinė Žvalgybos Valdybos (CŽV, angl. Central Intelligence Agency, CIA) išslaptintuose dokumentuose pateikia ir partizaninio karo duomenis Lietuvoje.

Parengtame CŽV slaptame dokumente buvo rašoma, kad Lietuvoje veikia apie 20 tūkst. partizanų, o su sovietų kariais aktyviai kovoja 3,5–4 tūkst. kovotojų.

Duokumente pranešama, kad sovietinė valdžia padėtį valdo tik didžiuosiuose miestuose (Vilnius, Kaunas, Panevėžys, Alytus, Tauragė, Palanga, Utena, Biržai ir kt.), o kaimiškose vietovėse didelę reikšmę turi antisovietinė veikla. Skaityti toliau

A. Žarskus. Nepatogi knyga (60)

Aleksandras Žarckus | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Elektroninėje komentarų erdvėje yra išplatinta tokia nuomonė apie Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“:

Šmeižikų simbiozės priežastys  – „mūsiškiai“, zurofai, vanagaitės:

Kodėl taikūs žemdirbiai lietuviai pakimba ant lietuvšaudžių – raudonųjų nacių propagandinio triuko? Kas „šaudė žydus”, juk Lietuva buvo okupuota? Atsakymas glūdi šiuose faktuose:

1. Kai HOLODOMOR‘o metu, 1932-1933 m. ginkluotos akcijos metu, Ukrainoje sąmoningai, planingai buvo numarinta badu 11 milijonų ukrainiečių, Kremliuje tuo metu darbavosi net 80 procentų žydų tautybės Rusijos vadovų.  Skaityti toliau

Nacionalinės premijos laimėtojas R. Adomaitis: Truputį gaila lietuvių ir Lietuvos (36)

Regimantas Adomaitis_respublika.lt

Kino ir teatro aktorius Regimantas Adomaitis, pas kurį svečiavomės prieš šventes, dar nebuvo papuošęs Kalėdų eglutės, bet spygliuočio žaluma jau gyvino interjerą. Jaunėlis Mindaugas parvežė šakų iš Labanoro, kurio prieigose yra ir Adomaičių sodyba. Ten prabėgo daug laimingų dienų, kol aktoriaus žmona Eugenija buvo gyva, ten šiemet numatyta švęsti ir Kalėdas. Dieve, kaip ten gerai, atsidūsėja R.Adomaitis: ten prasideda Labanoro giria, ten ežeras, upelis pro namą prateka, tačiau ir šioji vieta negali susilyginti su tėvų namais. Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Kaip Strasbūras pažemino Lietuvą… (pirmadienio mintys) (11)

Strasbūro Europos žmogaus teisių teismas | Alkas.lt koliažas

Kai kas sako: nejudinkim istorijos, nesigrąžiokim į praeitį, žvelkime pirmyn ir taip konstruokime savo santykius – ir bendruomenėje, ir tarp valstybių. Tai nuolat kartoja lenkų politikieriai, norintys, kad užmirštume praeities nuoskaudas, ypač 1920-ųjų metų Vilniaus krašto okupaciją, ir dabar vienytumės į koaliciją prieš Rusijos agresiją Ukrainoje, taip tvirtina Kremliaus ideologai, siekiantys, kad neprimintumėme sovietinės okupacijos fakto, nereikalautume atlygio už jos padarytą žalą ir net patariantys užsičiaupti mūsų Prezidentei…

Kur aš taikau? Skaityti toliau

T. Baranauskas. Europa, kurios nenorime matyti: kodėl ji gina stribus ir vilioja islamistus? (118)

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Lietuva turės sumokėti 12 tūkstančių eurų kompensaciją stribui Vytautui Vasiliauskui, pokaryje žudžiusiam Lietuvos partizanus. Tai – kompensacija už pasikėsinimą tokį „nusipelniusį“ žmogų nubausti (jis, beje, nė nebuvo nubaustas realia laisvės atėmimo bausme), nes juk okupantams pasipriešinusių Lietuvos partizanų žudymas nėra genocidas, o ir tie partizanai Lietuvos liaudies neatstovavo… Taip nusprendė Europos žmogaus teisių teismas Strasbūre.

Netikėtumas? Sveiki atvykę į realų pasaulį, gerbiami lietuviai! Skaityti toliau

V. Striužas. Čia mano miškai, čia mano vyrai (5)

Stefanija-Valatkiene-Roglaicia- 2015-07-16-V.Striuzo-nuotr2

Prie kelio Šiluva – Tytuvėnai, Roglaičių kaime, nedidelėj trobelėj gyvena stebėtinai jaunatviškos sielos ir geros atminties Stefanija Valatkienė, gimusi Pagedočio kaime Raseinių valsčiuje. Iki šių dienų išlaikiusi  nesavanaudišką meilę Lietuvai, pagarbą dėl laisvės kovojusiems partizanams.

Jos tėvelis – žymus knygnešys Juozas Matuzas, gyvenęs Sandrausiškės dvare, Šiluvos vlsč., carinės Rusijos valdžios draudžiama spauda aprūpindavęs savo krašto, taip pat Panevėžio, Ukmergės apylinkių knygnešius. Stefanija apsakė, kad tėvelis knygas slėpdavo šuns būdoje su dviguba siena. Knygas nešdavo ir vežimu veždavo. Kartą pasitikę pakeliui draugai patarė negrįžti namo, Skaityti toliau

Kluoniškių kaime bus paminėtas partizanų mūšio 70-metis (nuotraukos) (1)

Buvęs partizanų vadas V. Balsys

Birželio 13 d., Kauno rajone, Kluoniškių kaime (Zapyškio sen.), buvusioje Zigmo Balsio sodyboje bus paminėtos čia vykusio mūšio tarp partizanų ir enkavedistų 70-osios metinės.
Likęs gyvas šių įvykių liudininkas, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio armijos vadas Vytautas Balsys prisimena, kaip 1945 m. birželio 13 d. kautynėse su NKVD trisdešimties kareivių būriu žuvo, o vėliau sode buvo palaidoti „Tauro“ apygardos partizanai Viktoras Balsys, Aleksandras Jansonas, Vladas Šidiškis, Viktoras Šlionskis ir Vincas Vaidelis. Skaityti toliau

Trakų rajono valdžia išvežė paminklą stribams į Grūto parką (2)

Sonatos M. nuotr

Tinklapis 15min.lt pranešė, kad visuomenės pasipiktinimą kėlęs Trakų rajone stovintis paminklas žuvusiems stribams ir enkavedistams antradienį buvo nukeltas ir išvežtas į Grūto parką.

Tai patvirtino Trakų rajono savivaldybės viešųjų ryšių specialistė Sigita Nemeikaitė.

„Paminklas kaip eksponatas perduotas Grūto parkui. Šis sprendimas brendo jau ilgai, tiesiog, matyt, vis pritrūkdavo politinės valios“, – sakė savivaldybės atstovė Sigita Nemeikaitė. Skaityti toliau

Prasideda lemiamas „Misija Sibiras’14“ atrankos etapas (1)

misijasibiras.lt nuotr.

Šeštadienį, gegužės 31 dieną, daugiau nei septynios dešimtys jaunuoliu patrauks savojo tikslo link. Maršrutu, vingiuojančiu vaiskia žaluma pasidabinusiais Dzūkijos miškais, neaplenkiančiu laisvės kovas menančių vietovių ir čia tebegyvenančių gyvų tragiškų Lietuvos istorijos įvykių liudininkų. Juo keliaus tie, kurie šią vasarą pasiryžę tapti vienos kilniausių šalies jaunimo iniciatyvų dalimi ir drauge su トMisija Sibiras’14ヤ ekspedicija vykti į tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos nutolusias lietuvių tremties ir kalinimo vietas Sibire.

Paskutiniąją pavasario dieną, šeštadienį, 8.00 val. ryto Vilniaus geležinkelio stotyje surinks tie, kurie įrodė esantys ypatingesni už šimtus Skaityti toliau

T.Dirgėla. Juodai baltas tekstas apie trispalvės gynėjus (2)

Filmo „Trispalvis“ filmavimo momentas | A.Simonaitytės nuotr.

 „Kaip sunku sakyt, kai vakar apvilkai jam uniformą… Sakyt, kad nepažįsti. Sunkesnio dalyko per gyvenimą nė neturėjau. Taip sunku buvo ištart, kad nepažįstu. O jis prie rusų guli“

Vanda Ona Herolcienė

Šiandien aš vienas. Vieversys su Geniu nunešė spaudą. Bunkeryje radijas groja kažkokią prancūzišką šansonetę. Buvau išlipęs į lauką. Aplinkui gili tyla. Vėl prasidės mėnesienos. Šiandien mėnulis jau pjautuvo dydžio. Ar gali kas įsivaizduoti, kad viduryje šitų laukų yra bunkeris, kuriame radijas groja prancūzišką dainušką?…
Skaityti toliau

Vytautas V. Landsbergis: Yra pasakojimų ir apie gražią Lietuvą (17)

Režisierius Vytautas V. Lansbergis | A.Simonaitytės nuotr.

Norėjau sukurti kinematografinį pokario žmogaus portretą. Ne prisitaikėlio, o to, nepabūgusio okupantų, išėjusio kovoti į mišką. Norėjau iš gyvų liudininkų išgirsti svarbiausias šio apsisprendimo bei kovos detales, kad žinotume, jog savo netolimoje istorijoje turime garbingų pavyzdžių, į kuriuos galime atsiremti“, – sako režisierius Vytautas V. Landsbergis lapkričio 13 d. Europos šalių kino forume „Scanorama“ pristatęs naujausią savo filmą „Trispalvis“.

Trispalvis“ – ketvirtasis Jūsų filmas skirtas partizanams ir jų atminimui. Prieš tai esate sukūręs spektaklį, parašęs knygą ir net išleidęs muzikinį albumą. Kodėl ši tema Jus taip traukia?

Čia sutampa daug tiek asmeninių, tiek ir visuomeninių aplinkybių. Skaityti toliau

J. Užurka. Lietuva išgyvena antrąjį išmėginimą po Sovietų Sąjungos žlugimo (10)

Jonas Užurka

Prieš dvidešimt trejus metus mums iškovojus politinę ir juridinę Nepriklausomybę, bet kuo toliau tuo vis giliau  prarandant dvasinę-kultūrinę Laisvę, V.Landsbergio žodžiai, kad: „Lietuva išgyvena antrąjį išmėginimą po Sovietų Sąjungos žlugimo“, kuo toliau tuo tampa vis aktualesni. Kodėl?

Ar ne todėl, kad niekur nesidėjo ir šiandien tie, kurie mus trėmė, dvasiškai nuodijo, klastojo mūsų istoriją. Stribų vaikai, sovietiniai ideologai, provokatoriai, „paleckiukų“, „jedinstveninkų” gaujos, KGB rezervistai, agentai – tarp mūsų. Šis paliktas daugiatūkstantinis ardomasis tinklas ir toliau aršiai griauna  mūsų valstybės pamatus, vykdo mūsų Tautos dvasinį nutautinimą. Skaityti toliau

Į Amžinybę iškeliavo Elena Grabauskaitė-Arnašienė (0)

E.Grabauskaitė-Arnašienė (1928-2012)

Spalio 17 d. mirė Elena Grabauskaitė-Arnašienė (1928-2012).

In memoriam

Elena Grabauskaitė gimė žemaičių bajorų Bronislovo ir Elzbietos Grabauskų šeimoje Kalniškių kaime, Pajūrio parapijoje, Šilalės valsčiuje. Šeimoje augo gausus būrys vaikų. Mūsų Mama Elena buvo ketvirtas ir, toli gražu, ne paskutinis gražios žemaičių bajorų šeimos vaikas. Tačiau jau vienuolikos metų būdama pažino netektį mylimo tėvelio Bronislavo, kurio ilgesys ir šviesus atminimas lydėjo visą gyvenimą… Tėvelio bruožų ir pavyzdžio ieškojo Jo giminėje ir godžiai sugėrė į save. Skaityti toliau

V. Terleckas. Manipuliavimo žuvusiais juodosios technologijos. Aukų gainiojimas po vardynus ir jų žudikų slėpimas (16)

2011 m. pabaigoje knygynuose pasirodė ilgamečio sovietinės žurnalistikos atstovo Povilo Masilionio sudaryta ir leidyklos „Politika“ išleista „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“. Leidinyje pateikiami esą „partizanų nužudytų piliečių“ sąrašai, o pratarmėje lietuvių, anglų ir rusų kalbomis rašoma: „Ši Atminimo knyga – tai ne tik kuklus paminklas visoms pokario metų beginklių civilių žmonių aukoms. Tai ir kaltinamasis aktas Lietuvos valdžiai, pokario terorizmą pavertusiai valstybine politika.“ Skelbiame Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Doc. dr. Vlado Terlecko parašytą šios knygos teiginių aptarimą. Skaityti toliau

E.Merkytė. Vienintelis likęs iš Lukšų… (17)

Antanas Lukša | sakieciai.lt nuotr.

Neseniai alkas.lt rašė apie keturis brolius partizanus Lukšas ir legendiniu tapusį Juozą Lukšą, apie jų motiną – Oną Lukšienę, o šįkart siūlome pokalbį su vieninteliu iš šios šeimos likusiu gyvu Antanu Lukša.

Į Mauručius atvažiuoju vieną darganotą rugsėjo sekmadienio popietę. Antanas Lukša jau manęs laukia. Užeinam į vidų. Į tą kambarį, kuriame ant sienos kabo visos tragiško likimo Lukšų šeimos nuotraukos – tėvukas Simanas, mamelė Ona, broliai Jurgis, Juozas, Stasys ir pats Antanas. Pirmą kartą Antaną Lukšą buvau sutikus prieš kokius septynerius metus, Ariogaloje, Dubysos slėnyje, vykstančiame tradiciniame Lietuvos politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydyje. Skaityti toliau

E.Merkytė. Partizanų motina (6)

Ona Lukšienė | Partizanai.org nuotr.

1947 m. savo dienoraštyje Lietuvos partizanų Tauro apygardos kapelionas kunigas Justinas Lelešius-Grafas rašė: „Šiandien mes pajėgūs išmatuoti aukščiausius kalnus, giliausias jūras, tolimas planetas, bet kas išmatuos, kas pajėgs suprasti tą beribį skausmą, kuris palietė motinų širdis, kuris atėmė jų senatvės paguodą, pravirkdė seneles tų sūnų, kurie krito didvyriškose kautynėse už Lietuvos laisvę ir laimingą ateitį?

Laikas užgydys žaizdas, bet ne motinų. Jos iki karsto lentos žiūrės į tą vingiuotą, baltą takelį, kuriuo jos sūnelis išėjo parnešti laisvės. Skaityti toliau

E.Merkytė. Keturi sūnūs išėjo į mišką… (2)

Sergijus Staniškis-Litas, Juozas Lukša-Skirmantas, Vitas Garmus-Pavasaris ir Vincas Daunoras-Ungurys. Apie 1951 m. | genocid.lt nuotr.

„Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt ketvirtųjų metų liepos mėnesio pabaiga. Sekmadienio popietė.

Sėdim prie stalo įprasta tvarka: tėvas gale, motina dešinėj, tarnaitė Ona greta jos, mes penki broliai užustaly. Pietų metas. Tėvas betylėdamas pradeda srėbti žaltbarčius. Nenoromis pasekam juo.

Orą skrodžia minosvaidžių sviediniai, keliomis kryptimis kryžiuodamiesi viršum mūsų galvų. Jie nuolat drebina trobos stiklus, kažkur paliesdami taikinius. Tvanku… Skaityti toliau

V.V.Landsbergis: Garliavoje – bukas teisuoliškumas ir jėga (8)

Vytautas V. Landsbergis | nuotr. R. Dačkaus, fotodiena.lt

Visų pirma, manau, kad visuomenės susipriešinimas prasidėjo gerokai anksčiau – pokario metais, tremiant žmones, integruojant išdavikus ir t.t. Jau tada visuomenė buvo suskaldyta į tuos, kuriems rūpėjo laisva Lietuva, ir tuos, kurie ėjo laisvą Lietuvą naikinti, tikėdamiesi naudos ir pasipelnymo. Tos dvi aktyviau veikiančios grupuotės (partizanų-stribų) lydėjo visą XX amžiaus antros pusės Lietuvos istoriją. Tik vieni buvo išnaikinti, ištremti, o kiti tapo valdžia, biurokratais, žurnalistais,  teismais. Laisvos, neparsiduodančios, partizaniškos mąstysenos žmonių šiose sferose itin reta.

Pokario metu atsirado ir dar vienas skilimas – tarp apsisprendusių žmonių Skaityti toliau

V.V.Landsbergis. Šiandien sužinojau, kad Lietuva – ne mano reikalas (42)

Vytautas V. Landsbergis

Įvykius sekiau nuo pat ryto ir visą dieną apie juos galvojau. Valstybė ir tarnybos padarė didelę klaidą, buvo pagilinta ir taip gili takoskyra tarp valdžios struktūrų ir žmonių. Lietuva suskaldyta dar labiau. Viena pusė liko pažeminta, truputį išprievartauta. Buvo nesiskaityta su jų nuomone, nuojauta, noru sulaukti atsakymo, kada bus baigta pedofilijos byla.

Mano siūlymas visada buvo paieškoti trečio – taikaus kelio. Iš autoritetų, neklaninių teisėsaugos žmonių sudaryti komisiją, kuri inspektuotų šią bylą ir pasakytų savo atsakymą. Tada būtų viskas aišku. Tokio aiškumo nėra nei V. Pociūno byloj, nei šioj. O dabar neaiškumas tik dar labiau sustiprėjo – kodėl taip skubama? Skaityti toliau

A.Endriukaitis. Kasdien prarandame išsvajotos Lietuvos valstybės dalelę (IV) (6)

Algirdas Endriukaitis | Alkas.lt, N.Balčiūnienės nuotr.

Stribinių nuostatų erdvėje 

2010 m. kovo 19 d. pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupė įteikė 68 puslapių memorandumą ,,Dėl laisvės kovų prasmės ribų peržengimo“ Lietuvos Respublikos prezidentei, Seimo pirmininkei, premjerui, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir Lietuvos generaliniam prokurorui. Praėjo kone pora metų. Padaryta tik katino ašaros. Dokumentas, geriausiu atveju, padėtas į archyvą.

Visos institucijos mandagiai vilkina, delsia, joms tai nerūpi, vertina kaip išmirštančios visuomenės dalies sentimentus. Sakoma, kad jei šausi į praeitį pistoletu, ji į tave šaus iš patrankos. Pasipriešinimo okupacijai dalyvių istorinės tiesos ir teisingumo siekis ir viešumas yra nelyginant aukštos tvoros su spygliuotos vielos elektrine užtvara įveikimas arba elgetos ištiesta ranka malonės kaulijimas, Skaityti toliau

J.A. Patriubavičius, J. Šadys. Žūti savo žemėje geriausia (17)

Partizanai | Archyvinė nuotr.

Perkeltine prasme, žinoma, neverk, Argentina. Nepriklausomos Lietuvos saugumo generolas Jurgis Jurgelis įsiveržė į publicistiką ir kartu su dar vienu generolu neduoda ramybės oficialiai pripažintiems Lietuvos laisvės kovotojams – pokario partizanams. Publicistas ir generolas siekia perrašyti Lietuvos istorija, kad galėtų valdyti ateitį. Kaip žinoma, dabar Lietuvoje dominuoja buvusi komunistinė nomenklatūra, vyksta kartų kaita, dominavimo estafetė perduodama vaikams ir anūkams, dėl to generolas prieš Naujuosius metus uždavė Lietuvai klusimą, kas geriau: būti nužudytam stribo ar partizano. Pagal užmanymą ar užduotį buvusiems stribams prijaučiantis elektoratas turi choru teisingai atsakyti, susivienyti ir balsuoti už savuosius. Skaityti toliau

A.Endriukaitis. Kasdien prarandame išsvajotos Lietuvos valstybės dalelę (I) (26)

Algirdas Endriukaitis | Alkas.lt, N.Balčiūnienės nuotr.

,,Kiek sudaužytų gyvenimų
Tiesė rankas į Tėvynę?“

Paulius Stanionis

Siekinys ir kasdienybė 

Gyvenime išmokta daug ką pakelti ir panešti, todėl skaudulys nėra kantrybės ar nuovargio jausmas, jeigu regima aplinka ir intuicija kasdien taria liūdnas tendencijas ir atima laisvės pojūtį. Mes įpratę, kai reikalai liūdni, sakyti, kad laikas viską ištaisys ir sutvarkys arba nauja karta pakeis. Gal taip ir būtų, jeigu Lietuvoje neklestėtų elito neveikimo, laukimo, bejėgiškumo, nuolankumo, prisitaikymo, patarnavimo stipresniam, veidmainiavimo ir gobšumo dvasia. Skaityti toliau

J. Prapiestis. Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant (II) (3)

Dzūkijos partizanai

VISŲ PRIEŠAS VIENAS

Skaudi lietuvių ir lenkų priešprieša šitame krašte. Svarbiausia, kad rimtų priežasčių čia visai nėra. Amžių bėgyje gal dažniau pralaimintys buvo lietuviai, bet juk didelių tarpusavio karų nebuvo. Na taip, mūsų kalba palengva traukėsi nuo Juodosios Ančios, Marychos link Baltosios Ančios ir Raigardo. Žmonės maišėsi, prekiavo, vaikščiojo į tas pačias bažnyčias. Bet neapykantos nebuvo, išskyrus gal trumpą laikotarpį, besikuriant abiejų šalių nepriklausomoms valstybėms praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje. Čia jau lenkai buvo karingesni ir gerokai apkartino panemunių kaimų gyvenimą. Tačiau mes ir likome prie Ančios ir Raigardo, o lenkus nurungė gudai. Skaityti toliau

M.Kundrotas. Sulaukėme. Kas veš saulę? (231)

Marius Kundrotas /Respublika.lt

Jei dar 1996 m. kas nors būtų pasakęs, jog sulauksime laikų, kai Lietuvos Respublikoje atgis sovietinė ir bolševikinė propaganda, tikriausiai būtume nusijuokę į akis. O vis gi sulaukėme.

Saugumo struktūrų veteranui Jurgiui Jurgeliui pradėjus kampaniją prieš vieną paskutiniųjų partizanų vadų, Antaną Kraujelį – Siaubūną, kilo natūralus klausimas. Kodėl A.Kraujelis? Kodėl dabar?

Jokia paslaptis, jog rezistencijos kovose būta visko. Bet kuriame kare vienaip ar kitaip pasižymi kriminaliniai elementai, prisišliejantys prie vienos ar kitos stovyklos. Daug tokių ėjo į Skaityti toliau

Lietuva atsisveikina su partizanu Viktoru Šniuoliu (1925–2011) (3)

Viktoras Šniuolis vėliavos įteikimo Lietuvos kariuomenės Žaliukams renginyje (Alfredo Pliadžio nuotr.)

Lietuva atsisveikina su partizanu, vienu iš Lietuvos partizanų vadų pasitarimo Minaičiuose 1949 m. organizatorių, Lietuvos Kovos sąjūdžio Prisikėlimo apygardos vado adjutantu Viktoru Šniuoliu.

„Mirus Viktorui Šniuoliui, nuoširdžiai užjaučiu jo šeimą ir visus Lietuvos laisvę mylinčius žmones. Išėjo paskutinis Minaičių suvažiavimo partizanas. Skaityti toliau

V.V. Landsbergis. Dar sykį partizanai (18)

Vytautas V. Landsbergis

Yra istorinių temų, prie kurių nuolat grįšime ir ginčysimės. O ginčų esmė tikriausiai ta, kad skirtinga asmeninė patirtis nulemia ir skirtingą santykį su istorija. Ypač su ta, kurioje teko ir pačiam sudalyvauti. Vienokia yra ir bus Paleckio patirtis, kitokia Ramanauskaitės, partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukters.

Jei paklausinėtumėm stribų, kokie motyvai vertė juos kovoti prieš Lietuvos laisvės kovotojus, atsakymai daugeliu atveju turbūt būtų pakankamai motyvuoti bei suvokiami. Antai naujajame J.Ohmano filme „Nematomas frontas“ kalba buvęs NKVD‘istas Skaityti toliau