Žymos archyvas: stribai

J. Survilaitė. Pokario tremčių prisiminimai (3)

Janina Survilaitė | Asmeninio albumo nuotr.

Šių metų birželio mėnesį buvo paminėta 79 metų sukaktis nuo 1941 m. mūsų Tautai vykdyto genocido – nekaltų piliečių trėmimų į Sibirą. Kitąmet bus 80, ir vargu kiek bus dar gyvų pirmųjų trėmimų liudininkų. Kaip Lietuvos vyriausybė rengiasi paminėti šias skaudžias Tautos istorijai datas? 30 metų mūsų seimai, prezidentai ir vyriausybės atrodo kaip Tautos moralinių, politinių, kultūrinių vertybių ir idealų neginanti beveidė visuomenės dalis, nes nerodo jokios atsakomybės suprasti 10 % komunizmo sunaikintos Tautos istorijos vidinių žaizdų, kurios niekada neužgis. Skaityti toliau

V. Terleckas. Žvilgsnis į sovietinę istoriografiją apie stribus (4)

Vladas Terleckas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras | voruta.lt nuotr.

Galėtų atrodyti, jog nėra reikalo raustis po rašliavą apie stribus ir tuo savaip ją reklamuoti. Bet jos analizė, gretinimas su nauja informacija įgalina nustatyti, kas labiausia norėta nuslėpti, kokios naudotos manipuliacijos.

Sistemiškai susipažinus su sovietmečio literatūra šia tema, vienareikšmiai pasakytina, kad tada nebuvo parašyta stribų istorija, neišleista darbų, kurie atitiktų bent minimalius mokslinius kriterijus. Jos nėra net daugiatomėje LSSR istorijoje, Algirdo Rakūno monografijoje „Klasių kova Lietuvije 1940-1951 m.“ Stribų Skaityti toliau

O. Voverienė. Lietuvos partizanas, poetas Bronius Krivickas (1919-1951) (2)

Bronius Krivickas (vidury) su Pilėnų tėvonijos vadu Stepu Giedriku-Giriečiu (dešinėje) ir Alfonsu Valentėliu-Bankininku Vailokaičiu. Biržų giria, 1951 ruduo | Biržų krašto muziejus „Sėla“, PL-4064 nuotr.

O, tėve Staline, brangus,
Jūs negražiai įpratęs:
Taip ryja nuosavus vaikus
Tik šlykščiosios gyvatės.
Bronius Krivickas.

Tai vienas žymiausių tarpukario nepriklausomos Lietuvos poetų ir rašytojų, rašęs poeziją ir prozą. Savo kūryboje Bronius Krivickas atsiskleidė, kaip žmogaus sielos žinovas, mokėjęs parodyti žmogų ir idealistiškai, atskleisdamas jo pozityviąsias savybes, jo siekį gėrio ir tiesos, pasiaukojimą bendrajam gėriui ir ypač talentingai – atskleisti žmogaus silpnybes, sarkastiškai pasišaipyti iš jų, ypač, kai rašo apie Lietuvos okupantus ir jų niekingiausius kolaborantus – stribus ir visokio plauko išdavikus. Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Kazys Degutis: ištikimas Lietuvos karininko priesaikai (II) (3)

Kazys Degutis | gyvenimas.eu nuotr.

Tai antrasis žurnalisto Česlovo Iškausko straipsnis apie Lietuvos karininką ir partizanų vadą Kazį Degutį, veikusį Balbieriškio apylinkėse. Pirma dalis čia.

Kaip rašo savo atsiminimuose Juozas Petraška-Patrimpas, 1944 metų rugpjūčio mėnesi, tik užėjus sovietinei armijai, prasidėjo jaunuolių gaudynės į svetimą kariuomenę. Jauni vyrai ėmė slapstytis. Kurie gyveno arčiau miško, rasdavo prieglobstį tenai. Dieną išeidavo, naktį pareidavo pernakvoti. Represijoms intensyvėjant, jie pradėjo ginkluotis ir telktis į didesnius vienetus. Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Kas tebešmeižia partizaninį judėjimą? (81)

Tauro apygardos vadovybė | Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.

Ar partizanai žudė civilius? Klausimas ne toks jau retas ir paprastas. Ne klausimą, o teiginį su liudytojų patvirtinimais galima aptikti ne tik teismų praktikoje, bet viešojoje žiniasklaidoje.

Akis užkliuvo už šį birželį, artėjant gedulo ir tremčių minėjimo metinėms, Ekspertai.eu (suprask: europinis portalas) paskelbto tokio Povilo Masilionio straipsnio, kuriame tvirtinama, kad mes vėl grįžtame į pokarį, kai vyrauja „nekritiškas pokario partizanų vaidmens, jų žygių bei „žygių“ vertinimas, peraugantis į kitokių nuomonių ir net menkiausių prieštaravimų nepripažįstantį „miško brolių“ kultą…“ Dabartinius politikus jis įvardija kaip „šiuolaikiniais politiniais banditais“, už solidžią neseniai išleistą knygą „Priešinimasis Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Visų sodas (2)

Sūpuoklės | Daivos Vaiškūnienės nuotr.

Su Rimučiu mokėmės pradinėse klasėse. Juodbruvis, gražus berniukas, panašus į mamą, tokią pat juodaplaukę, garbanotą, su duobotėmis skruostuose ir retu tarpdančiu. Graži moteris, net mes, vaikai, šitai pastebėjome. Be to – kvatoklė, balsas sodrus, melodingas. Dirbo ji bare. Moterys pavydėdamos sakydavo, kad vyrai ten ne vien alaus traukia… 

O Rimutis – priešingai, tylus, mąslus berniukas, retai įsitraukdavo į mūsų žaidimus. Visai kitokio temperamento buvo jo pusbrolis Sigitas. Jo visur pilna: ir žaidimuose, ir išdaigose. Skaityti toliau

A. Ruginis. Pasipriešinimo gretų eilinis Adomas Lukošius. (3)

Alkos rinktinės kovotojas Adomas Lukošius | voruta.lt nuotr.

Žemaičių apygardos Alkos rinktinės kovotojas Adomas Lukošius gimė 1920 metais Rupiekių kaime, Sedos valsčiuje, Mažeikių apskrityje, valstiečių šeimoje.

1946 m. sausio mėn. NKGB jį sulaikė, užverbavo, suteikė slapyvardį „Inkaras“ ir paleido. Saugumui jis nedirbo, pasitraukė į pogrindį ir kovojo beveik 7-erius metus.

Žemalės miške 1946 metais įstojo į Petrausko – „Majoro“ būrį, davė priesaiką ir tapo partizanu „Spartuku“, vėliau – „Lendrūnu“, „Bajoru“. Skaityti toliau

V. Striužas. Triskart paniekintieji (10)

Partizanai | LGGRTC Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.

Pirmasis paniekinimas

Žuvę laisvės kovose arba nužudyti partizanai nudvasėjusių išvaduotojų – čekistų, stribų – būdavo sumetami į roges, sunkvežimius, arba tiesiog pririšami spygliuotomis vielomis, pasitaikiusiomis virvėmis prie ratų, vežimų ir kraujams varvant, teškant suvežami sutempiami į miestų, miestelių, aikštėse, prie stribų būstinių. Nurengus, numovus, geresnius drabužius, labiausiai odinius batus, žuvusių partizanų kūnai nudrebiami, numetami viešoms patyčioms, piktdžiugiškai priešams teigiant: Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Stribizmas: už ką M. Ivaškevičiui skiriama nacionalinė premija? (31)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Prisipažinsiu: šiaip jau filosofo Vytauto Radžvilo rašinius sunkiai įkandu, jo pozicija kartais atrodo pernelyg radikali ir prasilenkia su tikrove, būna kažkokia utopinė, idealistinė. Bet socialiniuose tinkluose išplitęs jo straipsnis „Stribo šmėkla“, kaip teigia viena veidaknygės bičiulė, tiesiog supurtė…

„Šmėkla klaidžioja po Lietuvą. Stribo šmėkla“, – rašo autorius. Papildyčiau: ir po Europą. Tai geriau atitinka Karlo Markso ir Fridricho Engelso perfrazuotus žodžius iš garsiojo „Komunistų partijos manifesto“. Žurnalistas Vytautas Matulevičius dar 2011 m. lapkritį rašė, Skaityti toliau

A. Ruginis. Žemalės krašto partizanai (3)

Atminimo ženklas partizanams Jonaičių miške (Tirkšlių sen.), prie kelio Tirkšliai–Užlieknė | mazeikiai.lt nuotr.

Nuo Žemalės miestelio iki Sedos tęsiasi didelė Sedos giria. Viena jos dalis vadinasi Žemalės miškas. Dar tebegriaudėjant Antrojo pasaulinio karo paskutiniams akordams, minėtoje girioje ėmė burtis prieš naują sovietinį okupantą nusiteikę vyrai, tos valdžios paieškomi, taip   pat  vengiantys tarnauti sovietinėje kariuomenėje.

Su sovietų valdžia kovoti išėjo Pranas ir Algirdas Čeplinskai, Jonas Ulskis, Zigmas Gurauskas, Feliksas Gerulskis, Pranas ir Zigmas Krakauskai, Zigmas Klemenis, Jonas Riauka, Kazys Visockas ir kiti. Skaityti toliau

D. Stancikas. Išvalstybinimas (38)

Dalius Stancikas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Grįžau iš Lukiškių aikštėje vykusio mitingo „Mes be Vyčio nenurimsim“. Keli šimtai žmonių reikalavo, kad svarbiausia valstybės aikštė, kaip ir dera civilizuotoms sostinėms, žymėtų Lietuvos valstybės istoriškumą. Kad čia stovėtų atminimas žuvusiems už laisvę. Kad pagerbiant didvyrius svečiams iš užjūrių nereiktų vykti į tolimas Antakalnio kapines. Kad aikštėje stovėtų Vytis – istorinė jungtis tarp Lietuvos karalystės ir šiuolaikinės valstybės.   

Kai 1992 metais buvusiems komunistams (LDDP) sugrįžus į valdžią susirūpinę politiniai kaliniai Lukiškių aikštėje statė akmeninį užrašą – čia privalo stovėti paminklas laisvės Skaityti toliau

L.V. Medelis. Kaip tapti klasiku: patarimai jaunimui kito Mariaus Ivaškevičiaus pavyzdžiu (4)

Linas V. Medelis | asmeninė nuotr.

Įžanga

 „Begalinėje daugybėje atvejų  įžanga yra kažkas tarp užstalės sveikinimų ir kalbų prie kapo duobės, todėl ji sklidina neatsakingiausių pervertinimų, kuriuos nepatiklus skaitytojas priima kaip žanrinį sąlygotumą“. Taip kažkada rašė Ch. L. Borchesas (Borges). Tad,  kaip žanrinį sąlygotumą kūrybinėje užstalėje ar prie kūrybinio kapo duobės prašyčiau priimti ir mano samprotavimus apie  rašytojo, scenaristo, dramaturgo, režisieriaus ir (širdyje tikiu) net poeto kūrybos vertinimą,  kaip naudingus pamokymus  jauniems,  pripažinimo siekiantiems, talentams. Kas yra Jis? Skaityti toliau

V. Sinica. „Savi šaudė į savus“? Kas rašo Lietuvos istoriją? (24)

Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Prasmingam pokalbiui apie istorijos politiką reikia tikėti, kad istorijoje konkrečiais klausimais egzistuoja ir tiesa, o ne vien tik įvairios nuomonės ir interpretacijos. Kiekviena interpretacija gali ir turi būti įvertinta santykyje su tiesa, ir kiekvienas vertinimas – su valstybinės sąmonės būtinybe.

Istorijos politika vadinkime nuoseklias valstybės pastangas stiprinti konkrečius istorijos aiškinimus ir nustatyti, kokie istorijos aiškinimai šalyje yra absoliučiai nepriimtini. Visame pasaulyje tokios pastangos remiasi gana paprasta logika. Pirma, beveik visos mūsų dienų valstybės yra modernios tautinės valstybės, įsteigtos tautos apsisprendimo teise. Antra, tautinėje valstybėje Skaityti toliau

J. Ražinskas. Pokaris Vištyčio apylinkėse (2)

Razinsku seima. Pirmoje eileje viduryje berniukas – Jonas Razinskas.Apie 1948-50m

Man 1947-aisiais buvo penkeri metai. Atsimenu, kad su tėvo padarytu mediniu ar metaliniu plaktuku žaisdavau kalvėje; ten visada būdavo svetimų žmonių.

1948 metus labai gerai atsimenu. Būdavo, ateidavo stribai, visus kampus išnaršydavo, reikalaudavo degtinės ir valgyti.

Buvo vienas nuotykis Vištyčio miestelyje. Ten vasarą po atlaidų žmonės susirinkdavo paežerėje, pievoje: Skaityti toliau

A. Aleksandravičius. Kodėl „holokausto industrijos“ kūrėjams leidžiame klastoti istoriją? (43)

Arnoldas Aleksandravičius | lzdraugija.lt nuotr.

Lietuviška „holokausto industrijos“ biblioteka papildyta dar vienu kūriniu –  pantomimos aktorius Arkadijus Vinokuras  Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis išleido knygą „Mes nežudėme“.  Nuo kitų šio žanro veikalų pastarasis skiriasi tuo, kad autorius kalbino 35-is „žydų žudikų ar kitaip žydus persekiojusių lietuvių nusikaltėlių vaikus, vaikaičius, gimines“, duomenis apie juos surinkęs iš suklastotų sovietinių baudžiamųjų bylų. Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), kurio uždavinys – atkurti tiesą apie Lietuvos okupacijas 1939–1990 metais.   Skaityti toliau

Išslaptintuose JAV žvalgybos dokumentuose – duomenys apie partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje (1)

CaptureCentrinė Žvalgybos Valdybos (CŽV, angl. Central Intelligence Agency, CIA) išslaptintuose dokumentuose pateikia ir partizaninio karo duomenis Lietuvoje.

Parengtame CŽV slaptame dokumente buvo rašoma, kad Lietuvoje veikia apie 20 tūkst. partizanų, o su sovietų kariais aktyviai kovoja 3,5–4 tūkst. kovotojų.

Duokumente pranešama, kad sovietinė valdžia padėtį valdo tik didžiuosiuose miestuose (Vilnius, Kaunas, Panevėžys, Alytus, Tauragė, Palanga, Utena, Biržai ir kt.), o kaimiškose vietovėse didelę reikšmę turi antisovietinė veikla. Skaityti toliau

A. Žarskus. Nepatogi knyga (61)

Aleksandras Žarckus | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Elektroninėje komentarų erdvėje yra išplatinta tokia nuomonė apie Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“:

Šmeižikų simbiozės priežastys  – „mūsiškiai“, zurofai, vanagaitės:

Kodėl taikūs žemdirbiai lietuviai pakimba ant lietuvšaudžių – raudonųjų nacių propagandinio triuko? Kas „šaudė žydus”, juk Lietuva buvo okupuota? Atsakymas glūdi šiuose faktuose:

1. Kai HOLODOMOR‘o metu, 1932-1933 m. ginkluotos akcijos metu, Ukrainoje sąmoningai, planingai buvo numarinta badu 11 milijonų ukrainiečių, Kremliuje tuo metu darbavosi net 80 procentų žydų tautybės Rusijos vadovų.  Skaityti toliau

Nacionalinės premijos laimėtojas R. Adomaitis: Truputį gaila lietuvių ir Lietuvos (36)

Regimantas Adomaitis_respublika.lt

Kino ir teatro aktorius Regimantas Adomaitis, pas kurį svečiavomės prieš šventes, dar nebuvo papuošęs Kalėdų eglutės, bet spygliuočio žaluma jau gyvino interjerą. Jaunėlis Mindaugas parvežė šakų iš Labanoro, kurio prieigose yra ir Adomaičių sodyba. Ten prabėgo daug laimingų dienų, kol aktoriaus žmona Eugenija buvo gyva, ten šiemet numatyta švęsti ir Kalėdas. Dieve, kaip ten gerai, atsidūsėja R.Adomaitis: ten prasideda Labanoro giria, ten ežeras, upelis pro namą prateka, tačiau ir šioji vieta negali susilyginti su tėvų namais. Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Kaip Strasbūras pažemino Lietuvą… (pirmadienio mintys) (11)

Strasbūro Europos žmogaus teisių teismas | Alkas.lt koliažas

Kai kas sako: nejudinkim istorijos, nesigrąžiokim į praeitį, žvelkime pirmyn ir taip konstruokime savo santykius – ir bendruomenėje, ir tarp valstybių. Tai nuolat kartoja lenkų politikieriai, norintys, kad užmirštume praeities nuoskaudas, ypač 1920-ųjų metų Vilniaus krašto okupaciją, ir dabar vienytumės į koaliciją prieš Rusijos agresiją Ukrainoje, taip tvirtina Kremliaus ideologai, siekiantys, kad neprimintumėme sovietinės okupacijos fakto, nereikalautume atlygio už jos padarytą žalą ir net patariantys užsičiaupti mūsų Prezidentei…

Kur aš taikau? Skaityti toliau

T. Baranauskas. Europa, kurios nenorime matyti: kodėl ji gina stribus ir vilioja islamistus? (118)

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Lietuva turės sumokėti 12 tūkstančių eurų kompensaciją stribui Vytautui Vasiliauskui, pokaryje žudžiusiam Lietuvos partizanus. Tai – kompensacija už pasikėsinimą tokį „nusipelniusį“ žmogų nubausti (jis, beje, nė nebuvo nubaustas realia laisvės atėmimo bausme), nes juk okupantams pasipriešinusių Lietuvos partizanų žudymas nėra genocidas, o ir tie partizanai Lietuvos liaudies neatstovavo… Taip nusprendė Europos žmogaus teisių teismas Strasbūre.

Netikėtumas? Sveiki atvykę į realų pasaulį, gerbiami lietuviai! Skaityti toliau

V. Striužas. Čia mano miškai, čia mano vyrai (5)

Stefanija-Valatkiene-Roglaicia- 2015-07-16-V.Striuzo-nuotr2

Prie kelio Šiluva – Tytuvėnai, Roglaičių kaime, nedidelėj trobelėj gyvena stebėtinai jaunatviškos sielos ir geros atminties Stefanija Valatkienė, gimusi Pagedočio kaime Raseinių valsčiuje. Iki šių dienų išlaikiusi  nesavanaudišką meilę Lietuvai, pagarbą dėl laisvės kovojusiems partizanams.

Jos tėvelis – žymus knygnešys Juozas Matuzas, gyvenęs Sandrausiškės dvare, Šiluvos vlsč., carinės Rusijos valdžios draudžiama spauda aprūpindavęs savo krašto, taip pat Panevėžio, Ukmergės apylinkių knygnešius. Stefanija apsakė, kad tėvelis knygas slėpdavo šuns būdoje su dviguba siena. Knygas nešdavo ir vežimu veždavo. Kartą pasitikę pakeliui draugai patarė negrįžti namo, Skaityti toliau

Kluoniškių kaime bus paminėtas partizanų mūšio 70-metis (nuotraukos) (1)

Buvęs partizanų vadas V. Balsys

Birželio 13 d., Kauno rajone, Kluoniškių kaime (Zapyškio sen.), buvusioje Zigmo Balsio sodyboje bus paminėtos čia vykusio mūšio tarp partizanų ir enkavedistų 70-osios metinės.
Likęs gyvas šių įvykių liudininkas, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio armijos vadas Vytautas Balsys prisimena, kaip 1945 m. birželio 13 d. kautynėse su NKVD trisdešimties kareivių būriu žuvo, o vėliau sode buvo palaidoti „Tauro“ apygardos partizanai Viktoras Balsys, Aleksandras Jansonas, Vladas Šidiškis, Viktoras Šlionskis ir Vincas Vaidelis. Skaityti toliau

Trakų rajono valdžia išvežė paminklą stribams į Grūto parką (2)

Sonatos M. nuotr

Tinklapis 15min.lt pranešė, kad visuomenės pasipiktinimą kėlęs Trakų rajone stovintis paminklas žuvusiems stribams ir enkavedistams antradienį buvo nukeltas ir išvežtas į Grūto parką.

Tai patvirtino Trakų rajono savivaldybės viešųjų ryšių specialistė Sigita Nemeikaitė.

„Paminklas kaip eksponatas perduotas Grūto parkui. Šis sprendimas brendo jau ilgai, tiesiog, matyt, vis pritrūkdavo politinės valios“, – sakė savivaldybės atstovė Sigita Nemeikaitė. Skaityti toliau

Prasideda lemiamas „Misija Sibiras’14“ atrankos etapas (1)

misijasibiras.lt nuotr.

Šeštadienį, gegužės 31 dieną, daugiau nei septynios dešimtys jaunuoliu patrauks savojo tikslo link. Maršrutu, vingiuojančiu vaiskia žaluma pasidabinusiais Dzūkijos miškais, neaplenkiančiu laisvės kovas menančių vietovių ir čia tebegyvenančių gyvų tragiškų Lietuvos istorijos įvykių liudininkų. Juo keliaus tie, kurie šią vasarą pasiryžę tapti vienos kilniausių šalies jaunimo iniciatyvų dalimi ir drauge su トMisija Sibiras’14ヤ ekspedicija vykti į tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos nutolusias lietuvių tremties ir kalinimo vietas Sibire.

Paskutiniąją pavasario dieną, šeštadienį, 8.00 val. ryto Vilniaus geležinkelio stotyje surinks tie, kurie įrodė esantys ypatingesni už šimtus Skaityti toliau

T. Dirgėla. Juodai baltas tekstas apie trispalvės gynėjus (2)

Filmo „Trispalvis“ filmavimo momentas | A.Simonaitytės nuotr.

 „Kaip sunku sakyt, kai vakar apvilkai jam uniformą… Sakyt, kad nepažįsti. Sunkesnio dalyko per gyvenimą nė neturėjau. Taip sunku buvo ištart, kad nepažįstu. O jis prie rusų guli“

Vanda Ona Herolcienė

Šiandien aš vienas. Vieversys su Geniu nunešė spaudą. Bunkeryje radijas groja kažkokią prancūzišką šansonetę. Buvau išlipęs į lauką. Aplinkui gili tyla. Vėl prasidės mėnesienos. Šiandien mėnulis jau pjautuvo dydžio. Ar gali kas įsivaizduoti, kad viduryje šitų laukų yra bunkeris, kuriame radijas groja prancūzišką dainušką?…
Skaityti toliau

Vytautas V. Landsbergis: Yra pasakojimų ir apie gražią Lietuvą (17)

Režisierius Vytautas V. Lansbergis | A.Simonaitytės nuotr.

Norėjau sukurti kinematografinį pokario žmogaus portretą. Ne prisitaikėlio, o to, nepabūgusio okupantų, išėjusio kovoti į mišką. Norėjau iš gyvų liudininkų išgirsti svarbiausias šio apsisprendimo bei kovos detales, kad žinotume, jog savo netolimoje istorijoje turime garbingų pavyzdžių, į kuriuos galime atsiremti“, – sako režisierius Vytautas V. Landsbergis lapkričio 13 d. Europos šalių kino forume „Scanorama“ pristatęs naujausią savo filmą „Trispalvis“.

Trispalvis“ – ketvirtasis Jūsų filmas skirtas partizanams ir jų atminimui. Prieš tai esate sukūręs spektaklį, parašęs knygą ir net išleidęs muzikinį albumą. Kodėl ši tema Jus taip traukia?

Čia sutampa daug tiek asmeninių, tiek ir visuomeninių aplinkybių. Skaityti toliau

J. Užurka. Lietuva išgyvena antrąjį išmėginimą po Sovietų Sąjungos žlugimo (11)

Jonas Užurka

Prieš dvidešimt trejus metus mums iškovojus politinę ir juridinę Nepriklausomybę, bet kuo toliau tuo vis giliau  prarandant dvasinę-kultūrinę Laisvę, V.Landsbergio žodžiai, kad: „Lietuva išgyvena antrąjį išmėginimą po Sovietų Sąjungos žlugimo“, kuo toliau tuo tampa vis aktualesni. Kodėl?

Ar ne todėl, kad niekur nesidėjo ir šiandien tie, kurie mus trėmė, dvasiškai nuodijo, klastojo mūsų istoriją. Stribų vaikai, sovietiniai ideologai, provokatoriai, „paleckiukų“, „jedinstveninkų” gaujos, KGB rezervistai, agentai – tarp mūsų. Šis paliktas daugiatūkstantinis ardomasis tinklas ir toliau aršiai griauna  mūsų valstybės pamatus, vykdo mūsų Tautos dvasinį nutautinimą. Skaityti toliau

Į Amžinybę iškeliavo Elena Grabauskaitė-Arnašienė (0)

E.Grabauskaitė-Arnašienė (1928-2012)

Spalio 17 d. mirė Elena Grabauskaitė-Arnašienė (1928-2012).

In memoriam

Elena Grabauskaitė gimė žemaičių bajorų Bronislovo ir Elzbietos Grabauskų šeimoje Kalniškių kaime, Pajūrio parapijoje, Šilalės valsčiuje. Šeimoje augo gausus būrys vaikų. Mūsų Mama Elena buvo ketvirtas ir, toli gražu, ne paskutinis gražios žemaičių bajorų šeimos vaikas. Tačiau jau vienuolikos metų būdama pažino netektį mylimo tėvelio Bronislavo, kurio ilgesys ir šviesus atminimas lydėjo visą gyvenimą… Tėvelio bruožų ir pavyzdžio ieškojo Jo giminėje ir godžiai sugėrė į save. Skaityti toliau

V. Terleckas. Manipuliavimo žuvusiais juodosios technologijos. Aukų gainiojimas po vardynus ir jų žudikų slėpimas (16)

2011 m. pabaigoje knygynuose pasirodė ilgamečio sovietinės žurnalistikos atstovo Povilo Masilionio sudaryta ir leidyklos „Politika“ išleista „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“. Leidinyje pateikiami esą „partizanų nužudytų piliečių“ sąrašai, o pratarmėje lietuvių, anglų ir rusų kalbomis rašoma: „Ši Atminimo knyga – tai ne tik kuklus paminklas visoms pokario metų beginklių civilių žmonių aukoms. Tai ir kaltinamasis aktas Lietuvos valdžiai, pokario terorizmą pavertusiai valstybine politika.“ Skelbiame Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Doc. dr. Vlado Terlecko parašytą šios knygos teiginių aptarimą. Skaityti toliau

E. Merkytė. Vienintelis likęs iš Lukšų… (17)

Antanas Lukša | sakieciai.lt nuotr.

Neseniai alkas.lt rašė apie keturis brolius partizanus Lukšas ir legendiniu tapusį Juozą Lukšą, apie jų motiną – Oną Lukšienę, o šįkart siūlome pokalbį su vieninteliu iš šios šeimos likusiu gyvu Antanu Lukša.

Į Mauručius atvažiuoju vieną darganotą rugsėjo sekmadienio popietę. Antanas Lukša jau manęs laukia. Užeinam į vidų. Į tą kambarį, kuriame ant sienos kabo visos tragiško likimo Lukšų šeimos nuotraukos – tėvukas Simanas, mamelė Ona, broliai Jurgis, Juozas, Stasys ir pats Antanas. Pirmą kartą Antaną Lukšą buvau sutikus prieš kokius septynerius metus, Ariogaloje, Dubysos slėnyje, vykstančiame tradiciniame Lietuvos politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydyje. Skaityti toliau