Žymos archyvas: Stokholmo sindromas

S. Lapėnas. Džihadas Lietuvoje? (III) (16)

Saulius Lapėnas | asmeninė nuotr.

Po buvusių straipsnių publikavimo, kai kurie klausė, kodėl rašau apie problemas su migrantais ir teroristais, kodėl „gąsdinu“ žmones faktais, kurie kol kas vyksta ne Lietuvos teritorijoje? Atsakymas paprastas – tik suvokdama problemos sudėtingumą, pilietinė visuomenė sugebės padaryti taip, kad šios problemos liktų už Lietuvos ribų. Priešingu atveju, pavėluotas reagavimas ir kultūrinis šokas gali virsti niekam nenaudinga „islamofobija“ ar „migrantofobija“.

Nereikia jokių fobijų, kurias mums primeta islamistai. Tačiau nereikia ir „lietuviufobijos“ – mes privalome žinoti tiesą ir suprasti, kaip panašias problemas sprendžia kitų šalių Skaityti toliau

Ž. Bisonetas. Tos pačios lyties „santuokų“ totalitarizmas (14)

vėliava1996 metais žurnalas First Things surengė simpoziumą, pavadinimu „Teisminis politikos uzurpavimas“, kuriame buvo diskutuojama apie tai, kokią grėsmę Amerikos demokratijai kelia Aukščiausiojo Teismo šalyje įteisinti abortai. Žinoma, jokie argumentai negali varžytis su tuo, jog aborto metu žudomi nekalti žmonės, tačiau First Things, net tai žinodami, pasirinko kalbėti ne apie pačius kūdikius ar jų tėvus, bet apie grėsmę Amerikos demokratijai, kurią sukėlė šis eksperimentas, įgalindamas teismų kompetencijos ribų išplėtimą, kas ir privedė prie abortų legalizacijos. Skaityti toliau

P. Gylys. Kaip Varšuva klupdo Vilnių (16)

Linas Linkevičius atsiprašo lenkų tautos už Lietuvos Seimo sprendimus | Alkas.lt nuotrauka

Lietuva neturi tikro elito, beveik neturi galingų dvasios aristokratų. Ją valdo naujoji nomenklatūra. Egoistiška, savo interesų rate užsidariusi, nepatriotiška, baili, vasališka, instinktyviai ieškanti pono, kuriam galėtų paklusti. Neturėdama gilaus ir autentiško nacionalinių interesų suvokimo ji neturi aiškios valstybės reikalų tvarkymo strategijos nei šalies viduje, nei tarptautinėje arenoje.

Štai naujausias pavyzdys. Lenkijos Senato pirmininkas Bogdanas Borusevičius susitikime su lenkiškos žiniasklaidos atstovais iš Lietuvos, Latvijos, Čekijos, Vengrijos ir Kirgizijos pripažino, kad „vykdomas labai didelis SPAUDIMAS Skaityti toliau

I. Dzelme-Romanovska. Latvijos tikrovė: išplūsta už kalbėjimą latviškai (26)

Ieva Dzelme-Romanovska | lkja.lv nuotr.

Rytas Vecmilgravyje. Viena pirmųjų naujųjų metų dienų. Stoviu autobusų stotelėje. Daugiau laukiančių transporto nėra, ankstesnis autobusas ką tik nuvažiavęs. Stotelės link eina moteris, prisiartinusi klausia: „Katorij čas?“ (Kiek valandų? – rusų kalba). Mandagiai atsakau, kad pusė vienuolikos. Akivaizdu, kad moterį tai supykdo ir jinai pareikalauja laiką pasakyti rusiškai. Atsakau, kad tos kalbos visiškai nesuprantu. Ir tada prasideda!

Ponia pašaipiu tonu paskelbia, kad rusų kalbą aš neabejotinai moku, ir pareikalauja, kad baigčiau apsimetinėti ir pradėčiau kalbėti rusiškai! Kuomet bandau prieštarauti, man tenka išklausyti, kad latvių kalba taip pat niekam nėra ir nebus reikalinga, Skaityti toliau

S.Stoma. Valdžia „ne prie ko“ ir daržovių visuomenė (5)

Alkas.lt fotomontažasSunku komentuoti tai, kas taip absurdiška ir šlykštu. Vaiko prievartavimas visos Lietuvos akivaizdoje, aukščiausiai valdžiai nusisukus, o daliai žiniasklaidos bandant įteigti, kad taip ir turi būti, – didesnė trauma nei svetimos kariuomenės įsiveržimas.

Tada imi tikėti, kad tikrasis smurtautojų taikinys buvo ne mergaitė. Tikrasis taikinys buvo ir yra visuomenė. Mes. Visi tie, kurie nori gyventi laisvai, demokratiškai ir be baimės.

Apatinėms grandims siautėjant, aukščiausia Lietuvos valdžia vėl buvo „ne prie ko“. Skaityti toliau

M.Kundrotas. Žmogus įstatymui, ar įstatymas žmogui? (54)

M.Kundrotas | asmeninė nuotr.

Evangelija kelia fundamentalų klausimą: žmogus įstatymui, ar įstatymas žmogui? Jos atsakyme pateiktas antrasis variantas. Dabartinė Lietuvos teisė akivaizdžiai renkasi pirmąjį. Teisė – aukščiau žmogaus. Panašiai prancūzų mąstytojas Pjeras Manenas apibūdina šiuolaikinę demokratiją: tai – „kratos“ be „demos“, valdžia be liaudies, be tautos, be visuomenės. Ji grindžiama ne žmonių bendryste, ne jų sprendimais, o pačia savimi – demokratijos idėja.

Žmogus, pašvęstas idėjai – skamba gražiai. Užmirštama, jog idėja šiuo atveju – teisingumas, o teisė – tikrai procedūrinė sistema. Formalumai – ir nieko daugiau. Skaityti toliau