Žymos archyvas: stiprybė

Romuvos krivės Inijos Trinkūnienės sveikinimas Vasario 16-osios proga (1)

Inija Trinkūnienė Romuvos krivė | Keišos nuotr.

„Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“.

Mums, lietuviams, stiprybę teikia mūsų praeitis. Mes prisimename, kieno kraujas teka mūsų gyslomis, savo protėvių ir pramočių dievus ir didingas giesmes. Nepriklausomybė mums – galimybė puoselėti savo gimtąją kalbą, papročius ir savo tikėjimą.
Lietuvos valstybės Nepriklausomybės dienos proga linkiu stiprybės, darnos ir klestėjimo. Skaityti toliau

R. Ragauskaitė. Ąžuolų medus (1)

Stelmuzes-azuolas

Dūzgia…Pakeliu galvą – boluoja liepų žiedų pumpurėliai. Dar nežydi. Dar kokią savaitę palauks. Bet bitės jau dūzgia – užuodžia nektarą. Nuo jų dūzgimo liepa net gaudžia. Bus medaus. Medaus bus.

Kaimynai šiandien, mačiau, jau kopinėja. Pirmąjį, pavasarinį medų ima. Smilksta dūmelis… „Galėtų pavaišinti“, – dingteli galvon. Po valandžiukės – bar, bar į duris. Moteris šypsosi, rankose laikydama stiklainiuką. Skaityti toliau

V. Rutkūnas. Kas tave šaukia? Žalio vario! (19)

Vėlinės Dvarciškiuose | V.Daraškevičiaus nuotr.

Per amžių glūdumas lietuviai išsaugojo įstabią Vėlinių dainą-žaidimą, kurio pirmas posmas skamba ypatingais žodžiais:

Kas tave šaukia?
Žalio vario!

Kituose posmeliuose, vis kartojant „Žalio vario!“, išdainuojamas ilgesys ir kviečiama palaipsniui praeiti pro vėlių vartelius. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Liūtas, lapė ir žmogus (2)

Galiūnas ir liūtas. Nežinomo XIX a. dailininko graviūra.

Vie­ną sy­kį liūtas su la­pe su­si­gin­či­jo. Liūtas sa­ko:
– Ant svie­to nė­ra už ma­ne stip­res­nio su­tvė­ri­mo!
La­pė sa­ko:
– Ogi žmo­gus.
– Žmo­gus? Kas tai per žmo­gus: aš jo nėkuo­met ne­su ma­tęs. Mel­džia­mo­ji, pa­ro­dyk man jį.
– Ge­rai, – sa­ko la­pė. – Ei­va į tą miš­ke­lį, pa­si­slėp­si­va ir lauk­si­va, kol ke­liu eis žmo­gus.
Žiūri, žiūri ir pa­ma­tė pie­me­nė­lį kar­ves be­va­rant.
– Ar tai žmo­gus? – už­klau­sė liūtas.
– Tai dar ne­ žmo­gus, jis dar bus žmo­gu­mi. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Dešimt sūnų ir dešimt vytelių (5)

vytelėsTėvas turėjęs dešimt sūnų. Papjovęs dešimt vytelių, surišęs į vieną kūlelį ir davęs vienam sulaužyt. Tas lankstęs, lankstęs – nieko neįveikęs. Padavęs antram – tas tiek pat. Trečiam, ketvirtam – pavieniui ligi dešimtojo, – nė vienas nieko nepadaręs. Paskui tėvs vyteles palaidęs iš kūlio ir padavęs po vieną. Tuoj greibę katras savo vytelą, pucu pucais, trakš trakš ir sulaužę. Nu, tai tėvs vaikams ant galo teip pasakęs:

– Vaikai mano, teip ir jūs po mano galvos: jei gyvenste iš vieno ir tūrėstės iš vieno, kaip tos vytelės, tai jums nieks nieko nepadarys, bet jei išsiskirstysite katras sau, tai teip būsite silpni, menki, kaip tos vytelės, po vieną kaip sulaužėt. Skaityti toliau