Žymos archyvas: sodžius

K. Buračiauskas. Apie sausrą ir gyvenimą seniau (2)

zeme_zum.lt

Labai raikia lietaus. Neturėsim vandenio, kap tep dzovis, o ne lis. Pirenėjų kalnai nepralaidza debesų iš Ispanijos, ba tynajus jau viskas mirksta, o pas mus sausra. Vė bėda. Pernai pas mus lijo perdėm, o tynajus tadu Ispanijoj išvien dzovino. Tep misnu, kad numušc kap nor kalnų viršūnes, tai nesulaikytų debesų ir jiej lietaus ir mumiem atneštų, ir jiem, kap raikėt. O tep tai vieniem dzovina, kiciem mirkina.

Pora sykių palynojo, alia kap sakoma – tai ašara jūroj, nieko neraiškia. Nedzygsta sėklos seniai pasėtos ar pasodzytos, javai šap tep žaliuoja, susėmė žieminis javas ir vasarojus sudzygo ir auga, kur čėsu pasėta, kol žamė drėgna da buvo. Alia kožnas bijojos anksci sėc, nor vertėjo. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Sukietėjusi širdis (0)

Ropės | sodasirdarzas.lt nuotr.

Kitąkart buvo viens labai bagots pons ir laike pas savi daktarą. Pons ir daktars sutikdava labai gerai, kad jie daugiausi draugi būdava, šnekėdava ir gazetas ir knygas skaitydava. O jų knygos ir gazetos buva ne bile kokios – vis aukšta moksla ir iš svetimų žemių. Teip besiskaitydami jie vieną kartą parskaite gazetosi asunti Paryžiuj labai garsi daktarų knyga. Taigi jie susirašė su knygoriu Paryžiuj ir nusipirka sau tą knygą.

Kaip tik jie sulaukė knygos iš Paryžios*, tuojos ėmėsi ją skaityti ir rada, kad jei žmogus unt tuščios širdies kasdien po vieną vištos kiaušinį, gerai iškeptą unt žarijų, valgys be duonos ir be druskos, Skaityti toliau

A. Patackas. Tauta ir žemė (59)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Lietuviai yra viena sėsliausių tautų Europoje. „Kur radosi, ten glūdi” – yra pasakęs apie mūsų tautą Vaižgantas.

Šioje genialioje įžvalgoje yra nusakyta viskas, kas svarbiausia mūsų priešistorijai – kad gyvename ten, kur gimėme (ko negali pasakyti apie save daugelis Europos tautų); kad esminis mūsų gyvensenos bruožas yra glūdėjimas, tai yra meditatyvi, savęsp orientuota būsena. Tai nereiškia, kad Lietuvos istorijoje nebūta „aktingujų“, anot Vaižganto, laikotarpių (vieną iš jų neseniai išgyvenome), bet lemiantis lietuviškosios gyvensenos bruožas vis tik yra glūdėjimas.

Sėslioms tautoms yra būdingas dažnai pasąmoninis, giliai užslėptas ryšys su žeme, su šaknimis, netgi su žemės gelmėmis. Skaityti toliau

A. Daraškevičienė. Tarmės leidžia bendrauti šilčiau (3)

Sūduvio stuba Rumšiškėse | Christiano Konpan nuotr.

2013-ieji Lietuvoje paskelbti Tarmių metais. Pabandykime pasiaiškinti, ar visada susikalbėtume skirtingomis tarmėmis: kaip tas pats daiktas vadinamas skirtingose Lietuvos vietose? Galbūt skirtingai vadinami daiktai išties yra skirtingi? Ar tas pats žodis aukštaičiui ir žemaičiui gali reikšti visiškai skirtingus dalykus? Aišku tik viena: tarmiškai ištartas žodis yra šiltesnis ir jaukesnis nei pasakytas taisyklinga bendrine kalba.

Dounininkai, pontininkai ir kiti

Lietuvių kalbos tarmės skirstomos į du didelius būrius: žemaičių ir aukštaičių. Žemaičių esama trijų rūšių. Vakarų žemaičiai (apie Klaipėdą, Priekulę) duoną  vadina dona , todėl pagal tradicinį lietuvių tarmių skirstymą vadinami donininkais. Šiaurės žemaičiai (apie Kretingą, Telšius, Rietavą, Skuodą, Skaityti toliau