Žymos archyvas: senis

D. Apalianskienė. Rašytoja K. Sabaliauskaitė ragina senius ir „nacionalistus“ mesti už borto… (66)

Kristina Sabaliauskaitė ir Budulis | alkas.lt koliažas

Pakraupau neseniai viename  „Lietuvos ryto“ (2016 -11-06) numeryje perskaičiusi Kristinos Sabaliauskaitės straipsnį: „Negalime leisti „buduliams“ nubalsuoti už nacionalizmą“. Negalėjau patikėti, kad tai,  ką skaitau – iš tikrųjų yra  kažkieno juodu ant balto parašyta. Rašytoja K. Sabaliauskaitė savo straipsnyje aiškiai ragina visus senius ir „nacionalistus“ mesti už borto. Ir dar – kuo skubiau uždrausti bet kokią lietuvybę.

Kas gyvendamas laisvoje visuomenėje ir būdamas  laisvas, galėtų į tokį straipsnį rimtai žiūrėti ir jį kažkur skelbti.  Kita vertus, gyvendami laisvoje visuomenėje turime leisti visiems jos  piliečiams laisvai išsakyti  savo Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Trys velyjimai (3)

youtube.com nuotr.

Dvejets jau pasenusių ir vargingų žmonelių sėdos prė sava paprastas vakarienes pagal tą priežodį: „Labsryts, repukai; padėdaus, repukai; labsvakars, repukai!“

Juodu tarp savę kalbėja, kai vargingai juodu sava amžia išsimaitinusiu ir šį vakarą vėl daugiau nieka neturinče, kai tik ierčiukų su padažu. Kad žmogui būtų galima velytis, tai juodu jau žinotų, ką reik prašyt. Bekalbant durys tik paklabakšt, ir beateinąs sens ubagėlis. Tą juodu pavalgydina, atšildi ir ketina į nakvynę primt, kai puolas. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apė pačėdą (2)

Kaimietis, 1935 m. | SAM, Balio Buračo nuotr.

Gyveno dieduks ir bobutė. Ale jie vienąkart papjovė labai riebų meitėlį. Da bobutė niekad tiek daug mėsos neturėjus, tai dabar nė nečėdijo. Senis vienąkart pažiūri, kad jau bobutė visai nedaug lašinių turi. Jai teip sako:
– Boba, jau tu baigi visus lašinius virtie. Palik nors kiek ant pačėdo. Viską antsyk suvirsi, o jau kitam neliks.

Senis vieną dieną nebuvo namieje. Atėjo pas tą bobą ubagas. Boba klausia:
– O iš kur tu, ubagėli?
– Ogi iš viso svieto, – tarė ubagas.
Boba vėla klausia:
– Kaip jūs vadinasit? Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Tvora iš smilgų* (26)

Senovės gadynėje visi žmonės žinojo dieną ir valandą savo mirimo, bet daugel kartų toji žinia išėjo žmogui ant blogo. Vieną kartą tūlas žmogus užsimanė tverti tvorą iš smilgų. Jam bedirbant, ateina toks senis.

– Ką tu čia, vaikeli, darai?

– Ugi tveriu tvorą iš smilgų, nės jau rytoj numirsiu, tai mano amžiuj užteks.

Senis nuvėjo savo keliu. Ūkinykas sulaukė antros dienos. Prisiartino mirimo valanda – ir anas žmogus kaip nemiršta, taip nemiršta! Skaityti toliau