Žymos archyvas: sekmadienio sakmė

Sekmadienio sakmė. Dailidė, perkūnas ir velnias (4)

snaujienos.lt nuotr.

Sykį viens ja[u]ns vyruks, į dailydes gerai išsimokinęs, užsigeide vandruot. Jam jau kelias dienas ėjus, jis pritika vieną žmogų, o kai tas tuo paču keliu ėja, tai juodu ėja krūvõ, jeib abiem einant čėsas ne teip pailgtų. Pakeliui tas žmogus dailydei išsipažina, kad jis perkūns ėsąs. Teip juodu eidami pritika antrą dieną da vieną, o tas sakės ėsąs velnias.

Dabar jie ėja visi trys ir iškaka į didelę girią, kuriõ daug visokių žvėrių buva, bet jie nieka valgyt neturėja. Tai sake velnias:
– Aš esu drūts* ir greits, aš tuojau parnešiu mėsos ir duonas ir ko šiaip da reiks. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apė kytrą mergą, kurią ponas vedė (2)

lizdas kiausiniai_vstt.lt

Buvo vienas ponas ir turėjo vergutę. Toji vergutė buvo labai graži mergina. Tas ponas buvo nevedęs, jis norėjo tą merginą vesti, bet jam buvo gėda vesti savo vergutę už pačią, todėl jis sumislijo nuo jos atsikratyti, kitaip – ta mergina buvo jam visados ant mislies.

Vieną kartą tas ponas pasišaukė merginos tėvą ir sako:
– Ar girdi, seni? Te tau šitus kiaušinius ir pasakyk savo dukteriai, kad apleistų vištukų. Jei ji neišpildys, tai aš apsieisiu su jąj, kaip man pasidabos… Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Vagis ir ragana vestuvėse (2)

Jaunųjų išlydėtuvės. Kraičio krovimas vežiman. („Senovinės kupiškėnų vestuvės“ – etnografinio liaudies teatro spektaklis) | Kupiškio etnografinio muziejaus nuotr.

Kitą kartą vagis par veselę nuėjęs jaunojo arklio vogti, o ragana – marčios pagadyti, ir abuodu susiėję po seklyčios langu.

Klausiąs vagis raganos:
– Kaip tu tą marčią pagadysi? Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apė nesveiką poną (1)

pixabay.com nuotr.

Buvo toks ponas nesveikas. Jis, būdavo, vis važinėja pas daktarus sveikatos ieškodams ir niekur jis, būdavo, sveikatos neranda. Ale vieną metą vasaros laike važuoja jis in šiltus vandenis.

Pakelėje užvažiau pas vieną savo pažįstamą poną. Klausia anas pons:
– Kas tau yr?

Sako:
– Aš nieko negaliu valgyt ir važuosu ten ir ten in šiltus vandenis.

Anas ponas sako:
– Nevažuok ten, šįmet ten negerai, važuok šičion, čia viskas ir geriau, ir geresni daktarai. Aš tau duosu adrisą tenai, ir tau bus labai gerai. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Suprasti gyvulių kalbą (2)

Sunys susiuosto

Išėjo žmogus į mišką medžioti su dviem savo šunimis, o bemedžiodamas ir bevaikščiodamas po mišką, užklydo ir negalėjo atitikti namų. Taip jam beklaidžiojant, užėjo naktis ir reikėjo miške apsinakvoti, o šunys viens kitam taip šnekėjo:

– Šiąnakt, girdi, ateis į mūsų namus vagis, tai aš eisiu namo, o tu atlik prie gaspadoriaus, kad jis paskui tave eitų, tai tu parvestum rytą jį namo, ale kad jis neis paskui tavęs.

Taip jie pasišnekėjo ir persiskyrė, o gaspadorius, atlikęs nakvoti su vienu šunim, pasirinko kur skarotesnė eglė, susikūrė ugnį ir atsigulė. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Kodėl medžiai nebešneka? (0)

Ąžuolas | R. Balkutės nuotr.

Senybėj medžiai ūturdavo (kalbėdavo). Kai nueina, būdavo, jų kirst, tai prašysis, prašysis, kad jų nekirstų, kad jau ir daturėt nebemožna dėl jų prašymo.

Sakydavo: „Ai nekirsk tu manęs, palik tu mane, eik prie kito!“.

Prie kito nueini – kitas prašos nekirst.

Kad taip nebūtų, tai Dievas padarė, kad anie negalėtų ūturti.

[Lietuvių išminties knyga, sudarė Jonas Trinkūnas, Vilnius, 2015 m.] Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apė vieną kareivį ir giltinę (0)

Asociatyvi alkas.lt nuotr.

Ėjo kareivis iš kariumenės namon, ir davė jam drauge muškietą. Jis beaidams sutiko giltinę. Sako toj giltinė:
– N’o ką, kareivi, jau aš tave pjausu.

O tas kareivis sako:
– Tai ką tu mane pjausi… Duok nors pareit namon.
– Na, tai ką mudu šnekėsiva aidamu namon?
Sako kareivis:
– Dainas dainuosiva. – Ir sako tas kareivis: – Kol tu dainuosi, tai aš tave nešu, o kaip tu pabaigsi, tai aš dainuosu, tai tu mane turėsi neštie. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Paikutis (2)

miskas_vstt

Gilios senovės čėsuos tarp girių viensėdis ūkininks gyvena, a[u]gindams tris sūnus. Tėvai senia[u]siudu didiai mylėja, o mažia[u]sioja nė tėvai, nė broliai niužkenti, bet ir kasdie per paikutį apjuoki. Ką jis kalbėja ar dari, tai vislab kiti, per paikystę išrasdami, juokdavos. Jei broliams koks drabužis nepatikdava, šits turėja nudėvėt, jei koks valgis aniemdviem neskanus, šitam pristumdava, jei anuodu ko prašydava, vislab ga[u]dava, šitas nieka, o jei broliams koks darbs nepamėga, šitam užkra[u]dava.

Tei jam teka kasdie kiaules ganyt, kadangi broliu du tą darbą vengi. O die perdie vis tas pačias kiaules beganydams, jaunia[u]sias giliai įsimislyja ir besimislydams užsigeidi patirt, ar antro šaly girias ir da žmones gyveną. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apė senuką ir tris žmogaus dukteris (0)

Duonkepė krosnis | wikipedija.org nuotr.

Buvo toks ūkinykas, jis turėjo vienturtę dukterį. Kasžin iš kur atjojo pas tą ūkinyką trys jaunikiai. Dabar tie jaunikiai sako tam ūkinykui:
– Kaip mes kitąsyk atjosim, tai kad tu turėtum visiem trim po vieną dukterį, o kad jeigu neturėsi, tai mes tau galą padarysim.

Dabar ką jis darys? Jis tik vieną dukterį turi, n’o kur jis da gaus dvi? Rūpinasi žmogus, nežino, kur pasidėtie. Ale sykį, važiuodams in miestą, patiko tokį senuką.

Sako tas senuks:
– Pavėžyk mane. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Briedis gėrisi savimi (3)

Briedis | wikipedija.org nuotr.

At­ėjo brie­dis at­si­ger­ti į upę ir pa­ma­tė van­de­ny­je sa­vo ra­gus, sa­vo pa­veiks­lą, o pa­ma­tęs – gė­rė­jos sa­vo pui­kiais ra­gais:

– Ot ra­gai ma­no, tai graž­na! Koks ki­tas gy­vo­lis tur to­kius?..

Pas­kui, pa­žiūrė­jęs į ko­jas, nu­liū­do:

– Ko­jos tik ma­no ne­gra­žios – il­gos ir plo­nos.

Taip bedūmo­jant už­puo­lė ant jo liū­tas. Brie­dis šo­ka bėg­ti. Aukš­tos ir grei­tos ko­jos ne­šė jį to­lyn nog ne­pri­ete­liaus, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Jei Dievas norės (2)

Žvirblis | Hakon Helberg. Unsplash nuotr.

Kitą kartą žvirblis buvęs išperėjęs vaikus klojimo stoge. Gaspadorius rytą atsikėlęs sakąs:
– Šiandien ką dirbsme, tą, o rytoj rytą griausme klojimą!

Žvirblis, išgirdęs tą kalbą, nusigandęs. Tuoj nulėkęs pas poną Dievą ir sakąs:
– Pone Dieve, gaspadorius žada griaut klojimą, o mano da pliki vaikai tebėra!

Ponas Dievs sakąs:
– Negriaus, ne: da manės nesiklausė. Tu gali savo vaikus auginti sveiks. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Pasakojimas apie dvasias (1)

Senieji Nidos Krikštai | neringosmuziejai.lt nuotr.

Mano motinėlė nei dieną, nei naktį niekados nebijodavo pro kapines praeiti, kaip kiti žmonės baugštosi. Ji mus, vaikus, liūbėdavo mokinti, idant nei kapinių, nei numirėlių nesibijotumėm.

„Vaikai, – teip ji kalbėdavo, – numirėliai jums nieko nedarys, dvasių neprivalote bijotis, ale nuo gyvųjų pasisaugokite, tie jums gal daug ką užkenkti…

Jeigu jūs baugštotės pro kapines praeiti, tai tik drąsiai pasakykit numirusiems „labą vakarą“ arba „labą rytą“, tada jūs nebijositės ir nieks jus negandys. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Raganos sodyba (2)

snaujienos.lt nuotr.

Kad kitąsyk gyveno viename priemiestyje keturios panos: viena verpėjėlė, kita audėjėlė, kita siuvėjėlė, o kita gaspadinė. O toks tenai buvo prisakymas: nevalia buvo visam mieste ugnies laikyt nė žiburio užsidegtie. Tik už miesto tokia boba gyveno, tai pas tą būdavo galima gautie ugnies. Mieste žmonės vakare langus užsidarydavo, užsidegdavo žiburį ir sėdėdami dirbdavo.

Ėmė ir užgeso dabar toms panoms žiburys. Visos sėdi, dirba, nė viena nenor eit, o žiburio reikia.
– Eik, – sako, – verpėjėlė, parnešt ugnies – reik žiburio.
– Man velenėlis šviečia, – atsakė. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Senelis, penki ponai ir darbininkas (1)

intangibleoven.com nuotr.

Kitą kartą buvę penki ponai ant vieno darbininko, ir suvisu jiems blogai sekęsis: kad ir visi jį vertę skubint, rėkę, spaudę ir mušę, bet tas žmogelis, kad ir kaip stengęsis, tik nesuspėjęs, ir gana.

Atėjęs senelis – o tai buvęs Ponas Dievas, – tie ponai klausęsis:
– Ką čion dabar reiks veikti, kad tas mužikas mums nespėja uždirbti duonos?

Senelis pasakęs:
– Bus gerai, tik jūs imkit dirbti, o jis viens lai bus ant jūsų ponu.

Nuo to ir ėję visiems gerai. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie dalingą žmoną (2)

„Vilkų mergaitė“. iliustravo Gelrev Ongbico | leidyklos „Nieko rimto“ nuotr.

Buvo vienas bernas, neturįs laimės. Jam viskas nesisekė, visas jo pelnas į nėkus virto, kartais jisai neturėjo nei kuo apsirengti, nei ką valgyti. Ką jam daryti?

Sumanė jis vieną kartą eiti prie vieno ūkininko tarnauti. Pas tojo ūkininko buvo didelis akmuo klone. Prašo tad tas bernas ūkininko:
– Dirbsiu aš pas tamstas penkerius metus kiek tik galėdamas, denk mane ir valgydink – vietoje algos gi po penkerių metų atiduosi man tik tą akmenį. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie Laimės senelį (0)

Piliakalnio (stūkso tolumoje) papėdėje - ežeras Vėlys ir kaimas Vėlionys. | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Ant kranto Jūrės stovėjo seniai užsigyvenęs kaimas, kurį aplinkiniai paprastai vadydavo Pajūris. Ūkinykų skaitliaus sunku pamyti, nes jau gana senas laikas. Tik kaimas iš tolo išrodydavo labai didelis ir gražus savo apielinkij, nes jovarai ir aržuolai, teipgi ir topeliai iš tolo žaliavo kaip kokia giria. Iš šiaurių pusės Jūrė atrodė visą sodžiaus paveikslą kaip į veidrodį, o iš vakarų krašto tekėjo upė, kuri su šturmu skandino sąnašas ir visokius šapus į marių dugną.

Bet tam kaime gyventojai buvo niekam netikę žmonės, nes ar elgetą, ar teip keleivį niekad nepriimdavo į savo namus ir nepriglausdavo ar nakties laike, ar kad kokiam reikale pagelbos negaudavo. Tik buvo vienas senas ūkinykas, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie žmonių nuodėmes (6)

Šulinys | paluse.lt nuotr.

Pas vienų ūkinykų užėja senelis ubagus – o tė buva Dievus – ir praša, kad jį priimtų unt nakvynės.

Saka:
– Kodel ne, gali. Aik, – saka, – su pemeniuku unt jaujų.

Ir nuėjį atsigula. Naktį senelis pabudina pemeniukų, saka:
– Vaikeli, a man gert neatneštum?
– Kodel ne?.. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie du brolius – du gudriu ir vieną kvailą (2)

ugnis.pavaslygiadienis Neries parke

Buvo du broliu gudriu ir vienas kvailas. Gudriejie broliai eina vienu keliu, o kvailys viens pats kitu keliu. Paėjus kokį galą, kvailys ėmė juos šaukti:
– Ee, broliai! Eikita šen! Žiūrėkita, ką aš radau!

Tuodu broliu šnekasi:
– Eiva pasižiūrėti, gal tas kvailys ir gerą kokį daiktą rado. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Vilkas ir gervė (2)

Pilkoji gervė | R. Jakaičio nuotr.

Vilks papjovis arklį, suėdis mėsą, nebtureji ką beėsti, kaulus krimta. Kaulus bekrimsdams užspringa, gerklėj geliant, pradėji bėgioti po gires ir krūmus, visims žvierims ir paukštems siuloji didį algą, kurs anan pagielbietų, iš gerklies kaulą išimtų. Ale visi žvierys ir paukštei visi bijoji tan daryti, ir nieviens neatsivožie (neišdrįso) eiti pri vilka ir jin  gielbieti, nes visi žvierys ir paukštei žina, jog vilkas yra visų neprieteliu; kurį tiktai prigaun, tan tujaus papjaun, o papjovis suied. Ir visi atsaki, kad vilką negal gielbiet. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Lapės gudrumėliai (3)

pixabay.com nuotr.

Buvo senas senas vilkas, pusiau rudas, pusiau pilkas. Akys išvarvėjusios, dantys išklibę. Skųsdamasis diegliais, vaikštinėjo pakiemiais ir seilę iš alkio varvino. Būdavo, seniau prasimanydavo jis ir avienos, o dabar, kai akelės žlibos – nekokios tokelės: čia manai – akmuo, o pasirodo – piemuo.

Senas vilkas jau vos vilkos. Ėjo jis sau į namus liūdnas, neramus. Prie šlaito turėjo jis ūkelį ir iš lapų, šakų pastatytą namelį. Priešais vilką kiškis tursavo, girią matavo.

Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Laimingi marškiniai (0)

Deivės Mildos šventė Londone

Nagi, vaikelei, matot, kap yra. Tas žmogus, buvo jis labai turtings, bet, atrodo, kad jis ir biednam žmogui pavydėjo, atrodo jam, kad visi už jį geriau gyvena, negu jis. Jis toks pavydus. Nu ir dabar, supranci, užserga jis tokiu ligu, nervų ligu, kad jis nelaimingas, o visas svietas laimingas. Jis aina pas daktarus, pasako savo ligų, betgi atvažiuoja pas tuos daktarus – mato po rūbais jį, kad jis švariai apsirangis ir viskuoj jis gi ne paskutinis. – Ne, jis nelaimingas.

Nu, paskui važiuoja pas šaptūnus (užkalbėtojus) jau… Šaptūnas apžiūrėj apžiūrėj.

– Žinai kų, – sako, – aš tau pasakysiu: važiuok tu per pasaulį ir surask tu laimingų žmogų. Kap surasi tų žmogų, kap jis pasakis, kad aš laimingas, tai tu pas jį nupirk marškinius. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Koks karalius liepęs senus tėvus žudyt (2)

rugiai-javai-pjautuvas_jonov-nuotr

Kad kitą kartą koks karalius buvęs įsimanęs senus žmonis žudyti. Vienas sūnus turėjęs jau seną tėvą, tam labai buvę gailu, tai jis jį vis kavojęs, kad jo nenužudytų pajutęs tas karalius.

Vieną kartą užėję labai blogi metai, tai nebebuvę nė iš kur rugių sėklos gauti. Tas sūnus ir dejuojąs, ir tėvo rodos klausiąsis: ką dabar reiktų daryt? Tėvas sakąs:

– Vaikel, jug iš anų gerų metų, kur tebėra prikrauti kūlių du daržingaliai, tada čyst neiškūlėm, tai dabar iškulkit, ir bus sėklos. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Karalius ir piemenukas (0)

Saules palydos-daraskevicius

Buvo vienas sanas karalius, ir anas taip pasakė:

– Jau greit mirsiu ir Dievo neregėjau.

Pasakė taip, kad suveit visi didikai pas jį ir parodyt, kokis Dievas yr. Suvejo tie didikai, ir anas pasakė:

– Būsite nubausti, kad neparodysite man Dievo.

Visi bijojo, kad juos nubaus, kad jau mirtis jiems bus. Užgirdo vienas piemenukas, bet anas nemažas jau buvo, ir atajo. Atajo: Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Ugnies vardas (5)

Šventa Ugnis | R.Pakerio nuotr.

Kitą kartą pondievs, stebuklus darydams, paklausęs vieno ūkininko:
– Kokį vardą tur ugnis?

Ūkininks:
– Nežinau.

Tai ponsdievs paėmęs šiaudų kūlį, uždėjęs ant trobos stogo ir uždegęs. Kūlys ant pusės sudegęs, ponsdievs pasakęs:
– Ciba!

Šiaudai ir užgesę. Ponsdievs nuėjo sau. Žmogus suprato, kuom vardu ugnis.

Antro dieno ūkininks, susiėjęs savo pačią, norėdams jai parodyti ugnies vardą, uždegęs šiaudų kūlį ir užmetęs ant stogo. Kūlys ant pusės sudegęs, ūkininks surikęs: Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie lapį, strazdelį ir varnų (2)

lape-S.Paltanaviciaus nuotr

Viduryj miška eglelėj susikrave strazdelis sau gūžtelį ir sudėja pinkius kiaušinelius, e iš jų išperėja pinkius strazdžiukus.

Atbėga lape ir saka:
– Strazdel strazdel, veskis vaikelius, kirsiu eglelį.
– Lape, nekirsk, – prašes strazdelis.
– Mesk man vienų vaikelį, tai nekirsiu, – atsaka lape.

Strazdelis išmete vienų vaikelį, e lape sugriebe ir nusineše. Paskui atbėga ir vėl pradėja gundint strazdelį, ir jis išmete jai kitų vaikelį. Teip strazdelis išmete visus vaikelius, tik belika vienas. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Kaip velnias žmogui pinigų paskolino (audio) (3)

Vėlinas. R. Petrausko kolekcija | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Sako, juog velniai seniaus daug dažniaus rodęsi žmonėms negu dabar. Seneliai pasakoja, kad kaip jie, būdami dar piemenimis, ridinėdavo kartais ripkas, tai nušoks, būdavo, velniukas nuo tvoros ir prašosi leisti jam kelissyk paristi.

Tokioj senovėje panorėjo vienas žmogus vesti. Bet, būdamas neturtingas ir turėdamas prie savęs didelę šeimyną, negalėjo nė kokiu kitu būdu išpildyti tą savo norą, kaip tik eidamas svetur ant uždarbio.

Išėjęs ant vieškelio netoli savo namų, susitiko su velniu. Velnias atsiliepė tuojau į žmogų:
– Kurgi dabar eini?
– Einu ieškoti uždarbio. Norėčiau pačią vesti, bet neturiu kuo pradėti gyvenimo, – atsakė Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Vilko giedojimas (3)

Vilkas | GGA „Baltijos  vilkas“ nuotr.

Pamiškėj gyveno seneliukas ir senelytė mažoj gritelėj. Turėjo avelių pinketėlį ir dukrelį šinkarkėlį, o vištelę rudagurklį. Ataidava vilkas ant senelius pagedoti:

Gyvena senelis su senela,
Abu geri.
Turi avelių pinketėlį
Ir dukrelį šinkarkėlį,
Ir vištelį rudagurklį. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Katė ir lapė (0)

lape-S.Paltanaviciaus nuotr

Vieną sykį susitiko katė su lape, katra, pasisveikydama su jai, klausė, iš kur grįžta ir kur dabar mislija eit toliau. Katė atsakė, kad grįžta iš žyriaus ir pareina pas savo gaspadorių. Čia lapė, papūtus uodegą, mandraudama pasiklausė katės, ar ji daug mislių turi. Atsakė, kad tik vieną, o gerą.

– Tai šlėktai, mano kūmute, ba aš turiu net devynias mislis.

Tai viskas darėsi prie aukšto medžio. Nežinia iš kur užklupo jas suneš. Katė, pamačius savo neprietelius, įsidrapalino in medį, o suneš lapę vaikė po visą girią, ir ką tik paspėjo inlįst in savo urvą, kad ir patrotijo savo uodegą. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Dievas ir Velnias kankina vienas kitą savo tvariniais (39)

kviecia-menuo-juodaragis-mjr

Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“

Velnias sakęs Ponui Dievui: „Leisk man, kad aš padarysiu [tokius] vabalus, kad Tu, Pone Dieve, niekaip neatsiginsi“. Ponas Dievas jam leidęs. Velnias pridirbęs daugybę uodų ir užleidęs ant Pono Dievo. Ponas Dievas susikūręs ugnelę. Prie ugnelės per dūmus nė vienas velnio padarytas vabalas nelindęs. Paskui Ponas Dievas sakąs Velniui: „Dabar aš ant tavęs užleisiu savo padarytus vabalus, tu ar atsiginsi?“

Ponas Dievas užleidęs ant jo blusas, tai Velnias, kad ir ugnį kūrenęs, kad ir ką daręs, niekur netvėręs. Tai tik ant kuolelio atsitūpęs, susirietęs ledva ne ledva (vos ne vos) per naktį iškentęs. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apė laimes (1)

Deivė (E.Petraitienės darbas) | V. Daraškevičiaus nuotr.

Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“

Buvo toks ūkinykas, jis turėjo savo brolį, išleistą toli in žentus. Ale sykį vasarą atvažiau tas brolis pas tą ūkinyką in svečius. Ten jiem bešnekant, užpuolė vakaras, jau jis turėjo nakvotie. Jam rengė pataisyt guolį klėtij, o jis sako:

– Šilta naktis, atsigulsu bile kur. O geriausia man bus – nuveisu in kluoną, an savo vežimo atsigulsu.

Ir teip padarė: nuvėjo, kluone an klojimo atsigulė an savo vežimo. Skaityti toliau