Žymos archyvas: sekmadienio sakmė

Sekmadienio sakmė. Raganos sodyba (0)

snaujienos.lt nuotr.

Kad kitąsyk gyveno viename priemiestyje keturios panos: viena verpėjėlė, kita audėjėlė, kita siuvėjėlė, o kita gaspadinė. O toks tenai buvo prisakymas: nevalia buvo visam mieste ugnies laikyt nė žiburio užsidegtie. Tik už miesto tokia boba gyveno, tai pas tą būdavo galima gautie ugnies. Mieste žmonės vakare langus užsidarydavo, užsidegdavo žiburį ir sėdėdami dirbdavo.

Ėmė ir užgeso dabar toms panoms žiburys. Visos sėdi, dirba, nė viena nenor eit, o žiburio reikia.
– Eik, – sako, – verpėjėlė, parnešt ugnies – reik žiburio.
– Man velenėlis šviečia, – atsakė. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Senelis, penki ponai ir darbininkas (1)

intangibleoven.com nuotr.

Kitą kartą buvę penki ponai ant vieno darbininko, ir suvisu jiems blogai sekęsis: kad ir visi jį vertę skubint, rėkę, spaudę ir mušę, bet tas žmogelis, kad ir kaip stengęsis, tik nesuspėjęs, ir gana.

Atėjęs senelis – o tai buvęs Ponas Dievas, – tie ponai klausęsis:
– Ką čion dabar reiks veikti, kad tas mužikas mums nespėja uždirbti duonos?

Senelis pasakęs:
– Bus gerai, tik jūs imkit dirbti, o jis viens lai bus ant jūsų ponu.

Nuo to ir ėję visiems gerai. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie dalingą žmoną (2)

„Vilkų mergaitė“. iliustravo Gelrev Ongbico | leidyklos „Nieko rimto“ nuotr.

Buvo vienas bernas, neturįs laimės. Jam viskas nesisekė, visas jo pelnas į nėkus virto, kartais jisai neturėjo nei kuo apsirengti, nei ką valgyti. Ką jam daryti?

Sumanė jis vieną kartą eiti prie vieno ūkininko tarnauti. Pas tojo ūkininko buvo didelis akmuo klone. Prašo tad tas bernas ūkininko:
– Dirbsiu aš pas tamstas penkerius metus kiek tik galėdamas, denk mane ir valgydink – vietoje algos gi po penkerių metų atiduosi man tik tą akmenį. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie Laimės senelį (0)

Piliakalnio (stūkso tolumoje) papėdėje - ežeras Vėlys ir kaimas Vėlionys. | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Ant kranto Jūrės stovėjo seniai užsigyvenęs kaimas, kurį aplinkiniai paprastai vadydavo Pajūris. Ūkinykų skaitliaus sunku pamyti, nes jau gana senas laikas. Tik kaimas iš tolo išrodydavo labai didelis ir gražus savo apielinkij, nes jovarai ir aržuolai, teipgi ir topeliai iš tolo žaliavo kaip kokia giria. Iš šiaurių pusės Jūrė atrodė visą sodžiaus paveikslą kaip į veidrodį, o iš vakarų krašto tekėjo upė, kuri su šturmu skandino sąnašas ir visokius šapus į marių dugną.

Bet tam kaime gyventojai buvo niekam netikę žmonės, nes ar elgetą, ar teip keleivį niekad nepriimdavo į savo namus ir nepriglausdavo ar nakties laike, ar kad kokiam reikale pagelbos negaudavo. Tik buvo vienas senas ūkinykas, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie žmonių nuodėmes (6)

Šulinys | paluse.lt nuotr.

Pas vienų ūkinykų užėja senelis ubagus – o tė buva Dievus – ir praša, kad jį priimtų unt nakvynės.

Saka:
– Kodel ne, gali. Aik, – saka, – su pemeniuku unt jaujų.

Ir nuėjį atsigula. Naktį senelis pabudina pemeniukų, saka:
– Vaikeli, a man gert neatneštum?
– Kodel ne?.. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie du brolius – du gudriu ir vieną kvailą (2)

ugnis.pavaslygiadienis Neries parke

Buvo du broliu gudriu ir vienas kvailas. Gudriejie broliai eina vienu keliu, o kvailys viens pats kitu keliu. Paėjus kokį galą, kvailys ėmė juos šaukti:
– Ee, broliai! Eikita šen! Žiūrėkita, ką aš radau!

Tuodu broliu šnekasi:
– Eiva pasižiūrėti, gal tas kvailys ir gerą kokį daiktą rado. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Vilkas ir gervė (2)

Pilkoji gervė | R. Jakaičio nuotr.

Vilks papjovis arklį, suėdis mėsą, nebtureji ką beėsti, kaulus krimta. Kaulus bekrimsdams užspringa, gerklėj geliant, pradėji bėgioti po gires ir krūmus, visims žvierims ir paukštems siuloji didį algą, kurs anan pagielbietų, iš gerklies kaulą išimtų. Ale visi žvierys ir paukštei visi bijoji tan daryti, ir nieviens neatsivožie (neišdrįso) eiti pri vilka ir jin  gielbieti, nes visi žvierys ir paukštei žina, jog vilkas yra visų neprieteliu; kurį tiktai prigaun, tan tujaus papjaun, o papjovis suied. Ir visi atsaki, kad vilką negal gielbiet. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Lapės gudrumėliai (3)

pixabay.com nuotr.

Buvo senas senas vilkas, pusiau rudas, pusiau pilkas. Akys išvarvėjusios, dantys išklibę. Skųsdamasis diegliais, vaikštinėjo pakiemiais ir seilę iš alkio varvino. Būdavo, seniau prasimanydavo jis ir avienos, o dabar, kai akelės žlibos – nekokios tokelės: čia manai – akmuo, o pasirodo – piemuo.

Senas vilkas jau vos vilkos. Ėjo jis sau į namus liūdnas, neramus. Prie šlaito turėjo jis ūkelį ir iš lapų, šakų pastatytą namelį. Priešais vilką kiškis tursavo, girią matavo.

Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Laimingi marškiniai (0)

Deivės Mildos šventė Londone

Nagi, vaikelei, matot, kap yra. Tas žmogus, buvo jis labai turtings, bet, atrodo, kad jis ir biednam žmogui pavydėjo, atrodo jam, kad visi už jį geriau gyvena, negu jis. Jis toks pavydus. Nu ir dabar, supranci, užserga jis tokiu ligu, nervų ligu, kad jis nelaimingas, o visas svietas laimingas. Jis aina pas daktarus, pasako savo ligų, betgi atvažiuoja pas tuos daktarus – mato po rūbais jį, kad jis švariai apsirangis ir viskuoj jis gi ne paskutinis. – Ne, jis nelaimingas.

Nu, paskui važiuoja pas šaptūnus (užkalbėtojus) jau… Šaptūnas apžiūrėj apžiūrėj.

– Žinai kų, – sako, – aš tau pasakysiu: važiuok tu per pasaulį ir surask tu laimingų žmogų. Kap surasi tų žmogų, kap jis pasakis, kad aš laimingas, tai tu pas jį nupirk marškinius. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Koks karalius liepęs senus tėvus žudyt (2)

rugiai-javai-pjautuvas_jonov-nuotr

Kad kitą kartą koks karalius buvęs įsimanęs senus žmonis žudyti. Vienas sūnus turėjęs jau seną tėvą, tam labai buvę gailu, tai jis jį vis kavojęs, kad jo nenužudytų pajutęs tas karalius.

Vieną kartą užėję labai blogi metai, tai nebebuvę nė iš kur rugių sėklos gauti. Tas sūnus ir dejuojąs, ir tėvo rodos klausiąsis: ką dabar reiktų daryt? Tėvas sakąs:

– Vaikel, jug iš anų gerų metų, kur tebėra prikrauti kūlių du daržingaliai, tada čyst neiškūlėm, tai dabar iškulkit, ir bus sėklos. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Karalius ir piemenukas (0)

Saules palydos-daraskevicius

Buvo vienas sanas karalius, ir anas taip pasakė:

– Jau greit mirsiu ir Dievo neregėjau.

Pasakė taip, kad suveit visi didikai pas jį ir parodyt, kokis Dievas yr. Suvejo tie didikai, ir anas pasakė:

– Būsite nubausti, kad neparodysite man Dievo.

Visi bijojo, kad juos nubaus, kad jau mirtis jiems bus. Užgirdo vienas piemenukas, bet anas nemažas jau buvo, ir atajo. Atajo: Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Ugnies vardas (5)

Šventa Ugnis | R.Pakerio nuotr.

Kitą kartą pondievs, stebuklus darydams, paklausęs vieno ūkininko:
– Kokį vardą tur ugnis?

Ūkininks:
– Nežinau.

Tai ponsdievs paėmęs šiaudų kūlį, uždėjęs ant trobos stogo ir uždegęs. Kūlys ant pusės sudegęs, ponsdievs pasakęs:
– Ciba!

Šiaudai ir užgesę. Ponsdievs nuėjo sau. Žmogus suprato, kuom vardu ugnis.

Antro dieno ūkininks, susiėjęs savo pačią, norėdams jai parodyti ugnies vardą, uždegęs šiaudų kūlį ir užmetęs ant stogo. Kūlys ant pusės sudegęs, ūkininks surikęs: Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie lapį, strazdelį ir varnų (2)

lape-S.Paltanaviciaus nuotr

Viduryj miška eglelėj susikrave strazdelis sau gūžtelį ir sudėja pinkius kiaušinelius, e iš jų išperėja pinkius strazdžiukus.

Atbėga lape ir saka:
– Strazdel strazdel, veskis vaikelius, kirsiu eglelį.
– Lape, nekirsk, – prašes strazdelis.
– Mesk man vienų vaikelį, tai nekirsiu, – atsaka lape.

Strazdelis išmete vienų vaikelį, e lape sugriebe ir nusineše. Paskui atbėga ir vėl pradėja gundint strazdelį, ir jis išmete jai kitų vaikelį. Teip strazdelis išmete visus vaikelius, tik belika vienas. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Kaip velnias žmogui pinigų paskolino (audio) (3)

Vėlinas. R. Petrausko kolekcija | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Sako, juog velniai seniaus daug dažniaus rodęsi žmonėms negu dabar. Seneliai pasakoja, kad kaip jie, būdami dar piemenimis, ridinėdavo kartais ripkas, tai nušoks, būdavo, velniukas nuo tvoros ir prašosi leisti jam kelissyk paristi.

Tokioj senovėje panorėjo vienas žmogus vesti. Bet, būdamas neturtingas ir turėdamas prie savęs didelę šeimyną, negalėjo nė kokiu kitu būdu išpildyti tą savo norą, kaip tik eidamas svetur ant uždarbio.

Išėjęs ant vieškelio netoli savo namų, susitiko su velniu. Velnias atsiliepė tuojau į žmogų:
– Kurgi dabar eini?
– Einu ieškoti uždarbio. Norėčiau pačią vesti, bet neturiu kuo pradėti gyvenimo, – atsakė Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Vilko giedojimas (3)

Vilkas | GGA „Baltijos  vilkas“ nuotr.

Pamiškėj gyveno seneliukas ir senelytė mažoj gritelėj. Turėjo avelių pinketėlį ir dukrelį šinkarkėlį, o vištelę rudagurklį. Ataidava vilkas ant senelius pagedoti:

Gyvena senelis su senela,
Abu geri.
Turi avelių pinketėlį
Ir dukrelį šinkarkėlį,
Ir vištelį rudagurklį. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Katė ir lapė (0)

lape-S.Paltanaviciaus nuotr

Vieną sykį susitiko katė su lape, katra, pasisveikydama su jai, klausė, iš kur grįžta ir kur dabar mislija eit toliau. Katė atsakė, kad grįžta iš žyriaus ir pareina pas savo gaspadorių. Čia lapė, papūtus uodegą, mandraudama pasiklausė katės, ar ji daug mislių turi. Atsakė, kad tik vieną, o gerą.

– Tai šlėktai, mano kūmute, ba aš turiu net devynias mislis.

Tai viskas darėsi prie aukšto medžio. Nežinia iš kur užklupo jas suneš. Katė, pamačius savo neprietelius, įsidrapalino in medį, o suneš lapę vaikė po visą girią, ir ką tik paspėjo inlįst in savo urvą, kad ir patrotijo savo uodegą. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Dievas ir Velnias kankina vienas kitą savo tvariniais (39)

kviecia-menuo-juodaragis-mjr

Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“

Velnias sakęs Ponui Dievui: „Leisk man, kad aš padarysiu [tokius] vabalus, kad Tu, Pone Dieve, niekaip neatsiginsi“. Ponas Dievas jam leidęs. Velnias pridirbęs daugybę uodų ir užleidęs ant Pono Dievo. Ponas Dievas susikūręs ugnelę. Prie ugnelės per dūmus nė vienas velnio padarytas vabalas nelindęs. Paskui Ponas Dievas sakąs Velniui: „Dabar aš ant tavęs užleisiu savo padarytus vabalus, tu ar atsiginsi?“

Ponas Dievas užleidęs ant jo blusas, tai Velnias, kad ir ugnį kūrenęs, kad ir ką daręs, niekur netvėręs. Tai tik ant kuolelio atsitūpęs, susirietęs ledva ne ledva (vos ne vos) per naktį iškentęs. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apė laimes (1)

Deivė (E.Petraitienės darbas) | V. Daraškevičiaus nuotr.

Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“

Buvo toks ūkinykas, jis turėjo savo brolį, išleistą toli in žentus. Ale sykį vasarą atvažiau tas brolis pas tą ūkinyką in svečius. Ten jiem bešnekant, užpuolė vakaras, jau jis turėjo nakvotie. Jam rengė pataisyt guolį klėtij, o jis sako:

– Šilta naktis, atsigulsu bile kur. O geriausia man bus – nuveisu in kluoną, an savo vežimo atsigulsu.

Ir teip padarė: nuvėjo, kluone an klojimo atsigulė an savo vežimo. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Velns žmogui gerą daręs (47)

Velnio duobė | neregetalietuva.lt nuotr.

Jonas Trinkūnas (1939–2014) sukaupė lietuvių sakmių ir pasakojimų rinkinį, kuriame atsispindi mūsų tautos išmintis, jos pasaulio samprata, dorovės pagrindas, taigi senovės žynių palikti pamokymai. Susidarė ištisa knyga tokių „filosofinių“ kūrinių, kuriuos, palydėtus J. Trinkūno pastabomis ir įžvalgomis ruošiamasi šiemet išleisti.  „Lietuvių išminties knyga“  žadama pristatyti Vilniaus Knygų mugėje. Knyga spaudai parengė Vaclovas Mikailionis.

Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Laumės dovanoja moteriškei audeklo (1)

juostos_lietuvostautodaile.lt

Jonas Trinkūnas (1939–2014) sukaupė lietuvių sakmių ir pasakojimų rinkinį, kuriame atsispindi mūsų tautos išmintis, jos pasaulio samprata, dorovės pagrindas, taigi senovės žynių palikti pamokymai. Susidarė ištisa knyga tokių „filosofinių“ kūrinių, kuriuos, palydėtus J. Trinkūno pastabomis ir įžvalgomis ruošiamasi šiemet išleisti.  „Lietuvių išminties knyga“  žadama pristatyti Vilniaus Knygų mugėje. Knyga spaudai parengė Vaclovas Mikailionis.

Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“  bei Jono Vaiškūno mintis įkvėptas šių sakmių.   Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Dievas Senelis numato žmonių ateitį (18)

automobilis ziema_legacy.pitchengine.com

Jonas Trinkūnas (1939–2014) sukaupė lietuvių sakmių ir pasakojimų rinkinį, kuriame atsispindi mūsų tautos išmintis, jos pasaulio samprata, dorovės pagrindas, taigi senovės žynių palikti pamokymai. Susidarė ištisa knyga tokių „filosofinių“ kūrinių, kuriuos, palydėtus J. Trinkūno pastabomis ir įžvalgomis ruošiamasi šiemet išleisti.  „Lietuvių išminties knyga“  žadama pristatyti Vilniaus Knygų mugėje. Knyga spaudai parengė Vaclovas Mikailionis.

Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“  bei Jono Vaiškūno mintis įkvėptas šių sakmių.   Skaityti toliau

Недільна сага. Литвине! Хоч тобі й важко, але трішки підсоби мені (10)

Propatria.lt nuotr.r

Sekmadienio sakmė. Lietuvi! Nors tau ir sunku, bet nors šiek tiek man padėk

Seniai tai buvo. Daugiau kaip šimtą metų vargo šis kraštas nuo totorių-mongolų jungo. Ėmė totorius duoklę duona, medumi, kailiais, o ypač skaudi buvo duoklė krauju – imdavo vaikus, mergaites ir berniukus.

Atsipyko kazokui mokėti kasmet tokią gėdingą duoklę ir jau nuo žiemos jis ėmė ruošti skydą, kardą, lanką ir strėles. Nupirkęs iš pirklio ginklininko dar ir kalaviją su ietimi… mankštino žirgą. O kai atėjo pavasaris, tai kai tik pasirodo čia totorių chanas, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Liūtas, uodas ir žmogus (3)

LDKistorija.lt nuotr.

Ki­tą kar­tą le­vas (liūtas) vis gir­dži­ąs ki­tus žvė­rius mi­na­vo­jant, kad žmo­gus bai­sus, žmo­gus ne­do­ras, žmo­gus pik­tas. Ir jis pa­si­no­rė­jęs su tuo žmo­gum su­si­tik­ti. Vie­ną kar­tą levs uo­do pa­klau­sęs:
– Tu žmo­gaus be ne­pa­žįs­ti?
Uods sa­kąs:
– Ta­ta, aš ir la­bai žmo­gų pa­žįs­tu: aš jo krau­ją ka­da no­riu, ta­da at­si­ge­riu…
Le­vas:
– Nu, tai ge­rai – pa­ro­dyk ir man! Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Titnagis (1)

Ringaudo nuotr.

Kitąkart labė senė pri tėva buva sūns labė stipras – teip stipras, kad ko tik dirbdava, nieka negalėdava padirbti: visko sulaužydava arba partraukdava. Išejęs arti, išaro kišdava į žemę teip gilė, kad, negalint išversti žemes, turėja lūžti. O jei kada atseidava jam krauti šiena ar šiaudų vežimo, tė niekados nepriverždava: tada ar vadžios trūkdava, ar kartis lūždava.

Tėvs, neturėdamas nei kokios naudos iš teip stipra sūnos, laide jį pri kalvia mokytis kalvystes, kad užsidirbtų sau duonos, išmokęs tokį amato. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Varnas ir paraks (0)

Varnos | rc.lt nuotr.

Po paraka išmislyjima varnas kverkdamas susišauki pulką. Po orą skraidydamas, sukalbėja, kai dabar reik išsisaugotis no paraka ir pūčkų.

– Pirm to, – atsaki sens varnins, – buva galima no žmogaus pasidabot. Jau iš tola matėm, jei vaikins an žemes lenkės akmenį arba knipelį pasigriebt. O kad ir tai nepatėmydavom, tai nors girdėdavom knipelį birbiant ar matydavom akmenį atlekiant ir galėdavom pasitraukt. O jei ir strieloms ša[u]dava, tai vis būdava galima apsilenkt, ir tą juk atlekiant iš tola matėm. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Zuikelia rašybas (4)

Antpuolis | Alkas.lt nuotr.

Zuikelis dieną miežiuos ganėsi. Ir pamati jį medinčiai, sukvieti strielčių pulką, šunų atsivedi gaują, apspita zuicelį iš visų šalių.

Visi šauki:
– Šiandien zuikiui smertis!

Zuikelis, paka[u]šį kasydams, pamislija, ką reik daryt:
– Reiks pirmia[u] laikyt dalybas, kam ką užrašysiu, luk matau, jau šiandie nišspruksiu. Kailį mano duokit kažemėkui, plaukelius kepurninkui, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie karaliūną ir senuką (1)

youtube.com nuotr.

Vienas karaliūnas kitąsyk, išėjęs in laukus, pažiūrėjo in aiškiai šviesų dangų, sako:
– Kad aš tenai patekčia!

Paėjo galą keliu – patiko tokį senuką. Beaidami pradėjo šnekėtis. Ir klausė karaliūnas:
– Kaip aš galėčia patekt in dangų?

O tas senukas sako:
– Mesk savo brangius karališkus rūbus, te tau šitą mano ploščių sudriskusį, apsivilk juom, vaikščiok po girią septynis metus, tai paskui ten pateksi, kur teip labai nori. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Du karaliaus vaikai (apė sapno galią) (1)

GULBĖSBagoto žemė a[u]ga karaliaus vienturtis sūnus, tei didiai švaraus ve[i]da, tei nesvietiškas sylos, tokias a[u]kštas išminties, tokia švankaus elgima, tokias drąsias širdies, jog jam lygaus an žemes nebūtumei radęs. Po tėva (gyvos) galvos jam teka dideli, bagota karalysti. O toli Kitajų žemė jam a[u]ga vienturti karala[i]ti, graži an ve[i]da kai sa[u]les duktė, a[u]galota kai agli girio, an visa kūna daili kai nudrygiuota, gelsvų kaselių, mėlynų akelių, raudonų lūpelių, mandagi, dora, meilinga, išmintinga be gala be krašta, kokios visame sviete nerastumei, kurios gražumą tūkstant raštininkų ne[a]prašytų. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie karalių ir varną (3)

Varna ant stogo | venividi.ru nuotr.

Kad buvo kitąsyk karalius toks bagots, toks bagots! Pasistati jisai sau namus iš plytų raudonų ir užsidengi stogą auksinim blėtom.

Vieną saulėtą dieną susimislijo jisai važiuot ir pažiūrėt iš tolo, kaip išrodo jo palocius. Pakinki šešis gerus arklius ir važiuoja. Nuvažiavo kelias mylias neatsisukdami ir dar gal būtų važiavę tolyn, ale kaip tik iš netyčių karalius žvilgterėjo ing užpakalį ir apalpo pamatęs, kad visas dvaras liepsnose. Liepi važnyčiai, kad ko greičiausiai, kaip tik arkliai įkabino, lėkt namo. Ogi parlėkus namo žiūr, kad tai stogas nog saulės blizga. Karalius iš to piktumo liepi tuojaus visą stogą aplieti su smala. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie Teisybę ir Neteisybę (5)

ve.lt nuotr.

Kitą kartą ėjusias par svietą Teisybe ir Neteisybe. Beeidamas išalkusias valgyti. Turėjusias abiedvi ir duonos po kepalėlį, susėdusias ir susišnekusias:
– Katros dabar valgysme pirmiaus duoną?

Neteisybe sakanti:
– Valgykim dabar tavo, kitą kartą mano duonos valgysme.

Teisybe sutikus. Suvalge jos pusę kepalėlio. Beeidamas toliaus, išalko ir antrą kartą. Tada jau Teisybe norėjo, kad valgytų iš kepalėlio duonas Neteisybes, Skaityti toliau