Žymos archyvas: Rūta Klišytė

Užlaikių karalijos poetas (2)

Valdas Braziūnas | asmeninė nuotr.

Alyvoms visoje šalyje putojant, pasibaigė „Poezijos pavasaris“, 51-ąjį kartą drąsiai atjojęs į Lietuvą, kurioje, atrodytų, jau nebėra vietos poetams. Ir išjojo patenkintas, suradęs čia gyvą ir sveiką Vladą Braziūną. Ir jį vainikavęs, nors šalia buvo dar penketukas jaunesnių taiklių, kietų poetų, kurie taip pat taikėsi į „Poezijos pavasario“ laurus. Birželio 28-ąją V.Braziūnui taip pat atiteko ir prieš trejus metus įteigta Maironio premija.

Visas per vėlai  

O  juk šis poetas kaip tik pernai gavo Nacionalinę! „Ar ne per riebu vienam?“ – Skaityti toliau

Užuodžiantis gyvenimą ir mirtį (1)

Gintaras Bleizgys | valstietis.lt, R. Kondratjevo nuotr.

Vilniuje gyvenantis iš Veisiejų kilęs poetas Gintaras Bleizgys yra keistas žmogus: kaip verslininkas jis trankosi po visą Lietuvą ir užsienius, o kaip poetas praktiškai neišeina iš gimtųjų Veisiejų. Šie jam tokie brangūs, o iš meilės jiems radosi tiek daug, kad viso to užteko jau aštuntai poezijos knygai.

Jautri poetinė uoslė

Naują savo knygą „Kai sėlinsi manęs“ G.Bleizgys pristatė gegužės viduryje, kai liepos Vilniuje dar tik sapnavo apie žydėjimą. Skaityti toliau

Talpusis latvių kultūros aruodas (4)

Cėsio pilis | Wikimedia.org nuotr.

Ar žinote, koks Latvijos miestas buvo Rygai rimtu konkurentu varžantis dėl 2014 m. Europos kultūros sostinės titulo? Šį miestą broliai latviai vadina savo šalies širdimi, o Rygą – galva.

90 km nuo šios esantis nedidukas Cėsis (nesutinku su kai kur sutinkama forma Cėsys, – tai jums ne Pasvalys, kirčiuoja pirmą skiemenį) laikomas latviškiausiu respublikos miestu, o mums jis pasirodė nepaprastai kultūringas nepaisant mažumo: ne dydis šiame reikale svarbu! Skaityti toliau

Panemunės pilys Rojaus kelyje (2)

Raudonės pilyje veikia Raudonės miestelio pagrindinė mokykla | VL archyvo nuotr.

Yra Lietuvoje kelias, vadintas Senuoju žemaičių plentu, o dabar tituluojamas  Rojaus keliu, kuriuo tiesiai į dangų visgi net užsispyrę žemaičiai nenukaktų. Užtat kiekvienas tautietis, juo vykdamas, patirs džiaugsmo bei pasididžiavimo savo kraštu. Važiuotas ar pėsčias matys čia pat vingiuojančią plačią Nemuno juostą, o dešiniajame jo krante – kūpsant piliakalnius, kurių čia papilta tarsi iš Dievo skraito, o kur ne kur – ir visa pilis bestūksanti…

Pagrindinė Lietuvos arterija

Stotelių prie įsimintinų istorinių vietų Rojaus kelyje kur kas daugiau nei stacijų Kalvarijose, Skaityti toliau

R.Klišytė. Valstybė – šešėlyje, piliečiai – bagažinėje (4)

Rūta Klišytė | Valstietis.lt nuotr.

Tragedija Dembavoje, kur degradų buvo gyva sudeginta prieš tai išprievartauta septyniolikmetė, taip ir neprisišaukusi pagalbos numeriu 112, pagaliau sukrėtė ne tik visą Lietuvą, bet ir supurtė… politikus. Manau, prie to prisidėjo itin neparankus metas: lyg tyčia pirmininkaujame ES, o čia dar pasaulio litvakų suvažiavimas, holokausto minėjimas… Štai ir parodėme viešai, kad nužmogėjimo Lietuvoje dar gana. Κad valstybė girdi aukų šauksmus, bet padėti nepajėgia, kad lygiai taip pat ji yra bejėgė prieš stambias verslo įmones… Turiu galvoje didžiuosius mobiliojo ryšio operatorius, kurie gali pasižadėti, bet nevykdyti valstybės reikalavimų, jeigu tai joms neapsimoka. Skaityti toliau

Atversta Šimonių girios biblija (0)

Variaus atodanga | Rūtos Klišytės nuotr.

Keliautojų būna įvairių: vienus domina architektūros paminklai ir kultūros objektai, kitus traukia laukinė gamta ir vietovės, kuriose juntamas amžinybės dvelksmas, o žmogaus kūrybą nustelbia gamtos išmonė. Pastariesiems per Aukštaitijos girias ir kalvas vingiuojanti Šventoji – tikras atradimas.

Gražiausia Šventosios atodanga

Šimonių girioje stovyklavome ne kartą, o atradome šį Dievo užantį prieš kokius septynerius metus, plaukdami Šventąja. Šimonių giria, plytinti Anykščių  ir Kupiškio  rajonų sandūroje, – Lietuvos sengirių reliktas, turtinga augmenijos ir gyvūnijos. Čia ošia didžiulis pušynas, bet gausu ir beržynų, gana pelkėtų vietų. Pietiniu girios pakraščiu teka Šventoji , raitydamasi lyg ungurys, iš vakarų supa Pelyša  su intaku Svėdupiu, o per pačią girią teka Aluotis. Skaityti toliau

R. Klišytė. Kultūros gelbėjimas Seimui – paskutinis reikalas (0)

Alkas.lt nuotr.

Balandžio 15-oji – pasaulinė Kultūros diena – jau praėjo. Atrodytų, kam ją prisiminti, juolab kad Lietuvoje ji buvo prastumta tykiai ir sklandžiai, o Seime pažymėta saldžiomis kalbomis apie didvyrišką kultūros gelbėjimą. Tiesa, tuo džiaugėsi ne meno žmonės, tądien įprastai arę kultūros dirvonus, o politikai, nuo kurių malonės priklauso kultūros Lietuvoje likimas: dėkui dievui, nesulaukta nei menininkų sąjungų demonstracijų, nei jaunimo bruzdėjimo. Vadinasi, kultūrą, tą dieną gelbėtą žodžiais, galima toliau… ramiai skandinti darbais.

Viena diena nieko nepakeitė Skaityti toliau

Nesulaužęs žalio lapo priesaikos (0)

Marcelijus Martinaitis | P.Malūko nuotr.

„Šitas balandžio sniegas sujaukė gamtą, Velykas ir gyvenimą“, – sakė Marcelijus Martinaitis prieš pat Šv. Velykas, kai „Valstiečių laikraščio“ žurnalistai aplankė jį namuose Vanaginės kaime, netoli Vilniaus. Tada buvo likusios vos kelios dienos iki to lemtingo sekmadienio, po kurio poetas jau nebeatsigavo. Sunku patikėti, susitaikyti su tuo, juolab kad jis švenčių išvakarėse buvo tokios giedros nuotaikos, kaip visada tokiu metu skutinėjo margučius…

Išlydėjo mus stovėdamas savo namelio tarpdury, galva liesdamas staktą, toks aukštas, besišypsantis, languotais monteriškais  flanelės marškiniais, baltai apšviestas kovo saulės, dar šūktelėjo, kad nepaslystume leisdamiesi apledėjusiu takeliu… Skaityti toliau

G.Beresnevičius. Rūsčiosios prūsų valstybės pergalės ir žlugimas (32)

Gintaras Beresnevičius | R.Rakausko nuotr.

Spausdiname „Valstiečių laikraščio“ žurnalistės Rūtos Klišytės paskelbtą ligi šiol niekur nepublikuotą šviesaus atminimo religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus įžvalgas apie mūsų brolių prūsų tautos pergales ir tragišką likimą. G.Beresnevičiui liepos 7 d. šiemet būtų sukakę 51-eri.

Žynių valdoma despotija

Klaidinga būtų įsivaizduoti baltų pasaulį uždarą, giriose tūnantį. Prūsija visąlaik buvo daugybės tautų, jų įtakų bei interesų susikirtimo zona. Juk Prūsiją nuo Romos skyrė tik 800 km, iš Skandinavijos pusės ji buvo laivais pasiekiama. Manding, prūsai nebuvo baltai, o subaltėjusi klajoklių tauta. Skaityti toliau

Klastočių nesumenkintas Sapiegų palikimas (4)

Sapiegų rūmai Vilniuje | valstietis.lt, L.Butkutės nuotr.

Vargu ar rastume kitą žymią nelietuviškos kilmės didikų giminę, kuri būtų tiek nusipelniusi Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir tiek nuveikusi jos valstybingumo labui. Abiejų Tautų Respublikos istorija – tai ir Sapiegų istorija, šios giminės didžiavyrių išgyventa, aistringai kurta bei stropiai sergėta. Todėl jų, svetimtaučių, atkakliai kurta legenda, neva jie kilę iš Gediminaičių, bei kiti kilmės falsifikavimo faktai nenubraukia neįkainojamo indėlio į Lietuvos valstybingumą bei kultūrą.

Statytojai ir mecenatai

Sapiegų palikimui skirtą tarptautinę parodą, Skaityti toliau

Istorijos ugnies išlydytas prūsų gintaras (7)

PrūsijaNėra pasaulyje kito krašto, kurio visi vietovardžiai būtų pakeisti per tris dienas, ir dar tokiais agresyviais svetimvardžiais: Sovetsk, Gvardeiskoje, Kaliningrad… Čia žymus stambiausios pasaulyje gintaro kasyklos ir puikūs auksinių smilčių Baltijos jūros paplūdimiai. Tačiau tikrojo istorinio šio krašto, nūnai vadinamo Kaliningrado sritimi, vardo nevalia pamiršti. Tai – Prūsija, tragiško likimo mūsų brolių prūsų tėvynė.

Išliko inkliuzų pavidalu

„Ši iškili Europos tauta, galima sakyti, buvo išnaikinta per tris kartus. Pirmąkart prūsus išvėtė istorijos sūkurys, palaidojęs daugelį senųjų Europos tautų, antrąkart – Kryžiuočių ordinas, Skaityti toliau