Tik šiandien prisiverčiau perskaityti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS- LKD) partijos pirmininko Gabrieliaus Labdsbergio laišką, nes labai ilgas, blankaus stiliaus, nė vienos naujesnės ar bent įdomesnės minties. Kaip ir įprasta Lietuvos politikų tekstams. Be to – LAIŠKAS NE MAN.
Tačiau atsiliepti į LAIŠKĄ NE MAN privertė jo logikos klaida: G.Landsbergis tvirtina, kad TS-LKD yra Sąjūdžio misijos tęsėja, kitaip tariant, Sąjūdis priklauso vienai partijai. Skaityti toliau
Vėlyvaisiais sovietų laikais buvo įprasta praktika susidoroti su laisvės kovotojais ir kitaminčiais – uždaryti juos į psichiatrines ligonines. Jos iš dalies pakeitė įprastus lagerius Sibire ir kitose atkampiose Sovietų Sojūzo vietovėse. Ši praktika turėjo tam tikrą vidinę logiką. Sovietų santvarka ir sovietų valstybė – tobuliausia ir geriausia, ką galima sukurti. O jei taip, prieštarauti joms galėjo tiktai piktavaliai arba psichiniai ligoniai.
Prieš devynerius ar dešimtį metų vienas psichiatras, labiau žinomas kaip politikas, priklausantis sparčiai liberalėjančiai, bet Skaityti toliau
Visos mūsų bėdos kyla iš pragaištingo įsitikinimo, kad VALDŽIA YRA VISKAS. Esą, paimsime valdžią ir viską pakeisime. Laimėsime Seimo daugumą – pakeisime Lietuvą. Laimėsime prezidento postą – „laušime visus per kelį“. Visi ankstesni lyderiai bus bemat pamiršti. Nes mes juos „išjungsime“ iš TV ekranų ir neduosime jiems kalbėti, veikti. Perrašysime istoriją ir vadovėlius.
VALDŽIA YRA PRIEVARTA – štai kokį nuodą 1990 metais gavo daugelis Sąjūdžio žmonių gavę VALDŽIĄ. Skaityti toliau
Vytauto Landsbergio siūlymu 1996 m. lapkričio 28 d. Seimas priėmė deklaraciją dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo, kuria pakeistas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pavadinimas į „Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas“. Kodėl V.Landsbergis nepasiūlė 1988 m. spalio 23 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) suvažiavimo išrinktą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimą pavadinti Atkuriamuoju Seimu?
Pakalbėkime faktų ir teisės, bet ne istorijos perrašinėjimo kalba. Skaityti toliau
Kalba pasakyta birželio 3 d., Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos salėje vykusiame iškilmingame Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) 30-mečio, minėjime „Su Sajūdžio idėjomis už Lietuvą“.
Birželio 3-iąją Mokslų akademijoje vykusio Sąjūdžio 30-mečio minėjimo dalyviams buvo išdalinta deklaracija, kviečianti iš naujo telktis valstybės kūrimui.
Joje teigiama, kad: „Kovo 11-ąją paskelbta nepriklausoma Lietuvos Respublika taip ir nebuvo sukurta“. Skaityti toliau
Skelbiame Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, filofofo dr. Arvydo Juozaičio kalbą pasakytą Lietuvos Respublikos Seime Kovo 11-osios Akto salėje iškilmingame Sąjūdžio 30-mečio minėjime.
Anuomet mes kreipdavomės vienas į kitą: Gerbiamosios ir Gerbiamieji.
Leiskite ir šiandien taip kreiptis į visus. Į visos Lietuvos sąjūdininkus sąjūdiečius. Skaityti toliau
Diena kaip Dievo šypsena
Justinas Marcinkevičius
Prašau atleisti: tautos poetą vadinsiu tik vardu – Justinas. Bendraudamas kreipdavausi į jį kaip ir daugelis – gerbiamas Justinai, tačiau šio rašinio pobūdis reikalauja šiltesnio kreipinio. Tikiuosi, kad jį pateisinsiu. Skaityti toliau
Mieli skaitytojai, vakar „Saulės arkliukų“ redakciją pasiekė viešas profesoriaus Vytauto Radžvilo laiškas. Taip, tai laiškas, bet kartu ir atsikvošėjimo kursas su nuorodomis į tekstus ir vieną visai neseną videoįrašą. Juose ir artimiausių veiksmų planas, ir praeito laiko analizė, ir galimos ateities prognozės.
Mes pastarąsias savaites nemažai dėmesio skyrėme lituanistikos, konkrečiau – lituanistikos institutų klausimui laikydami jį mūsų visų išlikimo, egzistencijos simboliu, bet juk žinote žmogaus prigimtį – kalbos išsenka, ne visi ir kalba, kalba per mažai žmonių…, o šis prof. Skaityti toliau
Daug kas šiandien suabejojo, ar Kovo 11-osios eisenoje nešamas šūkis „Lietuva – lietuviams!“ neįžeis kitų Lietuvos gyventojų. Norėčiau paklausti jų: o tai, kad Lietuvos Respublikos Konstituciją skelbia lietuvių tauta, neįžeidžia?
Šūkiui „Lietuva – lietuviams!“ jau daugiau kaip šimtas metų, bet būtent todėl, kad buvo šviesių žmonių, jį iškėlusį kaip orientyrą, mes švenčiame ir vėl iš pančių išsivadavusios Lietuvos šimtmetį. Šūkį „Lietuva – lietuviams!“ tada, kai Lietuvoje buvo draudžiama rašyti lietuviškais rašmenimis, paskelbė „Varpo“ laikraštis ir pakvietė priešintis caro okupantams tvirtai Skaityti toliau
Kovo 10 d., šeštadienį, 16 val. Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame kultūros centre (B.Radvilaitės g. 8) vyks vakaras skirtas Kriviui Jauniui-Jonui Trinkūnui (1939-2014) atminti.
Renginyje, kurį surengs Vilniaus romuvų sambūris, bus prisiminta J. Trinkūno pogrindinė veiklą. Apie tai prisiminimais dalinsis jo bendražygiai. Žgio dainas dainuos Romuvos apeigų grupė „Kūlgrinda“.
J. Trinkūnas buvo vienas iš Lietuvos etnokultūrinio judėjimo pradininkų, etnologas, folkloristas, religijotyrininkas ir iškiliausias senojo baltų tikėjimo puoselėtojas Skaityti toliau
Lenkijos ir Lietuvos santykiai nuo neatmenamų laikų buvo ir yra sudėtingi. Istorikai primena, kad galbūt keletas Abiejų Tautų Respublikos (ATR arba Žečpospolitos) egzistavimo šimtmečių – nuo 1569 m. pasirašytos Liublino unijos iki III ATR padalijimo 1795 m. ir bendros 1791 m. gegužės 3-osios Konstitucijos – rodė šiokius tokius bendrumo ir konsolidacijos ženklus, tačiau tuomet lietuvių savimonė ribojosi vien bajorijos, o ne plačiųjų gyventojų sluoksnių interesais. Žinoma, galima akcentuoti bendras kovas prieš carizmą, dalyvavimą sukilimuose prieš caro priespaudą, netgi tam tikrus neilgus pasipriešinimo bolševizmui laikotarpius. Visa kita – ilgi politinio, karinio ir ekonominio susipriešinimo dešimtmečiai. Skaityti toliau
Viena ryškiausių ir šviesiausių nūdienos Lietuvos asmenybių – Sąjūdžio pirmeivis, filosofas, aštrus liberalizmo ir jo apimtos mūsų šalies politinės viršūnėlės kritikas profesorius Vytautas Radžvilas vakar atšventė garbingą šešiasdešimties metų jubiliejų.
Šį žmogų daugybę kartų esame kalbinę „Respublikoje“ – vis apie tautos ir valstybės sopulius, apie vis giliau pamirštamą mūsų visų atsakomybę prieš Dievą, Tėvynę, protėvius, gimtąją kalbą, savo tautos žmones… Šiandien, garbingos sukakties išvakarėse, pirmą kartą kalbamės su juo – apie jį patį.
Skaityti toliau
Vėl minime Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną. Ir vėl temdomą tokiai dienai netinkančių ginčų, už kokią laisvę kovota ir net mirta. Tačiau palengva artėjame prie Tiesos. Prasideda ilgai lauktas praregėjimas. Vis daugiau piliečių supranta, kad laisvė – daugiareikšmis ir miglotas žodis. Apie tai buvo nedaug galvojama tomis dienomis, kai beveik visi norėjo ir ragino veržtis iš komunistinės SSRS imperijos gniaužtų ir reikalavo laisvės. Tada tik įžvalgiausieji suvokė ar bent nujautė, kad toli gražu ne visiems reikia ir ne visi siekia Lietuvos – jos tautos ir valstybės laisvės.
Nuo 1998 metų aktyviai dalyvavau diskusijose dėl pavardžių rašybos tiek dokumentuose, tiek viešojoje erdvėje: žiniasklaidoje, leidiniuose. Buvome sukūrę Valstybinę kalbos grupę prie Lietuvos vartotojų asociacijos, kuriai daugybę metų vadovavau. Valstybinės kalbos grupės veikloje aktyviai dalyvavo garbūs kalbininkai Arnoldas Piročkinas, Vitas Labutis, šviesaus atminimo Vincas Urbutis; filosofai Krescencijus Stoškus, šviesaus atminimo Romualdas Ozolas ir Ipolitas Ledas ir kt.
Seku visus su šia dirbtinai sureikšminta problema susijusius įvykius, pati rašau straipsnius Skaityti toliau
Ankstyvo pavasario pradžioje viešojoje erdvėje netikėtai nuskambėjo griežti raginimai skubiai keisti dabartinį norminį lietuvių kalbos raidyną, įterpiant tą pačią liūdnai pagarsėjusią „w“ ir kitas lotyniškų rašmenų raides. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šis viešas dialogas galėtų būti susijęs su postmoderniąja kultūrinių referencijų ar kalbos normų pralauža. Juk norminiai lietuvių kalbos pagrindai apibrėžti gerokai prieš šimtmetį ir kūrė juos mūsų legendiniai kalbininkai. Tačiau greitai paaiškėjo, kad pavienės kai kurių politikų, mokslo ir meno žmonių iniciatyvos nelietuviškai rašyti asmenvardžius ir tuo tikslu keisti visą valstybinę kalbos politiką bei įstatymus, nėra viešojo diskurso siekis. Skaityti toliau
Kovo 28 d. visuomeniniai paminklosaugininkai įsteigė Aplinkos ir paveldo apsaugos sąjūdį (APAS), kuris saugos pirmiausia tas viešąsias erdves, aplinką ir paveldą, kuriuos sunaikinti planuoja valstybės ir savivaldybių politikai bei valstybės institucijos.
Šios nevyriausybinės organizacijos, kuri turės skyrius visose Lietuvos savivaldybėse, įsteigimą išprovokavo planuojamos gigantiškų daugiabučių statybos Vilniaus senamiesčio centre prie Misionierių bažnyčios ir vienuolyno bei numatomos prekybos centro statybos Trakų senamiestyje prie autobusų stoties. Skaityti toliau
Šių metų balandžio pradžioje sueis dveji metai, kai Lietuva neteko vieno iš garbingiausių savo sūnų – filosofo, pedagogo, straipsnių autoriaus, Kovo 11-osios akto signataro ir vieno iš Nepriklausomos Lietuvos architektų. Taip susiklostė, kad likimas sutikti šį nepaprastą, orų ir šiltą žmogų nusišypsojo gana anksti – Lietuvos kūrimosi ir kartu mano muziejinės veiklos pradžioje. Norėčiau pasidalinti keletu prisiminimo akimirkų, susijusių su Romualdu Ozolu.
Buvau neseniai pradėjęs kurti pasaulio meno muziejų po atviru dangumi Europos parką Vilniaus rajone. Ieškodamas palaikymo 1992 m. kreipiausi į kelias organizacijas, Skaityti toliau
I-oji dalis „Lietuva, ištverk, nepasiduok emocijoms dėl smulkmenų, neleisk įtarti, jog Tu neverta laisvės“:
1989 m. vasario 16-ąją Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo nariai, Kaune priėmę LPS Seimo deklaraciją dėl Lietuvos nepriklausomybės siekio, tą patį vakarą prie Laisvės paminklo prisiekė Lietuvai:
Mes, Sąjūdžio Seimo deputatai, Lietuvos nepriklausomybės dieną atėję prie Laisvės paminklo, sakome: Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės. Mūsų tikslas – laisva Lietuva. Mūsų likimas – Lietuva. Tepadeda mums Dievas ir viso pasaulio geros valios žmonės. Skaityti toliau
Rašomos knygos „Nepriklausomybės apsėsti“ ištrauka. Dalis šio teksto ir svarbiausieji akcentai buvo panaudoti paskaitoje „Romualdo Ozolo dienoraščiai – neišsemiamas šaltinis“, skaitytoje „Žinijos“ konferencijoje 2016 m. balandžio 21 d.
Jei kada nors atsitiktų, kad žmogaus gyvenimas būtų užrašytas nuo pradžios iki galo, su visais įsišaknijimais, atsirastų turiningas, kaip viso pasaulio istorija, epas.
Hermanas Hesė
Mėginant aprėpti ir susisteminti visą Romualdo Ozolo intelektinį palikimą, derėtų jį Skaityti toliau
Sausio 31 d. 16 val. Vilniuje, Signatarų namuose (Pilies g. 26) vyks susitikimas-pokalbis „Telkianti ar skaldanti istorinė atmintis?“. Dalyvaus ir pasisakys: istorikai Seimo Švietimo ir mokslo komiteto nariai akademikas Eugenijus Jovaiša bei profesorius Arūnas Gumuliauskas, publicistas Vidmantas Valiušaitis ir politologas Dovilas Petkus.
„Lietuvos piliečių istorinė atmintis fragmentiška ir susiskaldžiusi, svarbiausi XX amžiaus istorijos momentai vertinami itin skirtingai. Prie Lietuvai nepalankaus savo pačių istorijos vertinimo aktyviai prisideda gausybė vidaus ir išorės veiksnių. Tuo Skaityti toliau
Skiriama Nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo atminimui
Tai, ką mes darome dabar kaip politikai, – yra tai, kas šiuo metu ir turi būti daroma. Daugelis senųjų kultūros formų, jos idealų turi būti eliminuota, pasiimant tik tai, kas turi tęstinumo teisę situacijoje, kada žmogus ir tauta apsisprendžia gyventi. Tai yra pagrindinis mūsų kultūros orientyras. Visa kita, kas susiję su antikultūra kaip buvimo būdu, su apsnūdimu, neveiklos fetišizacija ir estetizacija ir ypač bjaurasties ir mirties poetizacija, turėtų būti atmesta. Aš suprantu, kad ir toliau bus tokių, kurie džiaugsis, – kaip gražiai yra mirštama. Arba – kaip gražu bus nusinuodyti. Galima rasti ir populiaresnius, kasdieniškesnius žudymosi būdus: gėrimą, rūkymą, narkotikus. Visi šie „idealai“ turės būti Skaityti toliau
Balandžio 6 d. sukako vieneri metai nuo tos dienos kai netekome Nepriklausomybės akto signataro, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir ilgamečio Lietuvos Respublikos Seimo nario, filosofo Romualdo Ozolo. Ta proga skelbiame per R. Ozolo laidotuves pasakytą įkvėptą prof. Vytauto Radžvilo kalbą.
Galima ilgai vardyti Romualdo Ozolo nuveiktus darbus ir nuopelnus Lietuvai. Tačiau jis buvo žmogus, kuris pats mokėjo kalbėti ir visada norėjo, kad būtų kalbama iš esmės. Tad norint apie jį pasakyti ką nors iš esmės, dera kalbėti apie Jo – Žmogaus rangą. Skaityti toliau
Galimas daiktas, tai tik dar viena sąmokslo teorija, liečianti Lenkijos-Lietuvos santykius. Galima piktintis ir netikėti niekuo, kas toliau bus rašoma, deja, sutapimų pernelyg daug.
Iš pradžių keletas faktų apie subruzdimą tomaševskininkų stovykloje. Tai nėra chaotiškas Brauno dalelių judėjimas. Žvelgiant akyliau, Lenkų Lietuvoje rinkimų akcijos (toks yra tikslus šios partijos pavadinimas lietuviškai, toliau – akcininkų) ultimatyvių reikalavimų, šantažo ir antivalstybinės veiklos atsitiktinumai tampa modeliuojami. Pradėkime nuo informacijos, skelbtos lietuviškoje ir lenkiškoje žiniasklaidoje (Lietuvoje – daugiausia portalas L24.lt) per tris mėnesius:
2016 m. sausio 14 dieną Lenkijos Seimo pirmininkas Marekas Kučcinskis (Kuchciński) Skaityti toliau
Šiemet (2013 m. – Alkas.lt) sukanka ketvirtis amžiaus nuo „Atgimimo“ savaitraščio pirmojo numerio pasirodymo. „Atgimimas“ buvo vienas iš daugelio laisvės aušroje atsiradusių leidinių su panašiu ir visiškai skirtingu likimu.
Dokumentinės medžiagos apie Sąjūdžio spaudos kūrimąsi beveik nėra. Vienas kitas dokumentas gal ir užsilikęs Sąjūdžio spaudos darbuotojų stalčiuose. Mano aplankuose liko keletas raštelių, laiškų ir „Atgimimo“ bendrovės valdybos posėdžių protokolų kopijų.
2009 m. išleistas prisiminimų rinkinys „Atgimimas“. Pirmasis atkurtosios nepriklausomos Lietuvos savaitraštis. Istorijos eskizai“ [1]. Skaityti toliau
Vasario 2 d. 17 val. Vilniuje, Signatarų namuose (Pilies g. 26) vyks susitikimas „Metai be Romualdo Ozolo“. R. Ozolo paramos fondas šį renginį skiria Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, ilgamečio Lietuvos Seimo nario filosofo Romualdo Ozolo (1939–2015) atminimui ir jo Lietuvos labui nuveiktų darbų pristatymui.
Renginyje bus pristatytas Romualdo Ozolo romanas „Pradžių knyga“, apžvelgti jo įsteigtų ir redaguotų istorijos ir kultūros žurnalų „Nepriklausomybės sąsiuviniai“, „Padubysio kronikos“ praėjusių metų numeriai, Skaityti toliau
Kadaise, gilų sovietmetį buvo populiarios ištisos politinių ir pusiau politinių anekdotų serijos – tikroji liaudies kūryba. Kalbėta, kad juos kurdavo kaip taisyklė žydų kilmės Maskvos inteligentai ir tai buvo bene vienintelis mažiausiai pavojingas būdas išlikti dvasinėje rezistencijoje prieš nežmonišką ir idiotišką sovietinę sistemą. Buvo populiari tokia serija, kurios kiekvienas anekdotas prasidėdavo „Armėnijos radijo klausiame: ….“ Kodėl būtent Armėnijos, gal istorikai žinotų? Tad ir paklausė kartą Armėnijos radijo tuometinė liaudis keletą fundamentalių klausimų: „kada gyvensime geriau ir ar bus trečiasis pasaulinis karas?“Į ką Armėnijos radijas atsakė – geriau mes jau gyvenome, trečiojo pasaulinio karo nebus, tačiau mes jau gyvename pokarinį laikotarpį. Skaityti toliau
Gruodžio 15 d., 16 val. Bazilionų mokykloje (B. Mejerytės g. 1, Bazilionai, Šiaulių r.) įvyks filosofo, publicisto, visuomenininko, Kovo 11-osios Akto signataro, Romualdo Ozolo (romano „Pradžių knygą“ bei istorijos ir kultūros žurnalo „Padubysių kronikos“ naujojio 5-tojo numerio pristatymas.
R. Ozolo (1939-2015) proza atvirai ir subtiliai atskleidžia pasaulį, kuriame augo, brendo ir mėgino susivokti karta, kuri gimė per vėlai, kad išeitų į pokario miškus, bet kuri turėjo pati suprasti ir atrasti, kas yra tiesa, kiek jos slepiama ir kiek jos pasakoma. Skaityti toliau
Romualdui Ozolui, tikrajam Lietuvos Atgimimo šaukliui (1939 01 31-2015 04 06) atminti
Yra dar vienas šventas žodis: LIETUVA.
Many jo niekas nenutildys.
Jame – būties prasmė, gyvenimo šviesa,
Ir naujo atgimimo viltys.
Romualdas Ozolas, „Lietuva“, 1979 10 04
Šių metų balandžio devintąją į amžinojo poilsio vietą Antakalnio kapinėse palydėjome po sunkios ligos anapusybėn išėjusį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės Skaityti toliau
1965–1968 metais dirbau „Kultūros baruose“ atsakinguoju sekretoriumi, paskui muzikos, dar vėliau – kultūros skyriaus vedėju. To meto dienoraštį esu išleidęs knyga „Dienos, kai dienos buvo per maža“. Didelis mano rengtų ir redaguotų straipsnių žurnalui archyvas perduotas Šiaulių apskrities archyvui. Kai kurie rengti straipsniai taip ir liko nepaskelbti – dėl vienų ar kitų priežasčių būdavo sulaikomi arba, kaip mes sakydavome tada, „nepraeidavo“.
Vienas tokių yra Jono Trinkūno 1967 m. mano prašymu parašytas, bet vyriausiojo redaktoriaus sulaikytas straipsnis „Tarptautinė ir tautinė kultūra.“ Tada jau įsibėgėjo J. Trinkūno vadovaujamos „Ramuvos“ Skaityti toliau
Požiūrius į autoritetus galima skirstyti pagal amžiaus grupes. Vaikystėje aklai paklūstama duotiesiems autoritetams – tėvams, vyresniesiems, mokytojams. Paauglystėje ieškoma savęs, bet vis dar trūksta gebėjimų mąstyti ir veikti savarankiškai, duotieji autoritetai atmetami, jų vietą užima pasirinkti autoritetai – stipresni bendraamžiai, populiariosios ar alternatyviosios kultūros žvaigždės. Jaunystėje save įtvirtiname, jai būdingas atsiribojimas nuo bet kokių autoritetų. Pagaliau, brandos laikotarpiu, jau suvokiant, ką reiškia kurti ir įvertinus savo ribas, grįžtama prie autoritetų, bet jau visai kitoje kokybėje – autoritetai vertinami kritiškai. Skaityti toliau
