Žymos archyvas: Regina Ragauskaitė

R. Ragauskaitė. Medžio mirtis (0)

R. Ragauskaitė. Medžio mirtis | R. Ragauskaitės nuotr.

Medis mirė saulei tekant. Spinduliai skverbėsi pro alksnyną, išsiliejo šviesa, neberadusi kliūties. Šaltinis teškendamas sruvo kaip kas dieną, kaip visada – per amžius, paplaudamas šaknis, pernelyg įbridusias į srovę.

Pasviro medis, bet dar laikėsi. Neatrodė senas, priešingai – galingas šakas, daugybę šakų kėlė į dangų. Tik kamienas, apkerpėjęs žalia samana, tvarkingai – iš šiaurės pusės – rodė jo brandų amžių.

Pokštelėjo. Apsidairiau. Stovėjau ant lieptelio, semdama vandenį. Skaityti toliau

R. Ragauskaitė. Odė aviečių uogienei (0)

Uogautoja | R. Šuikos nuotr.

Avietė man visuomet atrodė moteriškiausia uoga. Nes pačioje jos sandaroje užkoduotas tęstinumas. Jos paskirtis – gyvybės nešimas. Per dilgėlynus, per iškirstus miškų plotus, proskynas, laukymes. Jos šaknys gilios ir gajos, skvarbios ir kantrios. O uogos saldžios ir kvepiančios.

Kvepia jos vidurvasariu. Ir uogiene su širšėmis, kurios tuoj pat sulekia nežinia iš kur ir saldžiai gelia, vos tik bandai jas išginti pro pravirą virtuvės langą. Skaityti toliau

R. Ragauskaitė. Po pilkais debesimis (2)

R.Ragauskaites nuotr. apsniges medis su uogomis

Lėktuvas atsiplėšia nuo žemės, palikdamas įmirkusią Airijos salą, vadinamą smaragdine. Nors žiema, sodrią žolę peša baltavilnės avelės. Lyja, lyja, lyja… Išsiliejęs iš krantų, Šanonas užtvindė Limeriką, skęsta Korkas: gatvėmis plaukioja valtys, evakuoja nesuskubusius pasitraukti gyventojus. Tokia yra Airijos žemė, toks yra oras, pilnas drėgmės ir monotoniškumo. Ten gyvenantys lietuviai prisipažįsta nieko taip labai nepasiilgę, kaip šaltos baltos žiemos. Skaityti toliau

R. Ragauskaitė. Viskas (nu)teka? (nuotraukos) (1)

Efeso miestas-muziejus | R.Ragauskaitės nuotr.

Sakoma, Romos miestą išgelbėjo žąsys. Kodėl tad jos negalėjo išgelbėti Efeso, įkurto dar senųjų graikų, skalaujamo Egėjo jūros bangų?

Vienas iš pasaulio stebuklų

Ten, kur stovėjo garsioji Artemidės šventykla, laikoma viena iš septynių pasaulio stebuklų, dabar rymo vienintelė iš gabalų sudurstyta  kolona, o būta jų net 127. Aplink koloną gagendamos šlepsinėja žąsys, tikriausiai naminės, vadinasi, netoliese gyvenama. Jos, matyt, amžinesnės už visus pasaulio stebuklus… Skaityti toliau

R. Ragauskaitė. Ar turėsime akmens amžiaus muziejų Lietuvoje? (nuotraukos) (7)

100_5511-K100

Kai rugpjūčio sausra kankino Lietuvą taip, kad net žvaigždės, anot poeto Viktoro Rudžiansko, pasidengė rūdimis, Airiją gaivino vėsoki orai ir drungnas, nuo Atlanto atplaukęs lietutis. Dar tebežydėjo gauromečiai (Lietuvoj jau kadai paskleidę pūkus!), o pakelėse geltonavo bitkrėslės. Smaragdo žalumo žolėj nesigirdėjo žiogų, gal todėl nesijautė ir voratinkliais drykstančių išeinančios vasaros melancholijos gijų…

Ražienų tyla primena vieno (žolės? žmogaus? ) etapo baigtį. Ir kito pradžią. Tą tarpelį tarp pabaigos ir pradžios kiekvienas išgyvena skirtingai. Ne tik atskiras žmogus, kiekviena tauta turi vis kitokias  pabaigos ir pradžios virsmo  apeigas – padedančias  tą tiltą pereiti… Skaityti toliau

R.Ragauskaitė. Ožekšnių šviesoj (1)

G.Didelyte_lrs.lt

Ožekšnių vaisiai – uogelės – primena žiedus:oranžinė sėklelė, lyg mažytė gyvybės liepsnelė išsiveržia iš ją apglėbusių purpurinių delniukų. Išsiveržia viliodama paukštelius ir žmones, per juos atsiduodama Amžinybei. O kas yra matęs, kaip ožekšnis žydi? Pavasarį jį nustelbia daug įspūdingesni, puošnesni žiedai ir kvapai. Jo laikas – ruduo…

Kodėl dailininkė Gražina Didelytė, atidarydama savo darbų galeriją, kurią pavadino šaltinių deivės  Andeinės  vardu, pasirinko rudenį – nežinau. Tikriausiai ne dėl ožekšnių, kuriuos pasisodino panamėj – savo sodyboj Dainavos girios viduryje, Skaityti toliau

R. Ragauskaitė. Takelis prie šaltinėlių (0)

prie saltinelio_R.Ragauskaite1

Ankstyvą rytą, kol saulė neįkaitino nuo sausros traškančio pušyno, išsiruošiame prie šaltinėlių ištakų. „Ar esi mačiusi, kur gimsta šaltinėlis?“ – klausiu vaikaitės, atvykusios pasisvečiuoti iš Airijos. Matau, kaip akelėse sužiba smalsumas. Airijoje šaltinėlių, kurie veržiasi iš kalnų, žinia, netrūksta, bet prieiti prie pačios pačios jų ištakos – sunku. „Reikės ir šiek tiek padirbėti, – perspėju, – valysime takelį. Užgriūna seni, pavargę medžiai, o kartais audra išrauna ir visai jauną. Paparčiais, dilgėlėm  užželia, ievos šakelėm apraizgo…“ „Tai kodėl tų medžių niekas neiškerta?“– klausimas logiškas. „Matai, čia – rezervatas, o tai reiškia, kad gamta tvarkosi pati, be žmogaus įsikišimo, – aiškinu savo vaikaitei, kasmet atvykstančiai pavasaroti į šį nuošalų, o gal tiksliau – girios apsiaustą, šaltinių upelio apglėbtą kaimelį. Skaityti toliau

R. Ragauskaitė. Ąžuolų medus (1)

Stelmuzes-azuolas

Dūzgia…Pakeliu galvą – boluoja liepų žiedų pumpurėliai. Dar nežydi. Dar kokią savaitę palauks. Bet bitės jau dūzgia – užuodžia nektarą. Nuo jų dūzgimo liepa net gaudžia. Bus medaus. Medaus bus.

Kaimynai šiandien, mačiau, jau kopinėja. Pirmąjį, pavasarinį medų ima. Smilksta dūmelis… „Galėtų pavaišinti“, – dingteli galvon. Po valandžiukės – bar, bar į duris. Moteris šypsosi, rankose laikydama stiklainiuką. Skaityti toliau

R. Ragauskaitė. „Andeinės“ galerija Dainavos girioje (2)

???????????????????????????????

Perskaičius Valdo Puko straipsnį „Senovės lietuvių tikėjimo atgimimo 100-metis“ (straipsnis sudomino, atskleidė įdomių faktų, apie Joną Gediminą-Beržanskį-Klausutį, nieko nebuvau girdėjusi) ir sukirbėjo mintis: noriu papasakoti apie daug kam žinomos dailininkės, ekslibrių, miniatiūrų kūrėjos Gražinos Didelytės tikėjimą, kuris reiškėsi ne tik kūriniais, bet ir gyvenimo būdu.

Dailininkės G. Didelytės (1938-2007) asmeniškai nepažinojau, apie ją plačiau išgirdau apsilankiusi Dainavos girios apsuptame Rudnelės kaime, susitelkusiame prie šaltinių upelio Skroblaus. Skaityti toliau

R. Ragauskaitė. Ko nepamatė baltarusių turistai ir ką sužinojo broliai latviai (nuotraukos) (II) (0)

Rokiskis_R.Ragauskaites nuotr

Tęsinys.

Atsitiktinumo dėka patenkame į bažnyčios požemius. Visai netyčia (o gal ne?) sutiktas ekskursijų vadovas Valius Kazlauskas iš zakristijos paima raktą, tokį, kokį ir įsivaizduoju tinkantį požemio rūsiams – didelį, šiek tiek aprūdijusį, išraižytą ažūriniais raštais – fantazuoju, žinoma. Stovime prie paskutiniojo Tyzenhauzų giminės atstovo Lietuvoje – Reinoldo (1830-1880) – kriptos. Mirties aplinkybės paslaptingos: Reinoldas Tyzenhauzas domėjosi technikos naujovėmis, nuvykęs į kažkokią parodą, apžiūrinėdamas veikiančius velenus priėjęs per arti – ratas pagavo apsiausto skverną, įtraukė. Kol sustabdė, kūnas buvo smarkiai sužalotas. Skaityti toliau

R. Ragauskaitė. Ko nepamatė baltarusių turistai (nuotraukos) (I) (2)

Rokiskis1_R.Ragauskaites foto

Tą pavasarišką, bet vėjuotą savaitgalį Rokiškyje, manding, buvome vieninteliai turistai, apžiūrinėjantys Sėlos miestą. Apsigyvenę mažučiame, bet labai jaukiame, senoje sodyboje įsikūrusiame viešbutėlyje, išėjome apsidairyti. Nei aš, nei mano draugas nebuvome Rokiškyje buvę. Nemažai po svetimus kraštus pavažinėję, pasaulio stebuklus regėję (kalbu apibendrindama), susivokėme nepažįstą savo krašto. Natūralu, kad geležinei uždangai prasivėrus, puolėme į Europą. Skaityti toliau

R. Ragauskaitė. Margučių raštuose – žinia iš Lietuvos (3)

marcelijaus-martinaicio-margutis-ldm-nuotr

„Kodėl airiai nedažo kiaušinių?“– klausia į svečius atskridusi mano vaikaitė. – Juk jie vaikšto į tokią pat bažnyčią, švenčia Velykas tuo pačiu metu.“ Nors Medeinai dar tik vienuolika, ji jau pastebi kultūrų skirtumus. Nuo kūdikystės su tėveliais gyvendama Airijoje ir tik vasaromis ar per šventes atvykdama į Lietuvą, ji mato tai, apie ką aš nepagalvoju. Gal iš kito kranto visuomet geriau matyti?

Airijos katalikų bažnyčia daug kuo skiriasi nuo bažnyčios Lietuvoje: airiai nesusėda Kūčių vakarienės, nėra girdėję apie dvylika patiekalų, nelaužia „plotkelės“, nepasninkauja, per Vėlines švenčia Helovyną, nedega žvakučių ant kapų, o per Velykas nedažo kiaušinių. Skaityti toliau

R. Ragauskaitė. Žuvienė Karlingsforde (2)

Karlingsfordas4

Nemėgstu žuvienės. Pirmiausia – dėl ašakų. Bet šita žuvienė kitokia – „multininė“, o tai raiškia – švelni, be žuvies kaulų, tiršta ir soti… Sutrintos krevetės, midijos, rausvi lašišų gabaliukai – tai airiška žuvienė, kurią valgant reikia pasikąsti šiltomis, mažutėmis, ką tik iš krosnies ištrauktomis bandelėmis. Šliurpsiu pasigardžiuodama, pasimėgaudama… Beje, nemėgstu šito įkyriai valkiojamo žodžio: mėgaujamės ne tik maistu, vynu, vonia su kvapais, bet ir geru filmu, įdomia knyga, spektakliu, gamtos vaizdais, kelionėmis, gera draugija… Mano supratimu, kūnas – mėgaujasi, dvasia – džiaugiasi, grožisi, turtėja… Dvasios poreikiai gilesni, todėl jai nepakanka vartojimo… Bet sąvokos kinta ne šiaip sau, jos atspindi mūsų sąmonę, kuri tuoj pat ieško atitinkančio žodžio… Ar tampame paviršutiniškesni? O gal džiaugsmo sąvoka veržiasi iš klišių, į kurias ją įspraudė įvairios ideologijos ir religijos? Bet rašinys ne apie tai… O gal ir apie tai? Skaityti toliau

R. Ragauskaitė. Tarp dviejų krantų (4)

gele asfalte_R.Ragauskaites foto

Į klasę įstraksi mergytė. Primena mažą paukštuką. Smulkutė, spindinčiom, besišypsančiom akelėm. Ir tuoj pat ima čiauškėti. Tuo savo atviru nuoširdumu kaip mat išsiskiria iš viso pulko penktokėlių. Nors kiekvienas vis kitoks, dar nespėjęs supanašėti (net uniforma nepridengia jų individualumo), bet Gileta – ypatinga.

Per kelias minutes sužinau visą jos gyvenimo istoriją. Atvyko iš Londono. Ten gimė, ten lankė mokyklą. Turi dar šešis brolius ir seseris. Jie visi liko Londone, o ji parvyko pas močiutę. Čia gyvens. Čia jai patinka. Lyg žirnius beria. Žodžių Giletai netrūksta, bet sakinių konstrukcija – angliška. Ir akcentas. Kartais net sunku suprasti. Vis prašau pakartoti, ką ji savo greitakalbe išberia. Vyresnieji vaikai – ne to tėvelio. Skaityti toliau

R. Ragauskaitė. Viskas išlieka…kitaip (4)

Dainavos girios azuolas prie Kubilnycios_R.Ragauskaites foto

Naiviai viliuosi surasti žaliuokių. Prisimenu, kaip šioje vietoje jų radau prieš keletą metų. Tą pačią dieną – spalio paskutiniąją. Irgi buvo po šalnų. Žaliuokės mėgsta šalnas, bet ne per dideles. O šį rudenį pirmosios šalnos Varėnos rajone būta itin kandžios: po nakties Rudnelės kaimo erčia (ir kaip neprisiminsi Juozo Apučio, jo aprašytos miško erčios, juolab, kad paskutiniaisiais metais gyveno jis visai netoli, Zervynose, ant Ūlos kranto; čia, sename dzūkų kaime, buvo radęs ramybę, o gal ir gyvenimo tikrumą?) nubalo, pastiro žolelės, tarsi kaulėtų rudenės giltinės pirštų paliestos, barkšojo pelynai, kiečių šluotelės, išdidžios liko tik žvakides iškėlusios nakvišos… Argi po tokios šalnos galima rasti grybų? Galima! Skaityti toliau

R. Ragauskaitė. Rytoj jau ruduo (3)

G.Didelytės sodyba Rudnelės kaime

Praveriu kaimo trobos duris – prieš mane atsiveria gamtos pasaulis. Pro šimtamečių liepų šakas sunkiai  sunkiasi saulės spinduliai, sodria žaluma dar švyti gluosnio lapijos kupolas, rasas kelia žolynai, apipinti pirmaisiais voratinkliais. Prie pirtelės, prie Skroblaus – meletos „orbita“. Taip šitą erdvę įvardino Rudnelės kaime gyvenusi ir kūrusi dailininkė Gražina Didelytė. Alksnio uokse meleta tebegyvena. Kai stovėdama ant lieptelio supliauškinu vandenį, ji iškiša savo žaliai pamargintą galvelę: smalsumas nugali, nors šiaip jau tai – atsargus paukštelis, retas jį yra matęs. Skaityti toliau

R.Ragauskaitė-Jasukaitienė. Kas mus daro baudžiauninkais? (5)

Autorės nuotrauka.Pro žydinčių šeivamedžių sąžalynus, apkėtusius visą buvusio dvarelio parką, prasibrauname prie pastato, kuris nereginčiomis langų kiaurymėmis priekaištingai žvelgia į išniekintą praeitį. Niekad nebuvau mačiusi tiek  šeivamedžių vienoje vietoje – ištisa giraitė! Sujudinus šakas, pasklinda tirštas, aitrus kvapas; lapai ir stiebas – nuodingi, o uogos – vaistingos, vienok parkuose šie krūmai būdavo auginami kaip dekoratyviniai, kai kurios rūšys atsivežtos iš Anglijos ir Prancūzijos sodų. Derlingoje Lietuvos žemėje, apleistose dvarvietėse, neretinami šeivamedžių krūmai nustelbė visus kitus augalus. Skaityti toliau