Žymos archyvas: Regina Jasukaitienė

R. Jasukaitienė. Keltų paveldas Airijoje (6)

Keltiškas kryžius miesto aikštėje | R.Jasukaitienės nuotr.

Keliaudama po Airiją, grožėjausi bažnyčiomis, jų didingumu ir puošybos saikingumu. Viduje – plikos sienos ir joms kontrastą sudarantys spalvoti vitražai. Galima ir pajuokauti: ko jau ko, akmenų airiai turi, bepigu jiems tokius įstabius akmens statinius lipdyti.

Atkreipiau dėmesį, kad airiai labai saikingai puošia kapus. Tiek senose, tiek naujose kapinėse stūkso akmeniniai paminklai. Saviti ir kryžiai, apjuosti keltiškuoju ratu. Senojo tikėjimo atspindžiai yra išlikę ir įsilieję į katalikiškąjį. Keltus žavėjo nesibaigiančio rato įvaizdis, simbolizuojantis begalybę. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Bulgarija nusivyliau, kelione – ne (0)

Bulgarija | R. Jasukaitienės nuotr.

Nusivyliau Bulgarija. Tikėjausi rožių – daugybės rožių, užtvindžiusių gatves, spalvomis ir kvapais užliejusių slėnius, per kuriuos teko važiuoti, pakeles, kaimelius, kiemus, sodus… Deja, mitas apie Bulgariją rožių kraštą – subliuško, vos pajudėjus iš Bourgas aerouosto. Tiesa, paplūdimio kioskuose, o ir šiaip „rimtesnėse“ parduotuvėse rožių gaminių netrūko: rožių aliejus, rožių muilas, rožių kvepalai, rožių vynas… O rožių slėniai, sako, žydi už 6 valandų kelio nuo Juodosios jūros pakrantės. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Gintaro dulkelėmis pabarstyti (2)

Molėtų krašto Etnografinėje Sodyboje Kulionyse | V.Overlingo nuotr.

Gintaro dulkelėmis pabarstyti išeiname šiemet į Vasarą – pedagogines atostogas! Yra toks vidinis poreikis – nusiprausti, nusiplauti visas metų dulkes, sąnašas – visa, kas neturėtų įsigerti į sielą, visa, ko nereikėtų neštis į kitą dieną… Ne tik rugiai rasoja, pasitikdami Vasarvidį. Iškyla iš gelmės – lyg Lenktinio ežero lelijos – troškimas „nusiprausti“ – pereiti tuo siauručiu Virsmo tilteliu, bent kojomis pateliuškuoti, ant liepto pavakarėj prisėdus…

Subrendame, sukrentame, vieni kitus paragindami, nes drovu baltas lyg varškės sūris šlaunis kolektyvui atidengti. Įsidrąsiname. Nusiplauname visas „ataskaitas“ Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Įkurta Tarptautinės Ąžuolo draugijos Lietuvos grupė (10)

 Penktojo seminaro "Ąžuolai Lietuvoje ir Europoje", įvykusio dailininkės Gražinos Didelytės galerijoje "Andeinė", dalyviai | R. Jasukaitienės nuotr.

Gegužės 26-ą dieną vyko penktasis seminaras „Ąžuolai Lietuvoje ir Europoje“ Dzūkijos nacionaliniame parke, dailininkės, ąžuolų mylėtojos  Gražinos Didelytės sodyboje, jos galerijoje „Andeinė“  (Rudnios kaimas, Marcinkonių seniūnija). Verta priminti, kad pirmasis tokio pobūdžio seminaras įvyko prieš dešimtmetį, 2008m. Tautos Atgimimo Ąžuolyne, antrasis – Dūkštų ąžuolyne netoli Vilniaus, trečiasis – Kaune, ketvirtasis – Kėdainių urėdijoje. Eilė būtų atsiliepti žemaičiams, ten taip pat netrūksta įspūdingų ąžuolų bei juos mylinčių žmonių. Juolab, kad pirmąjį muziejų Lietuvoje Dionizas Poška įkūrė dviejuose ąžuolo kamienuose – Baubliuose, o apie didingą mūsų tautos praeitį, siedamas ją su sengire, savo raštuose pasakojo kitas žemaitis – Simonas Daukantas. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Ar išsaugosime tautos dvasią? (2)

Sodinamas ąžuolas partizanų vadui Jonui Žemaičiui. Centre – 20 metų sovietiniuose lageriuose kalėjęs Liudas Simutis | R.Čėplos nuotr.

Šiušename nukritusiais ąžuolų lapais, braidome rusvai gelsvu jų kilimu. Lapkritis pervirto į antrąją pusę, apnuogindamas net ir ąžuolus. Bet Ąžuolynas gražus visais metų laikais. Ruduo atidengia šakų linijas, kamienų žievės faktūrą. Prieš keletą metų kažkieno pikta ranka storiausiųjų žievę, lyg odą nulupo: ąžuolo žievės nuoviras – geriausias vaistas viduriuojant, tiek žmogui, tiek ir gyvuliui. Tokio kiekio tikriausiai reikėjo kokio ūkininko gyvuliams. Piktadario nesučiupo, o ąžuolai baigia užsigydyti žaizdas – užtraukė žieve, liko tik gilūs randai. Skaityti toliau

Himnas iš ąžuolo (nuotraukos) (0)

R. Jasukaitienės nuotr.

„Svajonę išdrožti Lietuvos himną  turėjau jau seniai. Išdrožti iš ąžuolo, kad suskambėtų kaip pasididžiavimas savo valstybe, kaip mūsų tautos tvirtybės įrodymas“, – sako visoje Lietuvoje gerai žinomas skulptorius, daugybės premijų laureatas tautodailininkas  garliavietis Adolfas Teresius, pasirašinėjantis trumpai „Adis“.

Man gražu, kad šį savo sumanymą skulptorius vadina svajone. Svajonė – daugiau nei sumanymas, projektas ar planas. Ji – lyg debesėlis – rausvas ar melsvas, plūkaujantis mūsų pasąmonės debesynuose, nusileidęs iš aukščiau. Gal kažko Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Atsigręžus pasiklausti kelio (5)

?

Parduotuvėje „IKI“ užtikau nematyto, juolab neragauto brendžio, mįslingu pavadinimu „Daos“. Priminė rytiečių „Dao“, kuris reiškia Kelią. Etiketėje  emblema, kurioje vaizduojamas ratas su hieroglifais, primenančiais runas.  Rate – keturi vilkai. Nudžiugau (ir, prisipažinsiu, nustebau) radusi kitoje butelio pusėje išsamų paaiškinimą: brendis – moldavų, Daos – dakų kalba reiškia vilką. Dakų tauta – dabartinės Moldovos tautos protėviai, garsėję savo narsa ir stiprybe. Drąsos ir pasitikėjimo dakai sėmėsi iš savo toteminio gyvūno vilko Daos. Emblemoje – saulėgrąžos ratas, kuriame 4 vilkai žymi pavasario ir rudens lygiadienius bei vasaros ir žiemos saulėgrąžas. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Ko liūdi Karo muziejaus liūtai? (1)

R. Jasukaitienės nuotr.

Liūtų kailis blizga – jie neseniai restauruoti, bet akyse – skausmas… 1938-aisiais Karo muziejui juos padovanojo paskutinysis Astravo dvaro paveldėtojas Jonas Jurgis Tiškevičius, tuo metu jau gyvenęs Paryžiuje. Liūtų didingumas, įkūnijęs ne grėsmę, greičiau mažos tautos laisvą dvasią, šiandien atspindi nostalgiją praeičiai: kurgi tie vaikai, kurie, karčių prisilaikydami, ropšdavosi jiems ant nugaros, laimingai šypsodavosi, tėvų paveiksluojami? (Kas gi iš vyresnės kartos neturi nuotraukos su Karo muziejaus sodelio liūtais?!)

Tėvai dar mažą atsiveždavo mane į Kauną. Atminty išliko varpų muzika. Kiekvieną vakarą Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Dienoraštis, arba dienos meniu (1)

Anuke_R.Jasukaitienes nuotr

Ši vasara kažkokia saldžiarūgštė. Ir ne dėl to, kad maža saulės, visą liepą vaikštome su striukėmis. Miške nėra mėlynių – nušalnojo žiedeliai, avietės supuvo, nepradėjusios žydėti… Gal bruknių bus? Nušienautoj pievoj – vien rūgštynių rausvi žiedynai, išsistiebę, išsikėtoję, kitus žolynus nusmelkę. Patinka rūgštynėms ši vasara. Ar ir medus bus rūgštus?

Takelis nuo sodybos prie upelio užžėlė, šeimininkui ilgėliau įsisirgus. Vos pora mėnesių praėjo – vaikščiotus takelius takažolės ir gysločiai užskleidė. Gamta nemėgsta tuštumos. Ji viską suglosto, apgaubia, suima savin. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Tautos Atgimimo ąžuolyno fotometraštininkas (0)

Tautos Atgimimo azuolyno fotometrsštis. Romas Cepla_R.Ceplos nuotr.

Romas Čėpla daugžodžiauti nemėgsta. Jo žodžiai rupūs, suvalkietiškai taupūs. Daug iškalbingesni darbai – nuotraukos. Ištisas archyvas! Paveiksluoti sakosi pradėjęs būdamas dar šeštoje klasėje. Buvo toks rusiškas juostinis fotoaparatas „Smena“. Juostas reikėdavo ryškinti. Nuotraukos gimimo procesas  buvo kur kas sudėtingesnis, bet gal ir įdomesnis. Kas bandė – žino: ryškumo, nuotolio iki objekto nustatymas reikalavo įgūdžių, o kiekvienas kadras branginamas. Nepleškinsi, kiek panorėjęs. Su tokiu fotoaparatu R.Čėpla ir pradėjo Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. O ąžuolai išlieka (0)

Algimantas Kepeženo nuotr.Azuolyne

Algimantas Kepežėnas – vienas iš Tautos Atgimimo ąžuolyno sumanytojų, gimė simboliškais 1938-aisiais, kaip ir dar keli jo bendraminčiai. Kodėl tuos metus vadinu simboliškais? Nes jie – paskutinieji Nepriklausomos Lietuvos metai, svarbūs tautai išaugusiu žmonių sąmoningumu, laisvės pajauta, tautišku susipratimu. Tad neatsitiktinai šie laisvėje gimę žmonės nešiojosi širdyje jos sėklas, kurios metams bėgant brendo, dygo, nepaisant to, kad daugeliui iš jų teko patirti sovietinės valdžios represijas. Tačiau ąžuolus vėtros tik užgrūdina. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Vorkuta šiandien (1)

vorkuta_r-jasukaitienes-nuotr

Kiekvienam lietuviui Vorkutos pavadinimas pirmiausia asocijuojasi su trėmimais, šachtomis, kuriose dirbo ne tik mūsų tautiečiai. Čia, šiaurės poliaračio link, buvo tremiami įvairių tautų (anti)sovietiniai piliečiai. Ir ne tik. Pasitaikydavo vokiečių, lenkų, suomių,  net amerikiečių.

Einu į parodą, o vaizduotėje jau matau aplūžusius, į žemę susmegusius medinius kryželius, bekyšančius iš storos sniego pusnies, ištuštėjusias šachtas, apleistus barakus, kuriuose gyveno politiniai kaliniai. Tikiuosi palyginti Raimondo Puišio nuotraukas su savo tėvelio, buvusio kalinio, vėliau amnestuoto, bet nepaleisto-neišleisto į tėviškę, kol nepasibaigė tremties laikas – nuotraukomis, darytomis prieš šešis dešimtmečius toje pat Komijoje, tik gretimama mieste – Intoje. Vorkuta – šiauriausias miestas, iki kurio buvo nutiestas geležinkelis, kaip pasakoja ten kalėjusieji, ant tremtinių kaulų. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. The macalla suite – praeities skausmo aidas (0)

100_6495

Per atoslūgį Atlantas atidengia akmenis, bangų mūšos sutrupintus, nugludintus laiko, todėl nebeskaudžius basoms kojoms ir prašalaičio akiai. Tik ne airio sielai… Visa, kas byloja apie tam tikrą ritmą, nuolatinę kaitą, sustyguojančią ne tik gamtos, bet ir žmogaus, visos tautos, netgi visos žmonijos būtį, neapsieina be skausmo. Ši alegoriška įžanga – iš noro paaiškinti,  žodį „macalla“ ir jo prasmės visuotinybę.

Atvykus į Airiją, į savo  vaikaičių gimtinę, maga kuo daugiau pamatyti, pažinti. Kai mano anūkė sako: „Myliu Lietuvą, nes ten gyvena močiutė“, atitariu: „Myliu Airiją, nes ten gyvena mano vaikai ir anūkai“. Šį kartą dukra, belaukdama atvykstančios viešnagėn, nupirko bilietus į Monagano teatre vyksiantį koncertą. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Jau 11-tąjį kartą dailininkės Gražinos Didelytės gerbėjai susirenka į „Andainės“ šventę (0)

Gražinos Didelytės sodyboje | R.Jasukaitienės nuotr.

Dailininkės Gražinos Didelytės sodyboje prie aukuro, sumūryto iš lauko riedulių, vyko šventiška, jau tradicine tapusi popietė, vadinama dar „Andeinės“ diena“. „Andeinė“– dailininkės paveikslų ir ekslibrių galerija, įkurta Dainavos girios vidury, Rudnios (arba mažybine forma Rudnelės, nes iš visų Varėnos rajone esančių Rudnių  mažiausia) kaime, nutolusiame nuo Marcinkonių per 8-etą kilometrų. Tai dailininkės bičiulių, jos meno gerbėjų susitikimo vieta – vis tuo pačiu laiku – paskutinįjį rugsėjo šeštadienį, 15 valandą.

„Nei laiko, nei vietos pakeisti negalima“, – sako dabartinis galerijos savininkas, G. Didelytės kūrybinių teisių paveldėtojas, Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Žemės paukšteli (2)

Žalioji meleta| raudonojiknyga.lt nuotr.

Ten, prie šaltiniuoto upelio, susišaukia meletos. Einu, rodos, tyliai, taip tyliai, kad nesudrumsčiau ryto skaidrumo; taip tyliai, kad net rasakilos lapų armonikėlėj nakties lašo neištaškyčiau. Bet jos mane pajunta, tos meletos. Išsiskaptavo uoksą sename alksnyje, prie pat takelio, kur tebežydi jazminas. Išsikirto langą į žmonių pasaulį: stebi paukštiškom akim, jaučia ateinantį, nieko nelaukusios kelia triukšmą. Viena tupi ant kiaušinių, kita tuo tarpu ieško maisto.

Meletos gyvena poromis, kartu vaikus peri. Patinėlio viršugalvis raudonas, kūnas juodas. Patelė ne tokia puošni, teturi raudoną dryžį per galvą. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Piliakalnių šviesa (0)

Medžionių piliakalnis | wikimapia.org nuotr.

Tūkstančio piliakalnių šalimi Lietuvą vadina lietuvių kilmės muzikantas Džeimsas Zabiela (James Zabiela)  ir džiaugiasi, kad šių istorijos paminklų dar  neužgožė naujos statybos.  Nuo piliakalnio pasižvalgę, ne tik toliau matome…Bebėgdami (paknopstom?) beskubėdami kitus pasivyti, pamirštame paprastą tiesą: kiekviena save gerbianti tauta stiprybės semiasi iš savos praeities… Gal todėl 2017-ieji metai buvo paskelbti Piliakalnių metais?

Kad žodžiai neskambėtų perdėm patetiškai,  Lietuvos žurnalistų draugijos (LŽD) nariai iš Kauno ir Vilniaus, vadovaujami Juozo Pugačiausko, birželio 10-ąją išsirengė tvarkyti Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Garbanota alyvos šakelė (1)

aukuras_R.Jasukaitiene

Prisimenu tokį pat žydintį pavasarį… Lietuvių kalbos mokytoja mus, Seredžiaus vidurinės mokyklos vienuoliktokus, nusivedė į kabinetą, kuriame buvo televizorius – bene vienintelė techninė mokymo priemonė mokykloje. Klausėmės laidos apie K.Donelaičio „Metus“. Bet įsiminiau visai ką kita, o būtent, poeto Algimanto Mikutos retorinį klausimą, kurio pažodžiui jau nepakartosiu: ar 21-ajame amžiuje bus vietos Poezijai? Ar žydės garbanota alyvos šakelė? Kaip dar toli anuomet buvo 21-asis amžius! Kiek daug per tą laiką įvyko! Ir realiame gyvenime, o dar daugiau –  žmogaus sieloje… Ar naujų technologijų pasaulyje tebežydi poezijos alyvos? Ar – garbanotos? Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Atgimimo ąžuolynas – tautos dvasios simbolis (0)

Atgimimo azuolyno sodinimas_R.Jasukaitytes nuotr2

Ažūrinė žaluma sklinda nuo pakelės berželių, besikalančioj žolėj – žemės šviesa, kasdien kylanti vis aukščiau, kol pienių pūkai susitiks su nusileidusiu žemėn dangumi…Vykstame į ąžuolyną, o ąžuolaičių šakos dar nuogos – buvo paskutinis balandžio šeštadienis, tradiciškai tapęs Ąžuolyno diena.

Šiek tiek istorijos

Lietuvos Tautinis Atgimimo ąžuolynas pradėtas sodinti 1989-ais. Žmonės jo sodinti važiavo iš visų Lietuvos regionų. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Neturėjau tėviškės (2)

I. Stepukonienes knyga | R. Jasukaitienes nuotr.

Neturėjau tėviškės. Šitą savotišką našlaitystę jaučiau visą gyvenimą. O ypač suskausdavo, atsigręžus į vaikystę.  Gimiau tremtinių šeimoje, Intoje, grįžus į Lietuvą buvome blaškomi iš vienos vietos į kitą, lyg kokie perėjūnai. Daugeliui sėslių žmonių taip ir atrodėme. Ilgą laiką tėvo, buvusio politinio kalinio, nenorėjo registruoti… Bastėmės. Vos spėdavome įsikurti, vėl reikėdavo ryšius rištis.

Sovietų okupantai atėmė iš manęs tėviškę. Ne fizine, greičiau dvasine prasme. Prisimenu, kaip savo suolo draugei Audronei pavydėjau dar prosenelių įsigyventos Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. „Darbo kodeksas“ nesidomi darbo kokybe? (1)

smm.lt, M.Vidzbelio nuotr.

Mano močiutė sakydavo: Niekada, vaike, neišsižadėk tiurmos ir ubago lazdos!”. O mama paantrindavo, kad viską, ko išsižadėjo, jau yra nuveikusi. Kai pasidomėjau, kas gi tie išsižadėjimai, labai paprastai atsakė: „tiurmoj jau buvau ir ištekėjau už gerokai jaunesnio vyro (o tai prilygo jei ne nusikaltimui, tai viso kaimo gėdai)“.

Aš irgi išsižadėjau…ubago lazdos. Rinkdamasi profesiją. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Laiko klodai (2)

G.Didelytės sodyba Rudnelės kaime | autorės nuotr.

Troboje vėsoka. Iš vakaro tebuvo menkai pakurta. Krosnis senovinė, su mažučiu „langeliu“ – anga orui įeiti. Pro jį matyti ugnelė – virpanti, laižanti įmestą pušies ar alksnio pliauską. Dailininkė Gražina Didelytė, iš miesto triukšmo pabėgusi šiton Dainavos girios apsupton trobelėn, valandų valandas mėgdavusi žiūrėti į židinio ugnį, kuri jai atstodavusi televizorių. Šitai ji yra užrašiusi savo dienoraštyje. Iš tiesų dailininkė neturėjo televizoriaus – šitaip ji taupė brangų savo  laiką, užtat jo pakakdavo kūrybai ir gamtai: „čia išgyvendama šaltas žiemas ir darganas, suartėjau su gamta, pradėjau justi jos virpesius (…), galiu grožėtis girios paukščiais, Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. „Anykščių šilelio“ takais (2)

A.Baranausko knygos „Anykščių šilelis“ viršelio dalis

Šiais metais A. Baranausko poemai „Anykščių šilelis“sukanka 155-eri metai. Sukurta ji buvo jaunam seminaristui  A.Baranauskui  atostogaujant  tėviškėje, Anykščiuose (1858-1858 m. vasaromis), tėvo kirviu tašytoje, iš rąstų suręstoje (be vinies!) klėtelėje. Toje pačioje, kur nukūlus javus būdavo supilami grūdai. Prie mažo stalelio, šiaudinėje pastogėje – vėsu, nuošalu, ramu…Čia atgimė visa, kas buvo įsispaudę į atmintį, žadino vaizduotę.

Daugeliui žinoma legenda tapusi istorija apie tai, kas pastūmėjo jauną Varnių seminarijos auklėtinį imtis šio darbo. Buvo užgautos tautinės ambicijos, kai vienas dėstytojas, kalbėdamas apie Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ kalbos grožį, Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Žiemgalių kraštan – į Joniškėlį (II) (1)

Karpių dvaras Joniškėlyje | R.Jasukaitienės nuotr.

Joniškėlis yra žinomas ir kaip rašytojos , visuomenės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės – Bitės miestelis, kuriame ji gyveno nuo 1865-ųjų iki 1901-ųjų metų. Šalia bažnyčios restauruotas pastatas – pirmoji kaimo ligoninė, kurioje ilgus metus dirbo nepaprastas gydytojas Jonas Leonas Petkevičius. Net keista, kad tebėra išlikęs šio legenda tapusio gydytojo darbo kabinetas, o ligoninė tebeveikia ligi šiol. J.L.Petkevičius vadovavosi principu: nė vienam žmogui ligoninės durys neturi būti uždarytos- nei vargšui, nei turtuoliui. Iš vargšų neėmė užmokesčio, lankydavo juos ir namuose, patardavo kreiptis ne į kaimo žiniuonis, o į gydytojus; jei reikėdavo skubios operacijos, dar ir pinigų duodavo, kad važiuotų į Šiaulius… Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Žiemgalių kraštan – į Joniškėlį (I) (16)

Karpių dvaras | R.Jasukaitienės nuotr.

Pavasaris šiemet kaip užtupėtas kiaušinis- išsirito vėlai, bet išsilukštenęs skuba pasivyti. Dar prieš porą savaičių laukuose bolavo sniegas, gandrai staipėsi atšalusiom kojom, graudulingai sparnus paleidę. Bet štai saulelė jau budina svietą ir „krūmai su šilais visais išsibudino keltis“. Sklidinai apsemtame griovy – apsikatinavusi blindė, sausumėlėse – šalpusnių saulutės. Šiaurės Lietuvoj pievos dar labiau pažliugusios, tad mūsų ekskursijos gidas, Joniškėlio B.Petkevičaitės–Bitės gimnazijos istorijos mokytojas Viktoras Stanislovaitis, skambindamas kelionės organizatorei, A.Mitkaus vidurinės mokyklos geografijos mokytojai Irenai Jonelienei, Skaityti toliau