Žymos archyvas: Regina Jasukaitienė

R. Jasukaitienė. Legendose – tautos amžinybės siekis (2)

Vaizdai nuo Karalių kalvos | R.Jasukaitienės nuotr.

Airių praeityje, kaip ir kiekvienoje tautoje, yra daugybė moksliškai nepatvirtintų, tačiau ligi šiol legendų pavidalu gyvuojančių  mitologinių artefaktų, apgaubtų romantikos skraiste.

Viena iš tokių legendų pasakoja, kad kadaise, kai salą valdė moterys (matriarchatas neolito amžiuje buvo būdingas daugeliui tautų), Airija gyveno aukso amžių: buvo laisva, nepatyrusi karų ir vergystės. Tuo metu kraštą valdžiusi  legendinė karalienė (pavadinimas sąlyginis – neolito amžiuje nebuvo nei karalių, nei karalienių. Anot istorikų, airiai apskritai niekada neturėjo karaliaus), vardu Maeve (tariama Medu). Ji yra tapusi savotišku airių laisvės ir nepriklausomybės simboliu, tad jos palaidojimo vieta (Slaigo grafystė, Knocknarea – Karalių kalva) ant Atlanto kranto aukšto kalno, siekiančio puskilometrį, nuo kurio į visas puses atsiveria įspūdinga panorama,  yra gausiai lankoma ne tik airių, bet ir atvykusių turistų. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Įspūdžiai iš Pietų Italijos (nuotraukos) (1)

Pietų Italija | R. Jasukaitienės nuotr.

Skambantis žavesys ir pribloškianti nešvara

Antika „susirgau“ dar paauglystėje: gripo užklupta, karščiui atlėgus, turėjau laiko (ir noro!) perskaityti visą „Odisėją“– hegzametro bangomis plaukiojau kartu su Odisėjumi nuo vienos graikų salos prie kitos, pasakiškų nuotykių neimdama už gryną pinigą, bet visgi tikėdama, kad visi pramanai turi realų pagrindą – tikėjimo, pasaulėvokos ir pasaulėjautos atspindžiai kloja pamatus ne tik būčiai, bet ir buičiai. Vaizduotė piešė raižytus Egėjo jūros krantus, įlankas, raudonpirštės Aušros švelniai Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Gyvenimo tempu į aukštą kalną (1)

Borutaičių draugija | R.Jasukaitienės nuotr.

Ant aukšto stataus Jiesios skardžio daugiau nei aštuonias dešimtis metų stovi Kazio Borutos namelis. Pasislėpęs tarp aukštų liepų, išlakių ąžuolų, jis šviečia ryškiai geltona spalva ir traukia praverti paslaptį. Bet patekti į jį nėra paprasta: ant vadinamo Čigonkalnio tėra siauri, akmenukais išgrįsti laipteliai, kuriuos rašytojas pavadino „Gyvenimo tempu“.

Skardingas buvo kūrėjo gyvenimo kelias – laisvos minties, laisvo žodžio žmogaus kelias. „kaktomušiais per gyvenimą ėjau, už viską širdimi mokėjau, tokius ir eilėraščius iš širdies rašiau“, – kažkada prisipažino rašytojas. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Gyvenimo verpetuose atradusi laimę (0)

Lina Kabelkaitė prie savo karpinių | R.Jasukaitienės nuotr.

Tautodailininkę, kūrėją Liną Kabelkaitę susitikau karpinių parodos, organizuotos Kalvarijos (Marijampolės apskritis) Jaunimo užimtumo centre, pavadintos „Gyvenimo verpetuos“, paskutiniąją dieną,  jau besiruošiančią nuimti savo sukurtų  stilizuotų verpsčių paveikslus. Apsidžiaugiau spėjusi pasidžiaugti kūriniais ir turėjusi gerą progą pakalbinti kūrėją, gyvenančią Leipalingyje, bet visoje Lietuvoje žinomą tautodailininkę.     

Verpstės ir verpetai – ne tik giminiški, bendrašakniai žodžiai; juose užkoduota gilesnė prasmė nei iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti. Mūsų proseneliai, gyvendami gamtos supami, Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Basakojų takas laukia jūsų (3)

Basakojų tako atidarymo šventė | R. Jasukaitienės nuotr.

Lubinais ir ramunėmis, paparčiais ir viedrynais, žydinčių kmynų balzganais skėčiais išsipuošusi vasara atveria vartus, kviesdama nusiauti apavą ir basomis pasileisti per pievą. Tai, ko gero, pats sveikatingiausias būdas pajusti ryšį ne tik su gamta, bet ir pačiu savimi. Štai tokį sveikatingumo taką, pavadintą „Basakojų“ taku, paruošė Seredžiaus Stasio Šimkaus mokyklos kolektyvas, kuriam daug metų vadovauja direktorius Petras Baršauskas. Atidarymo šventė įvyko birželio 5 dieną. Žygių basomis pradžia – Lauko klasė, išpuošta vasaros žiedais. Direktorius pristato garbius svečius: Panemunių regioninio parko direktorių Mindaugą Janušonį, daugelio skulptūrų, Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Baltašaknės (4)

Ekslibris Unei Babickaitei. Piešė Gražina Didelytė | R.Jasukaitienės nuotr.

Masyvių teatro užuolaidų įrėmintoje scenoje – moters figūrėlė, trapi, lengva, plaukianti… Tokią Unę (Uršulę Babickaitę- Graičiūnienę), garsią tarpukario aktorę ir pirmąją moterį režisierę, matė dailininkė Gražina Didelytė, kurdama jai dedikuotą ekslibrį – miniatiūrą ir įvardindama  kūrinį „DAINA BALTAŠAKNEI“. Kodėl dailininkė pasirinko šią poetų  neromantizuotą ir ne itin išvaizdžią  gėlę? Jos žiedeliai – žalsvai balti –  slepiasi po masyviais lyg scenos uždanga lapais. Paslaptingas varpelių skambesys trunka taip trumpai – lyg žmogaus gyvenimas – spektaklis scenoje. Amžinos tėra šaknys. Kaip svarbu, kad jos liktų šviesios … Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Geras amatininkas duonos neprašo (7)

Currus.lt nuotr.

„Tuk- tuk“ – meistriukas. Punktualus kaip Katedros laikrodis. Ir šitaip jau antra savaitė. Norėčiau, kad nors kartą pavėluotų – pasiilgau ryto su savimi.

„Tuk-tuk, štai ir aš“, – šypsosi Saulius. Iš pirmo žvilgsnio – vaikinas, iš antro – brandus vyras, nes jau turi vieno mėnesio dukrytę ir jaučiasi už ją atsakingas. Štai kas vyrą daro vyru – atsakomybės jausmas. Ne brangus automobilis, net ne sėkminga karjera ir  ne aukštieji mokslai. Jau pačią pirmą dieną Saulius man rodo naujagimės nuotraukas: štai ji šypsosi, nykštį čiulpdama, štai šitaip žiovauja, o štai čia – pirmasis prausimas… Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Gineso alaus – į kalėjimą ? (0)

Krumlino kalėjimas Airijoje | R.Jasukaitienės nuotr.

Viešėdama Airijoje gaunu netikėtą pasiūlymą (antroji Kalėdų diena, dar tebetviska šventinių lempučių girliandos!) vykti į Belfastą ir apžiūrėti Krumlino (Crumlin Road Gaol) kalėjimą, kuriame daugiausia buvo kalinami airių respublikonai. Vaizduotėje atgimsta Lukiškių kalėjime matyti vaizdai, visos „ekskursijos“ metu juos lyginsiu. Mano nuostabai, lankytojų susirenka daug, net kelios grupės. Mūsų gidė stengiasi išlikti nešališka, pasakojimas sausas, veidas neišduoda jokių jausmų. Lankytojai nuomonę turi susidaryti patys. Tačiau sausas, bejausmis pasakojimas jau yra tam tikra nuomonė! Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Kuo kvepia mirtis? (0)

Gražinos Didelytės miniatiūra „Eglės širdis“. 2006m.

„Mokydamasis gyventi, žmogus mokosi ir mirti“

                                       Leonardas da Vinčis

Kaimo vaikas su mirtimi  „susipažįsta“ gana anksti. Ji tarsi neatsiejama gyvenimo dalis ir eina visuomet greta. Miršta maži, ką tik iš kiaušinių išsiritę viščiukai, miršta jau pastypę, padaigoti, beplunksniai. Paukšteliai miršta tyliai, jų dvaselės atsiskiria lengvai  nuplaukia į padangę debesėliu… Mudu su broliu juos gražiai palaidodavome (buvome girdėję, kad mirusius reikia užkasti į žemę), kapelius puošdavome lauko gėlėmis, o iš šakaliukų išdėstydavome kryželius. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Pamąstymai perkant megztas kojines (6)

Megztos raštuotos kojinės | tarpmergaiciu.lt nuotr.

Lynoja. Neįtikėtinai šiltas spalio lietus plauna klevų geltoną šviesą, mirkdo šermukšnių kekes. Rudens spalvų švytėjimas blėsta, sugrįžta į žemę visa, kas pavasarį pumpuru skleidėsi. Drėgmė smelkiasi į kūną. Visi, kas gyvas, ieško šilumos ir jaukumo.

Grįždama iš parduotuvės stabteliu prie miestelio turgavietės. Petražolės, svogūnai, bulvės, obuoliai… „Pirk prekę lietuvišką“, – suskamba reklamos žodžiai. Apžiūrinėju obuolius. Anąkart nusipirkau. Parduodanti bobelė patikino, kad skanūs. Už kilogramą prašė nedaug – tik 50 centų. Parsinešusi paragavau – rūgštūs, laukinukai. Nemanau, kad apgavo. Žmogui gal labai tų pinigėlių reikėjo, juk nebūtų kiurksojusi šiaip sau. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Su tėčiu pasėdėti jo suole (0)

Regina Jasukaitienė Prie Prezidento A.Smetonos stalo | asmen. nuotr.

Mokyklinėje nuotraukoje savo tėtį-mokinuką atpažinau iš … judesio – kairės rankos linkio, išlikusio visą gyvenimą. Įgimta detalė, gauta gimstant ir kurios niekas niekad taip pat nepakartos. Vaikystės nuotraukų tėtis neturėjo. Šeima gyveno neturtingai, Juodvisinės kaimas – pamiškėje, žemė nederlinga, iš visų pusių krūmynai kemsynai, o miškas – vieni alksniai.

Nuotraukoje Lėno pradžios mokyklos mokinukai basi, berniukai rudinukėmis apsivilkę. Susispietę prie pastato, dengto šiaudais – mokykla buvo prisiglaudusi pas ūkininką. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Už Atlanto „Vaivos juosta“ šviečia (0)

„Vaivos juosta“ mokyklėlė Čikagoje | V. Švenčionytės - Šol nuotr.

Su Vaiva Švenčionyte – Šol (Scholle) sėdime vienoje iš Vilniaus gatvėje įsikūrusių kavinių, prieš kadaise čia buvusius jos vaikystės namus. Vaiva mane pataiso, čia prabėgo ne tik vaikystė, bet ir jaunystė. Vėliau pirmo aukšto gyventojus iškėlė, atsidarė suvenyrų parduotuvėlės, knygynas, kavinės…

„Ar dar skauda?“ – klausiu savo pašnekovės, su kuria esu pažįstama daugiau nei 30 metų. „Jau nebe, – atsako Vaiva, – liko tik  šviesūs prisiminimai. Kiekvieną kartą, grįžusi iš Amerikos, praeinu šia gatve, sutinku daugybę pažįstamų. Jau 19 metų gyvenu už Atlanto, Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Šatrijos ugnelė amžina (2)

Ugnies apeigos ant Šatrijos kalno | R.Jasukaitienės nuotr.

Šiemet sukanka 25-eri metai, kai ant Šatrijos piliakalnio buvo užkurta Amžinoji ugnis. Tai – sąlyginė tiesa, nes žemaičiai šventą ugnį ant Šatrijos kalno kūreno šimtmečius. Užgesinta ji buvo 1417 metais, kai Jogaila su Vytautu apkrikštijo žemaičius. Prieš ketvirtį amžiaus ugnelė vėl buvo uždegta karaliaus Ringaudo dvare, Gedvilų sodyboje, o prieš porą metų ir ugnume (specialus pastatas, primenantis bažnyčios bokštą dūmams išeiti); čia ją dieną naktį, žiemą vasarą kūrena savanoriai Ugnies sergėtojai.

Vyriausias ugnininkas – Vaidotas Digaitis, likus pusvalandžiui iki šventės pradžios, mielai aprodo, kur ir kaip ugnelė kūrenama, saugiai užvožta tam tikslui pagamintu skylėtu dangčiu. Iš čia ugnelė kasdien nešama ant Šatrijos piliakalnio. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Medkirty, patausok šitą medį (2)

Bliumo diena | kvb.lt nuotr.

Jau ketvirtą kartą Kauno apskrities viešoji biblioteka organizuoja Bliumo dieną, pasirinkdama vis kitą temą, kuri būna paremta kuria nors citata iš Džeimso Džoiso (Jame Joice) romano „Ulisas“. Šiais metais ypač aktuali visoje Lietuvoje tapo  medžio išsaugojimo tema. Kauniečiai didžiuojasi reliktiniu Ąžuolynu ir budriai jį saugo. O Kauno apskrities viešoji biblioteka įsikūrusi taip vadinamame  Mažajame Ąžuolyne, tad Blumo tariami žodžiai „Medkirty, patausok šitą medį“, tapo visos popietės leitmotyvu.

Airių rašytojo Dž. Džoiso romanas „Ulisas“ („Odisėjas“) buvo pradėtas rašyti Pirmojo pasaulinio karo metais, baigtas 1922-aisiais. Jis laikomas vienu iš pirmųjų modernistinių romanų, Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Spinalonga – skausmo sala (II) (0)

Raupsuotųjų namų griuvėsiai | R.Jasukaitienės nuotr.

Spinalonga – salelės pavadinimas skamba melodingai, romantiškai, šiek tiek ilgesingai… Bet gyvenimas joje nebuvo nei romantiškas, nei itališkai nerūpestingas. Ligi šiol ji dar vadinama Skausmo, Ašarų sala.

Iki atplaukiant venecijiečiams, ko gero, joje tegyveno laukinės ožkos. 13-ame amžiuje visą Kretos salą nusipirko Venecijos pirkliai, o Spinalongos saloje, nutolusioje į Jonijos jūrą vos per keletą kilometrų, įsirengė gynybinę tvirtovę nuo piratų. Jų statyta gynybinė siena tebestovi iki mūsų laikų. Vis tik 16 amžiuje turkams osmanams tvirtovę pavyko užimti, o venecijiečius išvyti ne tik iš Spinalongos, bet ir iš visos Kretos. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Kretoje, Dievų žemėje (I) (2)

Skulptūra Agios Nikolaos mieste. Jautis pagrobia Europa | R.Jasukaitienės nuotr.

„Kali mera“! – vos lėktuvui nutūpus Kretos saloje, skamba graikiškas pasveikinimas. Senąja graikų kalba žodis „kalios“ reiškia gerą. Ar šis pasveikinimas su nauja diena yra  atėjęs iš senosios kalbos – nežinau. Bet žinau, kad viską, ką matysiu ir girdėsiu, dabar lyginsiu su tuo, ką esu įsivaizdavusi, dar mokyklos suole skaitydama Homero „Odisėją“ ar universitete profesoriaus R. Mirono paskaitytų klausydama.

Kokia raudona ta senųjų dievų žemė! – stebiuosi jau savomis pėdomis  ją palietusi. Prisodrinta geležies ar kitokių mineralų, tinkanti ne tik alyvmedžiams augti, siaurakaklėms amforoms lipdyti. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Dailininkės tikėjimas – jos kūriniuose ir gyvenime (0)

Gražinos Didelytės kūryba

„Ne, aš nelaikau savęs pagone, – atsakydavo dailininkė Gražina Didelytė, kai žurnalistai, prie sodybos po šimtametėmis liepomis užmatę akmenų aukurą, primygtinai klausdavo, kokio ji esanti tikėjimo. – Man artimiausias senasis baltų tikėjimas, – prisipažindavo dailininkė. – Tačiau manau, kad žmogaus tikėjimas yra labai intymus dalykas, todėl nedera apie jį klausinėti“.

Vienok klausinėjame. Žiūrėdami į kūrinius, juos išgyvendami, ieškodami juose kažko artimo, pažįstamo, savo… Kiekvienas, jautresnis menui, dailininkės Gražinos Didelytės kūriniuose atras tai, kas jai buvo svarbiausia. Tėviškė, Tėvynė, kovos dėl jos laisvės ir nepriklausomybės, Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Visų sodas (2)

Sūpuoklės | Daivos Vaiškūnienės nuotr.

Su Rimučiu mokėmės pradinėse klasėse. Juodbruvis, gražus berniukas, panašus į mamą, tokią pat juodaplaukę, garbanotą, su duobotėmis skruostuose ir retu tarpdančiu. Graži moteris, net mes, vaikai, šitai pastebėjome. Be to – kvatoklė, balsas sodrus, melodingas. Dirbo ji bare. Moterys pavydėdamos sakydavo, kad vyrai ten ne vien alaus traukia… 

O Rimutis – priešingai, tylus, mąslus berniukas, retai įsitraukdavo į mūsų žaidimus. Visai kitokio temperamento buvo jo pusbrolis Sigitas. Jo visur pilna: ir žaidimuose, ir išdaigose. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Sakmė apie „plechavičiuką“ Steponą (3)

Steponas Taškus (iš dešinės) ir buvęs tremtinys Mindaugas Babonas Garliavos miestelio šventėje naujajame Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui skirtame parke 2018m. | V.Overlingo nuotr.

Šiemet vasario 16-ąją minėsime 75-ąsias Vietinės rinktinės, kurią organizavo Povilas Plechavičius, metines. Ar minėsime? Ar prisiminsime, kad dar vienas kitas „plechavičiukas“, kaip jie save vadino, tebėra gyvas ir vertas mūsų dėmesio.

Generolo Povilo Plechavičiaus veikla tiek istorikų, tiek ir paprastų žmonių vertinama nevienareikšmiškai. Vieni jį vadina vaduotoju iš bolševizmo jungo, kiti kaltina susitepus civilių lenkų krauju, nors iš esmės tai buvo Armijos Krajovos brigados kariai. Lietuvos vietinės rinktinės pasirodymas Rytų Lietuvoje turi svarbią istorinę reikšmę – ji sužlugdė lenkų pastangas atgauti trečdalį 1920 m. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Keltų paveldas Airijoje (9)

Keltiškas kryžius miesto aikštėje | R.Jasukaitienės nuotr.

Keliaudama po Airiją, grožėjausi bažnyčiomis, jų didingumu ir puošybos saikingumu. Viduje – plikos sienos ir joms kontrastą sudarantys spalvoti vitražai. Galima ir pajuokauti: ko jau ko, akmenų airiai turi, bepigu jiems tokius įstabius akmens statinius lipdyti.

Atkreipiau dėmesį, kad airiai labai saikingai puošia kapus. Tiek senose, tiek naujose kapinėse stūkso akmeniniai paminklai. Saviti ir kryžiai, apjuosti keltiškuoju ratu. Senojo tikėjimo atspindžiai yra išlikę ir įsilieję į katalikiškąjį. Keltus žavėjo nesibaigiančio rato įvaizdis, simbolizuojantis begalybę. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Bulgarija nusivyliau, kelione – ne (0)

Bulgarija | R. Jasukaitienės nuotr.

Nusivyliau Bulgarija. Tikėjausi rožių – daugybės rožių, užtvindžiusių gatves, spalvomis ir kvapais užliejusių slėnius, per kuriuos teko važiuoti, pakeles, kaimelius, kiemus, sodus… Deja, mitas apie Bulgariją rožių kraštą – subliuško, vos pajudėjus iš Bourgas aerouosto. Tiesa, paplūdimio kioskuose, o ir šiaip „rimtesnėse“ parduotuvėse rožių gaminių netrūko: rožių aliejus, rožių muilas, rožių kvepalai, rožių vynas… O rožių slėniai, sako, žydi už 6 valandų kelio nuo Juodosios jūros pakrantės. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Gintaro dulkelėmis pabarstyti (2)

Molėtų krašto Etnografinėje Sodyboje Kulionyse | V.Overlingo nuotr.

Gintaro dulkelėmis pabarstyti išeiname šiemet į Vasarą – pedagogines atostogas! Yra toks vidinis poreikis – nusiprausti, nusiplauti visas metų dulkes, sąnašas – visa, kas neturėtų įsigerti į sielą, visa, ko nereikėtų neštis į kitą dieną… Ne tik rugiai rasoja, pasitikdami Vasarvidį. Iškyla iš gelmės – lyg Lenktinio ežero lelijos – troškimas „nusiprausti“ – pereiti tuo siauručiu Virsmo tilteliu, bent kojomis pateliuškuoti, ant liepto pavakarėj prisėdus…

Subrendame, sukrentame, vieni kitus paragindami, nes drovu baltas lyg varškės sūris šlaunis kolektyvui atidengti. Įsidrąsiname. Nusiplauname visas „ataskaitas“ Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Įkurta Tarptautinės Ąžuolo draugijos Lietuvos grupė (10)

 Penktojo seminaro "Ąžuolai Lietuvoje ir Europoje", įvykusio dailininkės Gražinos Didelytės galerijoje "Andeinė", dalyviai | R. Jasukaitienės nuotr.

Gegužės 26-ą dieną vyko penktasis seminaras „Ąžuolai Lietuvoje ir Europoje“ Dzūkijos nacionaliniame parke, dailininkės, ąžuolų mylėtojos  Gražinos Didelytės sodyboje, jos galerijoje „Andeinė“  (Rudnios kaimas, Marcinkonių seniūnija). Verta priminti, kad pirmasis tokio pobūdžio seminaras įvyko prieš dešimtmetį, 2008m. Tautos Atgimimo Ąžuolyne, antrasis – Dūkštų ąžuolyne netoli Vilniaus, trečiasis – Kaune, ketvirtasis – Kėdainių urėdijoje. Eilė būtų atsiliepti žemaičiams, ten taip pat netrūksta įspūdingų ąžuolų bei juos mylinčių žmonių. Juolab, kad pirmąjį muziejų Lietuvoje Dionizas Poška įkūrė dviejuose ąžuolo kamienuose – Baubliuose, o apie didingą mūsų tautos praeitį, siedamas ją su sengire, savo raštuose pasakojo kitas žemaitis – Simonas Daukantas. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Ar išsaugosime tautos dvasią? (2)

Sodinamas ąžuolas partizanų vadui Jonui Žemaičiui. Centre – 20 metų sovietiniuose lageriuose kalėjęs Liudas Simutis | R.Čėplos nuotr.

Šiušename nukritusiais ąžuolų lapais, braidome rusvai gelsvu jų kilimu. Lapkritis pervirto į antrąją pusę, apnuogindamas net ir ąžuolus. Bet Ąžuolynas gražus visais metų laikais. Ruduo atidengia šakų linijas, kamienų žievės faktūrą. Prieš keletą metų kažkieno pikta ranka storiausiųjų žievę, lyg odą nulupo: ąžuolo žievės nuoviras – geriausias vaistas viduriuojant, tiek žmogui, tiek ir gyvuliui. Tokio kiekio tikriausiai reikėjo kokio ūkininko gyvuliams. Piktadario nesučiupo, o ąžuolai baigia užsigydyti žaizdas – užtraukė žieve, liko tik gilūs randai. Skaityti toliau

Himnas iš ąžuolo (nuotraukos) (0)

R. Jasukaitienės nuotr.

„Svajonę išdrožti Lietuvos himną  turėjau jau seniai. Išdrožti iš ąžuolo, kad suskambėtų kaip pasididžiavimas savo valstybe, kaip mūsų tautos tvirtybės įrodymas“, – sako visoje Lietuvoje gerai žinomas skulptorius, daugybės premijų laureatas tautodailininkas  garliavietis Adolfas Teresius, pasirašinėjantis trumpai „Adis“.

Man gražu, kad šį savo sumanymą skulptorius vadina svajone. Svajonė – daugiau nei sumanymas, projektas ar planas. Ji – lyg debesėlis – rausvas ar melsvas, plūkaujantis mūsų pasąmonės debesynuose, nusileidęs iš aukščiau. Gal kažko Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Atsigręžus pasiklausti kelio (5)

?

Parduotuvėje „IKI“ užtikau nematyto, juolab neragauto brendžio, mįslingu pavadinimu „Daos“. Priminė rytiečių „Dao“, kuris reiškia Kelią. Etiketėje  emblema, kurioje vaizduojamas ratas su hieroglifais, primenančiais runas.  Rate – keturi vilkai. Nudžiugau (ir, prisipažinsiu, nustebau) radusi kitoje butelio pusėje išsamų paaiškinimą: brendis – moldavų, Daos – dakų kalba reiškia vilką. Dakų tauta – dabartinės Moldovos tautos protėviai, garsėję savo narsa ir stiprybe. Drąsos ir pasitikėjimo dakai sėmėsi iš savo toteminio gyvūno vilko Daos. Emblemoje – saulėgrąžos ratas, kuriame 4 vilkai žymi pavasario ir rudens lygiadienius bei vasaros ir žiemos saulėgrąžas. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Ko liūdi Karo muziejaus liūtai? (1)

R. Jasukaitienės nuotr.

Liūtų kailis blizga – jie neseniai restauruoti, bet akyse – skausmas… 1938-aisiais Karo muziejui juos padovanojo paskutinysis Astravo dvaro paveldėtojas Jonas Jurgis Tiškevičius, tuo metu jau gyvenęs Paryžiuje. Liūtų didingumas, įkūnijęs ne grėsmę, greičiau mažos tautos laisvą dvasią, šiandien atspindi nostalgiją praeičiai: kurgi tie vaikai, kurie, karčių prisilaikydami, ropšdavosi jiems ant nugaros, laimingai šypsodavosi, tėvų paveiksluojami? (Kas gi iš vyresnės kartos neturi nuotraukos su Karo muziejaus sodelio liūtais?!)

Tėvai dar mažą atsiveždavo mane į Kauną. Atminty išliko varpų muzika. Kiekvieną vakarą Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Dienoraštis, arba dienos meniu (1)

Anuke_R.Jasukaitienes nuotr

Ši vasara kažkokia saldžiarūgštė. Ir ne dėl to, kad maža saulės, visą liepą vaikštome su striukėmis. Miške nėra mėlynių – nušalnojo žiedeliai, avietės supuvo, nepradėjusios žydėti… Gal bruknių bus? Nušienautoj pievoj – vien rūgštynių rausvi žiedynai, išsistiebę, išsikėtoję, kitus žolynus nusmelkę. Patinka rūgštynėms ši vasara. Ar ir medus bus rūgštus?

Takelis nuo sodybos prie upelio užžėlė, šeimininkui ilgėliau įsisirgus. Vos pora mėnesių praėjo – vaikščiotus takelius takažolės ir gysločiai užskleidė. Gamta nemėgsta tuštumos. Ji viską suglosto, apgaubia, suima savin. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Tautos Atgimimo ąžuolyno fotometraštininkas (0)

Tautos Atgimimo azuolyno fotometrsštis. Romas Cepla_R.Ceplos nuotr.

Romas Čėpla daugžodžiauti nemėgsta. Jo žodžiai rupūs, suvalkietiškai taupūs. Daug iškalbingesni darbai – nuotraukos. Ištisas archyvas! Paveiksluoti sakosi pradėjęs būdamas dar šeštoje klasėje. Buvo toks rusiškas juostinis fotoaparatas „Smena“. Juostas reikėdavo ryškinti. Nuotraukos gimimo procesas  buvo kur kas sudėtingesnis, bet gal ir įdomesnis. Kas bandė – žino: ryškumo, nuotolio iki objekto nustatymas reikalavo įgūdžių, o kiekvienas kadras branginamas. Nepleškinsi, kiek panorėjęs. Su tokiu fotoaparatu R.Čėpla ir pradėjo Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. O ąžuolai išlieka (0)

Algimantas Kepeženo nuotr.Azuolyne

Algimantas Kepežėnas – vienas iš Tautos Atgimimo ąžuolyno sumanytojų, gimė simboliškais 1938-aisiais, kaip ir dar keli jo bendraminčiai. Kodėl tuos metus vadinu simboliškais? Nes jie – paskutinieji Nepriklausomos Lietuvos metai, svarbūs tautai išaugusiu žmonių sąmoningumu, laisvės pajauta, tautišku susipratimu. Tad neatsitiktinai šie laisvėje gimę žmonės nešiojosi širdyje jos sėklas, kurios metams bėgant brendo, dygo, nepaisant to, kad daugeliui iš jų teko patirti sovietinės valdžios represijas. Tačiau ąžuolus vėtros tik užgrūdina. Skaityti toliau