Žymos archyvas: Pranciška Regina Liubertaitė

P.R. Liubertaitė-Žižiūnienė. Atviras laiškas Seimo pirmininkui dėl pavardžių rašybos (29)

Viktoras Pranckietis | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Nuo 1998 metų aktyviai dalyvavau diskusijose dėl pavardžių rašybos tiek dokumentuose, tiek viešojoje erdvėje: žiniasklaidoje, leidiniuose. Buvome sukūrę Valstybinę kalbos grupę prie Lietuvos vartotojų asociacijos, kuriai daugybę metų vadovavau. Valstybinės kalbos grupės veikloje aktyviai dalyvavo garbūs kalbininkai Arnoldas Piročkinas, Vitas Labutis, šviesaus atminimo Vincas Urbutis; filosofai Krescencijus Stoškus, šviesaus atminimo Romualdas Ozolas ir Ipolitas Ledas ir kt. 

Seku visus su šia dirbtinai sureikšminta problema susijusius įvykius, pati rašau straipsnius Skaityti toliau

P. R. Liubertaitė. „Ekspertai“ toliau nusišneka apie lenkų kalbos raidyną (73)

Alkas.lt koliažas

Mane nuolat stebina istorikai, politikai ir šiaip žinovai, kurie virto ne tik lietuvių kalbos dalykų, bet ir lenkų kalbos raidyno „ekspertais“. Suprantu, kad istorikai ir politikai gal fonetikos dalykų neišmano, bet kad kai kurie lituanistai neišmano, tiesiog keista. Už ką tada moksliniai laipsniai ir visokie kitokie atžymėjimai už  nuopelnus?

Manau, kad Lietuvoje reikėtų skelbti konkursą, kas teisingai išvardys lenkų kalbos abėcėlės raides. Kodėl? Daugelis mokslininkų, kalbančių apie lietuvių kalbos papildymą W, Q ir X raidėmis, jau seniai nusišneka, bet jie – mokslininkai, todėl ir jų Skaityti toliau

P. R. Liubertaitė. Kalbos „ekspertai“ vykdo jedinstvininkų užsakymus? (20)

Lietuvos Respublikos piliečio „pasas“ | Alkas.lt nuotr.

Lietuvoje nuolat yra pakurstomas nelietuviškų pavardžių lietuviškuose dokumentuose klausimas (ypač pasikeitus valdžiai), vis atrandant kitokių priekabių ir mėginimų tvarkyti tuos nepaklusnius lietuvius. Kai sukeliamos tokio pobūdžio „audros“, kiekvieną kartą vis atsiranda „ekspertų“ iš intelektualų, dažniausiai istorikų ir politikų, kurie, parašę tekstus apie neva Lietuvoje engiamus užsieniečius įrašant jų pavardes į lietuviškus pasus, po jais pasirašo ir pavadina peticijomis. Keista, kad tie „ekspertai“ pučia miglas ir iškraipo visiems žinomas tiesas, kurios beveik du dešimtmečius buvo nuolat keliamos diskusijose Skaityti toliau

P. R. Liubertaitė. Pagrindinės tvirtovės – valstybinės kalbos gynyba dar nebaigta (48)

Piketas prie Seimo už lietuvių valstybinę kalbą | J. Česnavičiaus nuotr.

Valstybei diriguojanti nematoma ranka, kuri nuolat jaučiama daugelyje gyvenimo sričių, su propagandos ginklu nusitaikė į valstybinę kalbą – vieną iš pagrindinių Lietuvos kaip valstybės sričių. Tokiems dirigentams nieko nebelieka, kai atšimpa kitokie ginklai: melas, šmeižtas, dideli pinigai.

Tai net ne ginklai, o masalas, numestas menkystoms arba, kitaip tariant, naujiesiems stribams, kurių dvasią skatinama atgaivinti politikuose, šitaip pavedant kenkti valstybei, nes atsilaikė arba net užako kitokios landos, iš kurių kyšo priešiškos valstybės ausys. Ne kartą,  pasitelkus manipuliaciją, mėginta juodinti ir kiršinti valstybės vadovus, bet skleidžiama dezinformacija tiesiog neišdegė. Skaityti toliau

P.R. Liubertaitė. Joninių naktį (0)

Rasos šventė Londone 2014 | rengėjų nuotr.

Devyni kupolės žolynai
Ateitį spės laumės lūpomis
Prie laužo Joninių naktį,
Dūmais pakvipusią.

Oi, kupole kupolėle,
Kupolylia trumpiausią naktelę… Skaityti toliau

P. R. Liubertaitė. Kiek daug prasčiokų! (3)

Mitingas už valstybinę kalbą 2014-05-06 d. | R.Garuolio nuotr.

Vaikštau Vilniaus ir kitų miestų ar miestelių gatvėmis ir nuolat girdžiu lietuvišką ir nelietuvišką kalbėseną, užgriozdintą keiksmažodžiais. Jei prieš kokį dešimtmetį tai sukeldavo nuostabą, dabar tokia būsena seniai nebestebina, nes tampa visuotiniu reiškiniu. Tik pagalvoju: kiek daug prasčiokų, kurių graži išorė, bet supuvęs vidus.

Prasidėjo tas procesas atgavus Nepriklausomybę, kai laisvę imta suvokti be jokios atsakomybės, ir ji buvo pradėta tapatinti su anarchija. Toks kalbėjimo būdas turbūt išvešėjo ugdant prarastąją kartą, kurią augančią apleido tėvai, Skaityti toliau

P. R. Liubertaitė. Painiojimasis nepainiuose pavardžių rašymo dalykuose (10)

Lenkijoje sukurtas provokacins filmas apie Vilniaus susigražinimą | saltinis youtube.com

Stebėjau žurnalistės R. Miliūtės ir politine, ir kalbine vadinamą diskusiją dėl kitataučių pavardžių rašymo lietuviškuose pasuose (LRT laida „Teisė žinoti“, 2014-04-14 d.) ir stebėjausi paprasčiausiu ir politikų, ir kalbininkų išsisukinėjimu trumpai ir aiškiai nepasakanat esmės.

Ši problema yra akivaizdžiai politizuota, bet ją, padėjus pagrindus kai kuriems lietuvių kalbą išdavusiems kalbininkams, pasinaudojusi suteikta galimybe, politizavo ne Lietuva, o mūsų kaimyninė valstybė Lenkija, galbūt irgi kieno nors kurstoma. Ir toks didesnės ir galingesnės valstybės politikų elgesys jau rodo kišimąsi į mažesnės valstybės, šiuo atveju Lietuvos, vidaus reikalus, Skaityti toliau

P. R. Liubertaitė. Socialdemokratai gal mėgins grąžinti demarkacinę liniją? (9)

Kadras iš lenkų propogandinio filmo apie Vilniaus „atsiėmimą“ | youtube.com

Kai per televiziją kalbančios galvos su užsidegimu ima aiškinti apie lenkų tautybės piliečių pavardžių rašybą lietuviškuose pasuose ir dvikalbius gatvių užrašus, pagalvoji, ar tai strateginis ir šiuo metu svarbiausias Lietuvos klausimas pradedant dirbti naujai Vyriausybei. Tarsi vyksta porinkiminis pasirodymas, kas aršiau tuo klausimu pasisakys, atrodytų, protingų žmonių, bet… Čia imi ir susimąstai, ar jie kada nors skaitė Lietuvos Konstituciją, ar žino, kad Lietuva turi Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą, ar suvokia, koks Konstitucinio Teismo išaiškinimas buvo priimtas pavardžių rašybos klausimu ir kas jame parašyta. Kaip žmonės sako, tarsi kažkada buvo girdėję kažkurioje bažnyčioje skambinant bet… Skaityti toliau

P.R.Liubertaitė. Keičiami tik senų sąvokų pavadinimai (4)

Pranciška Regina Liubertaitė, www.slaptai.lt  

Pranciška R. Liubertaitė. rasyk.lt-nuotr.

Viskas gyvenime keičiasi. Pasak liaudies, mainos rūbai margo svieto…  

Menu, vaikystėje keletui kaimynų buvo priklijuoti skrebų arba banditų vardai. Į skrebo pavadinimą nelabai kreipiau dėmesio, nes tai siejosi su skrebenimu, o žodis „banditas“ skambėjo grėsmingai. Niekaip nesupratau, kodėl jie banditai, jei į tokius nepanašūs. 

Kai senelė atsargiai paaiškino, kad jie naktimis pabeldę į langą prašydavo duonos ir priešinosi tarybų valdžiai, kilo abejonių. Tėvas pridūrė, kad partizanus pavertė banditais dėl to, kad visi jų bijotų, nes vaikščiojo po miškus ginkluoti ir neva puldinėjo ir žudė kaimo žmones. Skaityti toliau