Žymos archyvas: Pragaras

Sekmadienio sakmė. Apie du brolius – du gudriu ir vieną kvailą (2)

ugnis.pavaslygiadienis Neries parke

Buvo du broliu gudriu ir vienas kvailas. Gudriejie broliai eina vienu keliu, o kvailys viens pats kitu keliu. Paėjus kokį galą, kvailys ėmė juos šaukti:
– Ee, broliai! Eikita šen! Žiūrėkita, ką aš radau!

Tuodu broliu šnekasi:
– Eiva pasižiūrėti, gal tas kvailys ir gerą kokį daiktą rado. Skaityti toliau

G. Burneika. Krikščionys tautininkai ir krikščionys globalistai (21)

Etninės kultūros globos tarybos įsteigti specialusis prizas – skulptūra „Rūpintojėlis“

Žmonės vienijasi pavojaus akivaizdoje. Pavojus – globalizmas. Todėl ypač svarbus prigimtinio tikėjimo sekėjų patriotų sutarimas su patriotais krikščionimis tautininkais, kuriuos sieja meilė tėvynei, bet skiria religija. Kokie gali būti sutarimo taškai? Juk pasaulėžiūros skirtingos, o ir krikščionybės atėjimas į baltų žemes nebuvo taikus. Vis dėlto klaida būtų krikščionis tautininkus statyti į vieną eilę su krikščionimis dogmatikais, patyliukais pritariančiais Bažnyčios kitados padarytiems nusikaltimams ir beatodairiškai remiančiais dabartinę migracijos politiką bei užsimerkiančiais prieš nepaliaujamą pedofilijos skandalų srautą. Skaityti toliau

M. Kundrotas. Kas atveria pragarą? (14)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Žymus anglų rašytojas Klaivas Steiplzas Ljuisas (Clive Staples Lewis) savo knygoje „Didžiosios skyrybos“ aprašo vietą, kurioje pildosi visi žmonių norai, tačiau tik tie, kurie susiję vien su jais pačiais. Čia žmonės taip susitelkę į save, kad prarado gebėjimą tiek teikti dovanas, tiek jas priimti. Nėra nieko, kas juos jungtų, išskyrus jų pačių vienišumą. Autorius šią vietą vadina pragaru.

Anot kito žymaus mąstytojo Čarlzo Teiloro (Charles Taylor) knygos „Autentiškumo etika“ žmogų sudaro tai, ką jis mąsto, ką jis myli, ką jis daro. Žmogaus vertė nėra tai, ką jis turi, o tai, ką jis ir tik jis gali duoti. Skamba instrumentiškai, jei to reikalaujame sau iš kitų, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie kalvio ir velnio sutartį (1)

historylib.org nuotr.

Vienas kalvis, vardu Jokūbas, turėjo labai nedorą pačią: ji visa nerimo, kodėl juodu teip vargsta. Vieną sykį su piktumu liepia jinai savo vyrui, idant jis jai būtinai piningų pristatytų. Sako:
– Nors dūšią velniui parduok, o piningai kad man būtų, ir gana!

Nežinodamas, ką veikti, nuėjo į kalvę savo. Arti kalvės pasitinka jį velnias ir klausia:
– Ko teip nuliūdęs esi, Jokūbe?

Jokūbas apsakė velniui visą vargą. Velniui labai patiko. Jis tuojaus ėmė derėtis su Jokūbu. Sutiko ant galo, kad jis, metams praslinkus, atsiųs velniuką atimti Jokūbo dūšią, Skaityti toliau