Žymos archyvas: Petras Dusburgietis

V. Vareikis: Prūsų likimas lietuviams yra nuolatinis priminimas (2)

G.Kuprevičiaus opera „Prūsai“ | rengėjų nuotr.

Vasario 28 d., ketvirtadienį, 19 val. Žvejų rūmuose skambės Giedriaus Kuprevičiaus opera „Prūsai“. Spektakliui artėjant, pakalbintas Klaipėdos universiteto profesorius dr. Vygantas Vareikis. Istorikas atskleidžia, kaip nūdienos lietuviai galėtų sergėtis prūsų tautos likimo.

„Reikia nuolat kovoti už savo žemę, nes pralaimėjęs karą tapsi vergu. Tokia istorijos logika. Žemaičiai, kaip rodo istoriniai šaltiniai, kovodavo iki galo. Galbūt todėl lietuviai ir žemaičiai išliko?“ Skaityti toliau

V. Deniušas. Dyvano kelionė (2)

Prūsija

Kalbėdami apie rytinės Baltijos jūros pakrantės praeitį, mes tradiciškai susiduriame su palygintinai vėlyvu šio regiono įamžinimu rašytiniuose šaltiniuose. Negana to, šiuose tekstuose, kraštas ir jame gyvenę žmonės, buvo aprašomi labai lakoniškai bei itin paviršutiniškai. Ir nors pirmasis mūsų pamario gyventojų paminėjimas (Ostiaioi [1]) yra siejamas su 325 m. pr. e. Pitėjo Marseliečio kelionės aprašymu, tačiau po to tęsėsi gan ilga pauzė ir tik I a. apie  šias žemes labai neapibrėžtai rašo Romos istorikai: Titas Pomponijus Mela [2], Skaityti toliau

„Terra Jatwezenorum“ 2017 Punske (0)

 „Terra Jatwezenorum“ 2017 Punske | Punsko „Aušros“ leidyklos nuotr.

Gruodžio 16 d., Punsko savivaldybės salėje (A. Mickiewicza g. 23) vyks X „Terra Jatwezenorum“ istorijos paveldo konferencija ir „Jotvingių krašto“ istorijos paveldo metraščio (9 tomo) sutiktuvės.

Punsko „Aušros“ leidyklos rūpesčiu jau devintus metus iš eilės išnyra iš istorijos ūkų „Jotvingių kraštas“. „Terra Jatwezenorum“ – tai tęstinis tarpregioninis istorijos paveldo metraštis, kurio leidybą remia Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

„Istorija mums primena praeities įvykius, be kurių nesuprastume, kas vyksta šiandien, Skaityti toliau

R. Grigas. „Piliakalnių kultūra“: rekonstrukcijos kontūrai ir pastangų prasmė (5)

Romualdas Grigas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Įsidėmėkime: nūdienos sutelktas dėmesys piliakalniams – tai subordinuoto trijų jėgų veiksmo rezultatas. Mokslinės minties, visuomeninio judėjimo ir valstybės institucijų bendro veikimo produktas. Deja, dera pripažinti: toks atvejis mūsų valstybėje išimtis. Nors turėtų būti norma, konstanta.

Tai, kad 2017-ji metai Seimo nutarimu paskelbti piliakalnių atminties metais, laikome savosios tapatybės (savasties) įteisinimo laimėjimu (tiesa, palyginus kukliu). Tačiau mąstant kritiškiau ir plačiau, įsiūlytas jiems dėmesys, ko gero, yra nepakankamas ta prasme, kad jis daugiau susijęs su lietuvių senosios kultūros forma, o ne su turiniu. Turinys dar likęs lyg ir už borto. Lyg ir liko tebegaliojanti vadinamosios Skaityti toliau

T. Baranauskas. Tėvų žemė (60)

Tomas Baranauskas | asmeninė nuotr.

„Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“ – pačioje XVI amžiaus pabaigoje rašė Mikalojus Daukša. Jam rūpėjo visų pirma kalba, nuo kurios gręžėsi lenkėjantis to meto Lietuvos valstybės elitas. Mes gi šį karta kalbėkime apie žemę.

Daugiau kaip 200 metų lietuviai kovėsi už savo žemę su kalavijuočių ir kryžiuočių kariaunomis. Lietuvos valstybės kilimo pradžia sutapo su vokiečių ekspansijos pradžia Pabaltijyje. Skaityti toliau

R. Dediala. Voplaukis ir klastinga Ordino politika (8)

Voplaukio mūšio vadai

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio valdymo laikotarpiu (1295–1315 m.) įvyko vienas svarbus ir šaltiniuose įgavęs atgarsį susidūrimas su Vokiečių ordino prūsiškąja šaka. Šis 1311 m. įvykęs mūšis mums žinomas Voplaukio pavadinimu, kuris istorijos specialistų ir mėgėjų kartais praleidžiamas dėl mažesnės jo įtakos tolimesniems Ordino veiksmams. Jo rezultatai nebuvo tokie ryškūs, kaip, pavyzdžiui, Saulės, Durbės ar Aizkrauklės kautynių, tačiau Voplaukis pasižymėjo keliais įdomiais aspektais, kurios toliau ir aptarsime.

Vytenis didžiuoju kunigaikščiu tapo tuo metu, kai, po 1283 m. užbaigto jotvingių nukariavimo, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė su Vokiečių ordino karo mašina susidūrė kaip niekad arti – ties Nemunu. Nepralaimėti karo tapo pagrindine Lietuvos valstybės užduotimi, todėl Vytenio veiksmai savo sumanumu ir agresyvumu nenusileido kryžiuočių veiksmams. 1298 m. jis sudarė sutartį su Rygos miestu (ji truko iki 1313 m.) ir taip paralyžiavo Ordino livoniškąją šaką, sulaikydamas ją nuo bet kokių priešiškų veiksmų, o pietvakariuose teko elgtis kiek pragmatiškiau – su kalaviju rankoje belstis į kryžiuočių užkariautų namų duris. Skaityti toliau

T. Baranauskas. Šalčininkų istorijos pradžia – laisvės kovos (10)

Šalčininkų herbas

Pirmą kartą Šalčininkai istorijos puslapiuose pasirodė lygiai prieš 700 metų, kovų su kryžiuočiais metu. 1311 m. liepos 2 d. į Šalčininkų valsčių įsiveržę kryžiuočiai sudegino čia tris pilis. Tai buvo pirmasis Šalčininkų paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose ir pirmasis Prūsijos kryžiuočių įsiveržimas į patį Lietuvos valstybės centrą.

Tuo metu Vokiečių ordinas ypatingai suintensyvino savo puolimą Pabaltijyje. Tam jis turėjo rimtų priežasčių.

Vokiečių ordinas buvo galinga Europos mastu veikianti karinė vienuolių riterių Skaityti toliau