Žymos archyvas: pagonybė

A. Patackas. Kada užgis Treniotos randas? (26)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Tautinio tinklalapio alkas.lt redakcija išspausdino Vydūno straipsnį „Krikščionija“[1], kuriame Vydūnas griežtai kritikuoja viso pasaulio „krikščioniją“, t. y. krikščionių bendruomenę, netgi teigdamas, kad visa apmąsčius, reikia pasakyti: krikščionijos nėra, seniai nebebuvo.

Mūsų dienose tai visai aiškiai pasirodo. Krikščionybė niekur nebelaikoma svarbiu bendru tūlų žmonių ir tautų dalyku. Visiškai kitokie, net krikščionybei priešingi dalykai telkia žmones. Krikščionybė yra prieš tuos dalykus visai menka. Apie pačią krikščionių religiją, o ne jos išpažinėjus, gerai paieškojus vis tik galima rasti teigiamų užuominų Pati krikščionybė pasiliko slėpiniu. Ir gyveno tiktai gyvomis kibirkštėlėmis pavienių žmonių sielose. o taip tyliai, pasauliui visai nenumanomai. Tos kibirkštėlės išlaikė tą aukštesnę gyvybę, kurią numanyti galima tūlų katalikų, protestantų ir kitų žmonių sielose, tačiau griežta krikščionijos kritika užgožia jas ir suteikia rašiniui aiškiai antikrikščionišką pobūdį. Šiaip alkas.lt yra padorus tinklapis, savotiškas pogrindinių daukantinės Lietuvos tinklapių lyderis, kuriame išlaikomas balansas tarp ikikrikščioniškosioss ir krikščioniškosios Lietuvos gerbėjų, tad ši redakcijos vardu patalpinta publikacija nuskambėjo disonansu, ir, aišku, susilaukė antikrikščioniškųjų tautinių radikalų džiūgavimo bei pritarimo.

Bet štai citatos iš kito Vydūno rašinio:

Tai, kas įvairiausiuose religijų mokymuose ir papročiuose buvo pripažinta turininga, veikdavo uždegamai. Krikščionybėje tai įsiliepsnojo. Nepaisant nuomonės skelbti ką nors visai nauja, atgyjanti religija dabar iškilo kaip energingas visuose žinomuose apreiškimuose rusenusios liepsnos kurstymas.

Religija vis aiškiau buvo pripažįstama kaip Dievo pajautimas žmoniškumo reiškinyje, ir ji skleidė Dievo atsivėrimą visiems žmonėms. Prieita prie išsamesnio, negu buvo iki tol skelbta, suvokimo, kad visa, kas esmingiausia, plaukia iš dieviškojo žmogaus, Dievo ir žmogaus sūnaus, gyvenimo ir esybės.

Taip krikščionybės religija tapo itin labai turininga. Todėl jos skelbimas padarė tokį nepaprastai didelį įspūdį. Galiausiai viskas atrodė taip, lyg visa žmonija per ją atgimsta aukštesniam žmoniškumui. Kad šitai neįvyko, yra įvairių priežasčių. Čia labai reikšmingas buvo didėjantis žmogaus sąmonės palinkimas į daiktiškumą. Ko gero vargu ar kokiame kitame žmonijos Šventajame Rašte Dievo išgyvenimas net atskiros žmogiškos asmenybės atžvilgiu perteiktas taip jaudinamai kaip krikščioniškame [2].

Dar kitame rašinyje Vydūnas itin pagarbiai ir originaliai atsiliepia apie šv. Mergelę Marijąi: Tikrai krikščioniškai tada galima tvirtinti, kad Dievas visur yra, netgi pragare (Ps 139. 8 kat. vertime Ps 138, 8). Bet niekas jo dar nėra matęs, {407} kaip tai skelbia Ev. Jn I, 18 ir I Jn 4, 12. Vis dėlto yra patirta, kad Jis apsireiškia žmoniškume ir Kristus žmoguje užgimsta. Tik tam ypatinga sąlyga yra reikalinga, būtent vidinė skaistybė, kuri žinoma kaip Marija, kuri, užplūsta Šventosios Dvasios, gimdo Dievo Apsireiškimą žmoniškume. Žmogui taip tada Dievas yra patiriamas“. Ir toliau „dabar žmonėms vis reikšmingesniu pasidaro slaptoji gyvenimo galia, sakyt gal reikėtų: Dievo Kvapas, vidinė slėpiningoji skaistybė, ale ne vien žmonių viduje, bet ir gamtoje. Taip tad kalba Marija pasauliui. Ji tiesiog žadina žmonėse šviesėjimą ir sveiką gyvumą. Žmonės tuo įgalinami įkilti į vidinį dangų, į Dievo valdžiavą. Skaityt reikėtų Lk 17, 21. Čia tad Dievo Motina jiems gimdo Kristų ir jie susivoksta Dievo malonės globoje [3].

Kaip suprasti šiuos du to paties autoriaus rašinius, iš esmės prieštaringus?

Dalykas tas, kad pirmasis rašytas 1914m., prasidėjus I-jam pasauliniam karui, o antrasis po trisdešimties metų, 1944-siais, besibaigiant II-jam pasauliniam karui. Pirmajį rašinį rašė dar nebrandus, esantis teosofų įtakoje būsimas mūsų mastytojas, antrajį – jau kūrybinių galių, pagilintų patirties, kupinas tautos vaidila. Išvis, Vydūno intelektualinė biografija verta atskiros studijos ir  daug kuo pamokanti:

Kai domiesi tokiais žmonėmis, tokiais mąstytojais – Šalkauskiu, Maceina, o ir ankstesniais – Vydūnu, Milašiumi (prie jų, paisant esmės logikos, galima priskirti ir Čiurlionį), gali atsekti tam tikrus dėsningumus. Suvedus į formulę tai atrodytų šitaip: esmę galima suvokti tik iš jos išėjus; būnant, esint esmėje, susivokti sunku. Esmės žmogui būtina pasivaikščioti, būtina kiek išeiti iš savęs – nors viena koja. Bet tik tam, kad vėl sugrįžtum atgal, tačiau jau su pilna sąmone, prabudęs, „sąmonės šviesoj“, anot Vydūno. Atskirų mūsų mąstytojų likimas, jų intelektualinės kelionės šitai patvirtina. Štai Vydūnas iki 40-ies beveik nerašė, bet užsiėmė savęs pažinimu – per ligą, per saviauklą, per senolių atmintį (Vydūno motina buvo kilusi iš senosios Ašmantų giminės, jos netgi senelis ir senelė buvo Ašmantas ir Ašmantaitė, ir šeimos genealogija buvo žinoma vos ne iki XVI amžiaus. Jau pati pavardė, dviejų sandų – ir mant- jungtis, jei tikėti prielaida apie mūsų vardų darybos principus [1 ], nurodo į mintį, mintijimą). Tik paskui atsiranda poreikis palyginti, patirti save tarp kitų, iškeliauti kaip tam pasakų Joneliui už devynių kalnų, devynių upių. Be šito mūsų žmogus negali, tai savotiškas “Jonelio kompleksas”. Vydūnas keliauja per Vokietijos universitetus, šio bei to mokydamasis vasaros atostogų metu – be jokios sistemos; už tai nebūtų pagirtas kartezianiečio, bet tai visai būtų suprantama ir logiška Vivekanandai. Paskui sugrįžta – į save, ir pradeda rašyti knygeles, nebe tokias, kaip anksčiau, kur dar nedaug Vydūno ir daug teosofijos. Tos jau išties jau vydūniškos knygelės yra “Gimdymo slėpiniai”, “Tautos gyvata” ir, žinoma, „Sąmonė“. Savo ankstyvųjų knygelių (jas galima atpažinti iš pabaigoje, užsklandoje įrašyto OM) jis, atrodo, nevertino dėl epigoniškumo ir teosofų įtakos. (Beje, Vydūnas griežtai protestavo, kai jį vadindavo teosofu – yra neatremiami įrodymai). Tik vėlesnėse, čia suminėtose knygose, jis prabyla pilnu balsu, ten jau skleidžiasi lietuviškosios esmės gelmės [5].

Tad ir paaiškėja anoji prieštara ir tam tikras alkas.lt redakcijos nenuoseklumas, kurį aštrinant diskusiją galima būtų pavadinti ir nesąžiningumu – pateikti seną rašinį už teisybę. Tačiau šito nesinori daryti, tikint, kad redakcija padarys išvadas. Juk Vydūnas, kuris yra tautininkų vaidila, yra pasakęs:

Mūsų laiku lietuvių tauta žymiai atsigauna. Ir tūli spėja, kad kiekviena atsigaunanti tauta grįžta prie senovės tikybos. Vienok visuomet negrįžtama prie buvusių formų. Grįžtama (einama) vien prie dvasios. Krikščionybė yra visa persunkta senovės Šviesos tikybos. Ir grįžimas senovės tikybon tegali reikšti aukštesnį šių dienų „tikybos“ išmanymą. Niekuomet nereikėtų griauti, kas kitam šventa, Visur reikia stengtis išvysti tą vieną visais amžiais apsireiškiančią Didybę ir Šventybę. Tuomet ji pastoja pavienio žmogaus ir tautos galybe ir atsigavimo galia. Nyks tuomet visi bandymai naikinti vienas kitą ir atsiras vis daugiau tarpimo ir augimo. Kiekvienas ir visa tauta pastos aukuras, kur švies ramioji gaivinančioji ir laiminančioji Amžinoji Ugnis [4].

Yra ir kita medalio pusė. Antai vienas toks filosofas pareiškia …iki krikšto Lietuva buvo net ne provincija, o išvis nežinia kas [6]. Arba dar „…nepalyginti iškilniau skambantis tos pozicijos variantas: mums, senai ir didingai baltų tautai, iš prosenovės atsinešusiai neapsakomą vertybių kraitį, ES ir narystė joje yra tik primestas ir nejaukus dalykas, savotiška kryžiuočių agresijos tąsa, kurios tikras lietuvis be prakeiksmo net nemini. Ir toliau niaurūs mąstytojai praneša, kad likę Europos Sąjungos nariais esame pasmerkti kaip tauta ir valstybė sunykti, o „išsivadavę“ iš jos, matyt, susigrąžinsime išeivius, atlietuvinsime Vilnijos lenkus, nevaržomi avėsime vyžas bei nagines, o puošimės tik gintaro karoliais (moterys) ir žalvarinėmis segėmis su žalčiais bei svastikomis (ir vyrai, ir moterys) [7].

Jam pritariantys istorikai, susispietę daugiausia Istorijos institute, pagoniškoje, ikikrikščioniškoje Lietuvoje temato barbarybę ir žiaurumus – pagonys vežimais veža nukirstas galvas, Pilėnų gynėjai susidegino iš bailumo, jokios Birutės nebuvo, o Lietuvos istoriją dera pradėti ne nuo Kvedlinburgo analų Lituos, bet nuo krikšto. Šis katalikiškasis snobizmas tampa vis labiau vyraujančiu diskursu, tinka į vieną porą su liokajiško pobūdžio polonofilija bei liberastija. Būtent snobizmas – žiūrima į gerbiančius ne tik krikščionišką paveldą iš pretenzingų neva intelektualinių aukštumų, iš briuselinio Babelio bokšto.

Paprastai šis snobizmas gerai dera su gerais etatais, daugiau mažiau užtikrinta socialine padėtimi, progenderistiniu kvapeliu, konformistine, patogia ir liberalia krikščionybės samprata, suaugimu su valdiško pobūdžio „elitu“. Jei tai vyresnio amžiaus personažai, tai paprastai anų laikų koegzistavimo su valdžia patirtį būna sėkmingai pernešę į šiuos laikus, su užuominomis apie buvusią Neringos kavinės tipo „kultūrinę rezistenciją“ su kavute ir taurele konjako. Į elementarų klausimą, iš kur gi tada radosi krikštui pribrendusi Lietuva, vengiama atsakyti. Juk buvo krikštijamos ne laukinės gentys, ne tautos – genčių sambūriai (Latvijos ir Estijos pavyzdys), bet tvirta valstybė, pagoniška valstybė, ir jos valdovai buvo ne tik krikšto iniciatoriai, bet ir patys betarpiškai dalyvavo tautos krikštijime. Nedaug trūksta, kad būtų patylomis pritarta teikusiam apsilankyti Lietuvoje Radvilų palikuoniui, jog Mindaugo karūnavimas karaliumi tėra mitas, kas visai derėtų prie lenkiško ultraniekinančio požiūrio į Lietuvos istorijos atsparos stulpus.

…Antai neseniai lankiausi Belovežo sengirėje, kur yra vadinamasis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių takas (szliach Wielkich ksiąząt litevskich). Juo eidami matome milžiniškus ąžuolus, pavadintus LDK vardais. Ir štai lentelėje prie karaliui Mindaugui skirto ąžuolo parašyta – didysis kunigaikštis Mendoga. (Į savo raštą Lenkijos kultūros ministrei atsakymo tebelaukiu…)

Šių dienų kvaitulyje, kai Lietuva nebežino, kas ji tokia, kai lietuviškoji krikščionija jau yra apkrėsta briuseliniu maru, o esmingoji, daukantiškoji Lietuva suvaryta į pogrindžius, vaižgantiškieji tautininkai galėtų būti aiškiai artikuliuota jėga, kuri turėtų atstovauti patikrintas istorijoje vertybes – tautiškumą ir religingumą. Deja, tik teoriškai. Dramatiškas, tragiškas ir pamokantis pavyzdys, kaip nereikia krikštyti tautas, tebėra gyva žaizda, nors praėjo keli šimtai metų. Kai kur jis jau tapęs randu, Treniotos, Mindaugo žudiko randu, tebemaudžiančiu, bet jau yra ir tokių tikrosios Lietuvos salelių, kur šis randas yra visiškai užgijęs ir nebeskaudantis. Belieka viltis, kad šios salelės kada nors bus suaustos į vieną audinį, ir virs naujos ir tuo pačiu archainės Lietuvos glūdinčia gelmine jėga.

_____________________

1. www.alkas.lt, 2015-01-14 (Vydūnas. Raštai, IV tomas).
2. Vydūnas. Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius, Raštai, IV t.
3. Algirdas Patackas. Filosofo tragizmas ir lietuviškos minties drama, Pastogės Lietuva. Vilnius: Aidai, p. 111–112.
4. Šiaurės Atėnai, 2014-04-14, nr. 14.
5. Vytautas Ališauskas. Laiškas redaktoriui, N. Židinys. 2014, nr. 5, p. 2.
6. Vytautas Ališauskas. Laiškas redaktoriui. N. Židinys. 2013, nr. 5, p. 305.

D. Razauskas. Vienas Dievas, vienas Tikėjimas, viena Žemė (215)

dainius-razauskas-2012-j.vaiskuno-nuotr-K100

Aš ne „pagonis”, nes „krikščionybė – pagonybė” tėra primesta ideologinė priešprieša. Panašiai bolševikai buvo primetę priešpriešą „proletaras – buržujus”, arba „proletaras internacionalistas – buržuazinis nacionalistas”, ir ta priešprieša turėjo surišti lietuvio sielą sunkiomis kaltės grandinėmis: jeigu aš myliu Tėvynę ir nekenčiu okupantų, vadinasi, tesu smulkus savanaudis niekšas…

Ideologija yra tarsi pjesė, kurioje vaidmenys visiems padalyti taip, kad pagrindinis herojus, o per jį ir pjesės autorius, išeitų nugalėtoju. Ir jeigu priimi „pjesę” už gryną pinigą, Skaityti toliau

M. Kundrotas. Dvigubo tapatumo problema (26)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Žvilgsnis į istoriją

Dvigubo tapatumo problema lietuvių tautoje pirmąsyk išryškėjo maždaug XVI a. Valdovo dvaras ir didžiuma aukštuomenės jau kalbėjo lenkiškai, bet vis dar laikė save lietuviais. Panašią problemą išgyveno Škotija, kur didžiuma aukštuomenės ir net liaudies kalbėjo angliškai ir iš esmės gyveno angliškos kultūros erdvėje. XVII a. sudaryta Anglijos ir Škotijos sąjunga, susiliejant į vieną valstybę, tapo natūralia šios asimiliacijos išdava. Lietuvoje šie procesai vyko priešinga tvarka: iš pradžių sudaryta sąjunga su Lenkija, po to prasidėjo lietuvių lenkėjimas.

Nežiūrint to, dvigubo tapatumo problema lietuvių tautoje daugeliu atvejų spręsta Lietuvos naudai. Skaityti toliau

E. Bunka. Paskutinis Vytauto Didžiojo pagoniškas ąžuolas? (15)

Rietavo miškų urėdijos miškininkai prieš keletą metų Tverų girininkijoje rado seną, vardo neturintį ąžuolą. Apie septynių metrų apimties jis tikrai yra storiausių Lietuvos medžių dešimtuke, tačiau saugomų gamtos paminklų sąraše jo nėra. Nemini jo ir istorikai, nors po juo buvusios sodybos vietoje liko akmuo su iškaltu lenkišku užrašu, bylojančiu, jog šios vietos savininkas, iš Mingailos giminės kilęs Tomas Antoninas Piotrovskis finansavo tilto statybą, kuri baigta 1792 metų liepos 3 dieną. Skaityti toliau

K. Juraitis. Esė – Lietuvai, siuita – Vilniui (IV) (0)

K.Juraitis | asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvių amžiaus ir kilties vietos paieškas apsunkina senojo pagoniškojo kalendoriaus panaikinimas. Senojo kalendoriaus atgaivinimas turėtų būti vienu iš pagrindinių uždavinių, išsaugant savo, lietuviškąjį tautiškąjį tapatumą pasaulinės globalizacijos metu. Juk kalendoriuje metai skaičiuojami nuo kažkokios visuotinai svarbios datos. Dabar visame pasaulyje vartojamą kalendorių įvedė Romos Imperija. Pagal šį kalendorių laikas prasideda nuo Jėzaus gimimo. Tikėtina, kad pagal pagoniškąjį kalendorių laikas prasideda nuo baltų-aisčių-lietuvių atsiradimo pradžios arba aisčiams itin svarbaus įvykio datos. Svariais įrodymais šiam tikslui galėtų pasitarnauti metaliniai pinigai ir kiti gausūs archeologiniai radiniai, Skaityti toliau

K. Juraitis. Esė – Lietuvai, siuita – Vilniui (III) (0)

K.Juraitis | asmeninio archyvo nuotr.

Pagrindinis kiekvieno musulmono pasisveikinimas: Salem Aleikum. Perskaitykim lietuviškai atbulai ir gauname: Melas Mukiela, Melas Mukela! Mukelė – tarmiškas lietuviškas nukryžiuoto Kristaus medžio drožinys („muki“ – kančios slav.).

Kartais skaitant atbulomis, naujai pateikta žodžių prasmė priverčia susimąstyti. Jei mes tikrai tikime Kūrėju, tada privalome tikėti, kad Tikėjimas ir Žodis materialūs. Vadinasi, materialios ir emocijos bei jausmai. Tada visai nesvarbu, kieno vardu – velnio ar Dievo mes kažką darysime, svarbiausia – šviesios mintys ir gražūs darbai. Skaityti toliau

K. Juraitis. Esė – Lietuvai, siuita – Vilniui (II) (3)

K.Juraitis | asmeninio archyvo nuotr.

Su rusais lietuvius sieja ilgaamžiai ryšiai. Istorikai mini Lietuvos kunigaikščių šeimų giminiavimąsi su rusų kunigaikščių šeimomis, taip pat Lietuvos valstybėje ilgą laiką šnekamoji kalba buvo lietuvių, o diplomatinė kalba – slavų. Mat slavų kalbą supratę ir rusai, ir ukrainiečiai, ir gudai, ir bulgarai. Esą lietuviai savo rašto neturėję, ir kadangi rusai kartu su apsikrištijimu X amžiaus pabaigoje iš bulgarų perėmę ir raštą, lietuviai šiuo raštu ir naudojęsi. Taigi pasak istorikų, tiek lietuviai, tiek rusai raštą perėmė iš svetur. O ką, be bendrų priešų, dvi tautos turėjo bendra? – Bendrą tikėjimą. Jonas Misevičius straipsnyje „Baltų Protėvynė“ cituoja rusų istoriko ir archeologo Boriso Rybakovo 1987 m. išleistos knygos „Senovės Rusios pagonybė“ mintis: Skaityti toliau

Istorinės rekonstrukcijos brolija „Vilkatlakai“ (0)

„Vilkatlakai“ | klubo nuotr.

Tie, kas dažniau apsilanko istoriniuose renginiuose ar domisi Lietuvos praeitimi, turbūt ne kartą įvairiuose festivaliuose ir kituose istoriniuose renginiuose matė atkuriamas baltų kovas ir gyvenimą tais laikais, kai tik nuo žmogaus fizinių galių ir sugebėjimo pažinti gamtą priklausė jo gyvenimo trukmė.

Žmonių, kurie neskuba įsitraukti tik į šiandienos patogumų pilną gyvenimą, o trokšta pažinti mūsų tautos istoriją iš arčiau, suprasti, kuo mūsų protėviai gyveno, ką valgė, kaip gynėsi nuo priešų, atsiranda vis daugiau. Skaityti toliau

V.Savukynas. Laimei, Algirdas Patackas (29)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Žinau, kad Algirdas Patackas buvo ir yra skeptiškas mano straipsnių, laidų atžvilgiu. Taip pat ir aš daug kur esu skeptiškas jo veiklos atžvilgiu. Tačiau po šių prisipažinimų reikia žengti kitą žingsnį. O tą padaryti nelengva, nes tai skamba taip: „Algirdas Patackas yra vienas iš originaliausių mąstytojų, pasiūliusių naują lietuvių tapatybės modelį“.

Kaip ir dera mitologija besidominčiam žmogui – mitologinį modelį. Ne, tai nereiškia, kad besąlygiškai pritariu jo mintims apie mūsų istoriją ar Skaityti toliau

Vytauto Lukšo ir grupės „Kaukoras“ šventinio laiko išgyvenimai (0)

„Kaukoras“

2012 metais advento laikotarpiu Vilniuje įvyko senovinį ritualą primenantis koncertas –  grupė „Kaukoras“ kartu su vargonininke Liauda Vaitkūnaite atliko žiemos saulėgrįžai skirtą kūrinį – „Saulės vadavimo apeigas“. Jame skambėjo senąja tradicine maniera atliekamos kalendorinės dainos, buvo šokami ritualiniai šokiai, o juos į vieną visumą jungė vargonų skambesys, simbolizuojantis paslaptingą visatos gausmą. Apeigų pirmavaizdis – Dzū­ki­jo­je iš­si­li­kusios ad­ven­to ir Ka­lė­dų lai­ko­tar­pio apei­gos: mer­gi­nų ini­cia­ci­jo­s, ves­tu­vių vai­di­ni­mai. Skaityti toliau

Pagoniška pilis Vilniaus apylinkėse (14)

Medininkų pilis | K.Vanago (BFL) nuotr.

Jau praėjo daugiau nei metai nuo Medininkų pilies atidarymo (pilis veikia nuo 2012 m. rugsėjo 27 dienos). Ji stūkso 30 kilometrų į pietryčius nuo Vilniaus netoli aukščiausios Lietuvos vietos – Aukštojo kalno (293,60 m), visai netoli Baltarusijos sienos.

Dabar ši tvirtovė (nuo 2004 m.) priklauso Trakų istorijos muziejui, kuris ją pritaikė turizmo reikmėms ir restauravo pagrindinį pilies šiaurės rytų bokštą – donžoną. Bokštą sudaro penki aukštai su ekspozicijomis skirtomis Lietuvos mūrinių Skaityti toliau

Uždekime vėlinių žvakelę Dieveniškių istoriniame regioniniame parke (0)

Vėlinės

Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcija kviečia spalio 24 dieną (ketvirtadienį) 13 val., artėjant mirusiųjų paminėjimo dienai, susirinkti Poškonių pilkapyne, kartu atlikti baltų protėvių pagerbimo apeigas, simboliškai pabendrauti su vėlėmis. Pasistatę „vėlių vartelius“, uždegę žvakeles, prisiminsime protėvius…

„Praeities kartos atidavė mums savo patirtį, savo rankų ir proto jėgą. Pagerbkime tuos, kurie rado čia amžino poilsio vietą. Uždekime vėlinių žvakelę ir ant jau nelankomų kapų.“ Skaityti toliau

Vilniaus lygiadieniai (II). Vilniaus švenčių ugnys (56)

Dainius Razauskas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Mintimis apie lygiadienius kaip viešąsias miesto šventes, jų apiegas ir simbolius bei poveikį mums – šventės žiūovams bei dalyviams, dalijasi mitinio pasaulėvaizdžio tyrinėtojas Dainius Razauskas. Jį kalbina Saulė Matulevičienė. 

Visos šios šventės atmintyje susilieja į vieną ištisą Vilniaus Šventę. Iš esmės tai labai gražu. Šventė viešoje erdvėje atveria miestą žmogui, tuomet jame galima gyventi, būti, o ne tik pralėkti nuo taško a ligi taško B. Juoba, kad pastaruoju laiku Vilniuje viešųjų erdvių trūkumas labai ryškus – viešos erdvės kaip vietos gyventi, ne dirbti, ne pravažiuoti pro, kaip kad pasidarė įprasta. Skaityti toliau

J.Šorys. Įbetonuotosios Telšės sklastymai (4)

2008 m. Telšių Respublikos g. pastatyta skulptūra „Žemaitijos legendos (autorius – Romualdas Kvintas) su žemaičių motina meška, kuri esą padeda auginti ir auklėti ne tik lepečkojus, bet ir žemaičių vaikus. | telsiai.policija.lt nuotr.

Rugpjūčio pirmosiomis keturiomis dienomis Telšiuose vyko renginiai, skirti Žemaičių krikšto 600-osioms sukaktuvėms paminėti. Net ir gerokai prieš renginius oficialiai iš viešų šnekovų lūpų girdėjosi, kad dėl šalies ūkio didesnio, nei tikėtasi, susigarankščiavimo padoriam valstybinio lygio šventimui reikalingų lėšų negauta, tad teko kumpelius paraityti ir patiems žemaičiams. Kaip sakė vienas odekolone išsimaudęs vietinis valdininkas – negi dabar ant trotuaro centrinėje Turgaus aikštėje atsistojęs krioksi ir galus darysies, kaip nors ištiksime. Ar varysi protėvių Dievą – norėčiau, kad per šventę jis jungtų tiek iš aukštųjų kalnelių bei Dausų žvelgiančius gamtamylius, tiek nuoširdžius tautos tradicijų sergėtojus Skaityti toliau

V.Mikailionis. Lietuvių literatūros pradžios beieškant (44)

Vaclovas Mikailionis | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Algimantas Bučys. Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. V.: Versus aureus, 2012. 656 p.

Knyga, apie kurią, mano galva, reikėtų nemažai kalbėti ir netgi pasiginčyti, tarsi liko beveik visiškai nepastebėta. Nepastebėta nei istorikų, nei literatūrologų, nors ir vienų, ir kitų ambicijas ji turėtų pirmiausia užgauti arba bent jau sudominti.Turiu omenyje dr. Algimanto Bučio solidų foliantą „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. Tai tarsi trilogijos trečioji, baigiamoji, dalis. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Velykų pamokslas tariamiems krikščionims (83)

Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Dievas neatima žmogaus orumo. Atvirkščiai: tik Dievas žmogui tikrąjį orumą suteikia. Tuščią puikybę, išdidumą, pasipūtimą – taip, Jis savo girnomis sutrina į miltus, bet ne orumą. Orumas nėra kuklumo, drovumo, nusižeminimo priešybė. Atvirkščiai: tik visiškai nusižeminęs žmogus gali patirti tikrąjį orumą. Nes tikrasis orumas – tai žmogaus ryšys su Dievu, žmogaus meilė Dievui, žmogaus ištikimybė Dievui. Kažkas iš senųjų graikų sakė, kad iš žmogaus prieš jo valią galima atimti viską, tik ne orumą – šį žmogus visuomet praranda pats.

Krikščioniškai kalbant, pats oriausias žmogus pasaulyje yra Kristus, vedamas nukryžiuoti. Ir nepasipriešino jis ne todėl, kad negalėjo ar jautėsi pasmerktas, Skaityti toliau

J.Trinkūnas. Vydūno „Amžinos Ugnies“ šimtmetis (11)

Vydūnas

Prieš gerą šimtmetį prasidėjo lemtingi Lietuvai laikai. Lietuviai ėmė jausti laisvės dvelksmą. Tai buvo panašu į mūsų laikų Sąjūdžio dvasią.

Vydūnas buvo tos dvasios reiškėjas ir pranašas, skelbęs svarbius žodžius tautai.

Jau 1902 m. Vydūnas pradeda kurti ugninę trilogiją, kurios įžanginė dalis buvo „Romuva“, apreikšta Tilžės scenoje 1903 metais. Vydūnas rašė  „Amžinos ugnies“ pratarmėje:„Beveik be perstojimo dirbau tam nuo rudens 1911 m. lig rudens 1912 m. Ir rodos, dabar laikas, kad veikalas pasirodytų viešai“.

„Pats pirmasis lietuvių kosminę moralinę viziją apie 1900 metus pradėjo kurti Vydūnas, Skaityti toliau

Tradiciniai lietuviški žaidimai (2)

Žaidimas „Avinėliai“

Kartą viešint Norvegijoje, netikėtai teko dalyvauti norvegiškų Joninių šventėje. Gerokai įkaušusi šventės dalyvė norvegė, vardu Marta, šoko nuo stalo ir pasiūlė pažaisti tradicinį norvegišką žaidimą – imtynes kojomis. Du žaidėjai sugula greta vienas kito ant žemės, galvos – priešingose pusėse. Jie suneria kaires rankas, pakelia kaires kojas ir jomis susikimba. Laimi tas, kuris perverčia per galvą savo priešininką.

Gal dėl to, kad norvegė buvo stotinga, o gal kad

mums šis žaidimas buvo visiška naujiena, ji mėtė lietuvius be jokio vargo. Skaityti toliau

L.Selickaja. XX a. Minske veikusios pagoniškos šventyklos paslaptis (video) (42)

Taip atrodė Minsko šventvietė pagal dailininko V. Staščaniuko versiją.

…Palietas ant granitinio riedulio medus nutekėdavo akmens paviršiumi, tirpdavo saulėje, susiliedavo su pridžiūvusiais vyno ir pieno tiškalais. Šis keistas mišinys priviliodavo debesis bičių, kamanių bei musių, nuo jų dūzgimo, rodėsi, virpuliuoja net oras. Per trejetą metrų nuo Svisločės, miško tankmėje, ant pelkėto upės kranto rymojo didelis apie aršiną aukščio riedulys, vadintas Senoliu arba Diedu ir buvo garbinamas kaip šventas. Senovinis altorius buvo įpratęs prie žmonių teikiamų aukų bei vabzdžių antskrydžių.

Ar galite įsivaizduoti, kad vos prieš pusantro amžiaus taip slėpiningai atrodė ta vieta, kurioje šiandien yra įsikūręs restoranas „Senvagė“ Skaityti toliau

Kova dėl Perūno Kijeve tęsiasi (18)

Perūnas ant Starokijovsko kalno| pl.wikipedia.org nuotr.

2009 rugpjūčio 24 d. Kijevo centre ant Starokijovsko kalno iškilmingai buvo pastatytas trimetrinis Perūno stabas. Pirmą kartą Perūnas „su sidabrine galva ir auksiniais ūsais” buvo pastatytas 980 metais kunigaikščio Vladimiro įsakymu, tačiau po aštuonerių metų, Vladimirui priėmus krikštą, Perūnas buvo nugriautas.

2009 m. atgaivintą Perūną nešė ukrainiečių prigimtinio tikėjimo РУНВі́ра (Рідна Українська Національна Віра) bendrijos žmonės ant savo pečių miesto gatvėmis. Ten pat kalne senoviniu būdu buvo užkurta šventoji ugnis. Daugelis Ukrainos istorijos mylėtojų šį įvykį sutiko su simpatija. Skaityti toliau

Kviečia lietuviškų Deivių paroda Molėtų krašto muziejuje (0)

Šiltos, žmogiškos, jaukios – tarsi seniai lauktos artimos viešnios – keramikės Elvyros Teresės Petraitienės molinės skulptūros balandžio 28-29 dienomis džiuginusios Kulionyse vykusios Jorės šventės dalyvių žvilgsnius dabar įsikūrė Molėtų krašto muziejaus patalpose. O šios sujudo ir atgijo nuo įprasminto senųjų pagoniškų dievų ir deivių prisilietimo.

Kaip ir dera mandagiems svečiams, keramikos paroda mus pasitinka skulptūrine kompozicija „Pasilabinimas“, kuri įsitaisė šalia V.Žūklio medžio skulptūros ‚Žvejas“. Žemyna – Žemė motina, derlingumo Deivė kartu su dirbamų laukų Dievu Lauksargiu įsikūrė senovinių žemdirbystės daiktų ekspozicijos atkarpoje. Skaityti toliau

A.Patackas. Jotva – teriota, bet neprarasta (32)

Baltų gentys XII a. | wikipedia.org pav.

įkirsk kaip kardą
į kirsną žemę 
į seirą dangų    
į pelkių neviltį  
 jotvingio įniršį –  
– kad tu paspringtum
kad tu, gude, nesulauktum
manęs parklumpant… Skaityti toliau

D.Razauskas. Žmogaus teisės ir neapykanta Lietuvai (48)

efoto.lt, G.Molio nuotr.

Luošam, neįgaliam žmogui sunku ne tik dėl savo neįgalumo, bet gal net labiau dėl menkinančio aplinkinių požiūrio į jį, žeminančio santykio su juo. Pastaruoju laiku mes pradedame tai suprasti ir pripažinti, bent jau viešai, įrengiame įvažiavimus vežimėliams į svarbiausias parduotuves bei įstaigas, bent jau miesto centre… Nes neatjausti kito, nesugebėti bent akimirkai įsijausti į kitą, net nepamėginti įsivaizduoti savęs jo vietoje – siaubingai šalta ir šiurpu.

Nereikia nė luošumo, akivaizdžiai išoriškai išskiriančio žmogų iš kitų. Pernelyg dažnai, deja, gana šiaip kokio išskiriančio kūno bruožo ar net sielos ypatybės, pavyzdžiui, švelnesnio būdo, jautresnės širdies, kad būtum apstumdytas, pažemintas, Skaityti toliau

Lietuviškas paveldas susitiko su tradicine Indijos kultūra (0)

Kristina Luna | organizatorių nuotr.

Vasario 29 d. Lietuvos Respublikos ambasadoriaus rezidencijoje vyko pirmasis Lietuvos turizmo galimybių pristatymas Delio turizmo verslo, žiniasklaidos ir visuomenės atstovams. Šis renginys kaip ir daugelis kitų Lietuvos ambasados  ir Lietuvos valstybinio turizmo departamento šiemet planuojamų renginių Indijoje buvo skirtas minimam Lietuvos – Indijos diplomatinių santykių 20-mečiui.

Indijos turų operatoriams buvo pristatytos kultūrinio, aktyvaus, sveikatinimo bei konferencinio turizmo galimybės, paslaugos bei infrastruktūra. Daug dėmesio skirta vietovių, įtrauktų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašus, bei kitų Lietuvos išskirtinumą atspindinčių objektų pristatymui: natūrali gamta, patogi geografinė padėtis, Baltiškas gintaras, unikali istorinė patirtis… Skaityti toliau

Aleksandras Fromas-Gužutis – mūsų tautinės dramaturgijos pradininkas (1)

Aleksandras Fromas Gužutis

Gruodžio 12 d. sukako 189 m. nuo prozininko, vieno pirmųjų lietuvių dramaturgų Aleksandro Fromo, savo raštus daugiausia pasirašinėjusio Gužučio slapyvardžiu  gimimo dienos. A.Fromas-Gužutis gimė 1822 m. gruodžio 12 d. Raseiniuose. Kai būsimajam rašytojui tebuvo septyneri metai, mirė tėvas, smulkus įvairių administracijos įstaigų tarnautojas, tad Aleksandras su motina, kuri vertėsi privačiomis pamokomis, gyveno gana skurdžiai. Nepaisant to, 1835 m. berniukas įstojo į Kražių gimnaziją, kurią baigęs ir neturėdamas lėšų tolesniam mokslui, ėjo raštininkauti. Dirbo Raseinių žemės teisme, Kauno gubernatoriaus raštinėje ir kitur. Susitaupęs kiek pinigų ir žmonos giminių padedamas, apie 1853 m. nusipirko Gongailiškių (Aleksandravo) viensėdį Girkalnio valsčiuje (dab. Aušgirio k. Jurbarko r.). Ten ir gyveno, ūkininkaudamas, padėdamas kaimynams juridiniais patarimais, iki pat mirties 1900 m. rugpjūčio 21 dieną. Skaityti toliau

Ketvirtadienio Perkūnkalbė (33)

Šiandien gana populiaru įvariomis moralinėmis temomis kalbant, kai kalba pasisuka ir apie religijas, panarstyti statistiką, ją supriešinti su realybe. Turbūt kiekvienas esame girdėję, galbūt ir patys ne kartą sakę, kad Lietuvoje daugiausia krikščionių, nors krikščionimis daug kas save linkę vadinti ir apklausose tokiais užsirašyti, tačiau realybėje mažai lietuvių vaikšto į bažnyčią ir nuoširdžiai išpažįsta (krikščionišką) religiją. Aš šio teiginio nebandysiu Skaityti toliau

G.Ronkaitis. Apie Dievą Ragutį (II) (13)

Dubenuotas akmuo legendinės Ragučio šventyklos vietoje Vilniuje

Grįžęs iš piligriminės kelionės Himalajuose aplankiau Viešpaties Ragučio akmenį prie Šv. Paraskevijos cerkvės. Džiugu, situacija kiek pagerėjusi, vieta pamažu ima atsigauti, nors vėl teko pašalinti keletą nuorūkų ir šiukšlių. Tačiau atsirado ir daug žvakučių, akmuo pamažu imamas gerbti ir tvarkyti. O pašalinti atidirbusias žvakutes jau daug linksmiau ir natūraliau, nei nepagarbiai ne vietoje numestas nuorūkas…

Aptvarkius, akmuo vėl prabilo. Šį kartą kalbėjo trumpai. Supraskime, kalba ne „akmuo”, o už jo slypinti ir per jį pasireiškianti galia, Skaityti toliau

Ketvirtadienio Perkūnkalbė (111)

Vakar Kūlgrindos repeticijoje gana tvirtai buvo užginčyti Bumblausko teiginiai, kur jis kalba apie lietuvių dievus, kaip galinčius apsireikšti žmonėms. Diskusijos dalyviai reiškė nuomonę, kad tai iš krikščionybės pasiskolinti įvaizdžiai. Vis dėlto gali būti nebūtinai taip. Robin lane Fox savo knygoje „Pagonys ir krikščionys“ kalba apie amžių sandūrą, kai senovės Romoje Skaityti toliau

Nenutolęs nuo prigimtinio tikėjimo… (9)

Jonas Vaiškūnas

„Anykštos“ laikraščio korespondentė Jolanta Matkevičienė kalbina etnokosmologą Joną Vaiškūną.

– Gyvenate, ko gero, idealiame lietuvio dvasiai kraštovaizdyje ir esate Molėtų krašto muziejaus etnografinės sodybos šeimininkas. Kaip atsitiko, kad atklydote į Molėtų kraštus ir, sukūręs šeimą, užsilikote…

– Mane, kaip ir daugelį jaunų žmonių, žavėjo žvaigždėtas dangus. Šį domėjimąsi svajojau paversti savo profesija. Paaiškėjo, be fizikos „užsiimti“ dangumi nėra kaip. Taip įnikau studijuoti fiziką, o baigęs Vilniaus universitetą ėmiau ir dirbti fiziku. Dar Lietuvos Sąjūdžio  priešaušryje įsijungiau į etnokultūrininkų ir žygeivių veiklą. Skaityti toliau

A.Dzermantas. Tradicinės etninės religijos atgimimas Baltarusijoje (III) (1)

Aliaksejus Dzermantas

Baltarusiai laikosi pagoniškomis šaknimis. Kaip baltai, kaip skandinavai. …Tautos be pagoniškųjų šaknų – pasaulio perėjūnai, vadinamosios tautos internacionalistės arba net pravoslavės ateistės. Užtat baltarusiai ir laikosi už savo kuolo – krikštytieji pagonys…

Baltarusių liaudies poetas Ryhoras Baradulinas Skaityti toliau