Žymos archyvas: pagonybė

M. Kundrotas. Dvigubo tapatumo problema (26)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Žvilgsnis į istoriją

Dvigubo tapatumo problema lietuvių tautoje pirmąsyk išryškėjo maždaug XVI a. Valdovo dvaras ir didžiuma aukštuomenės jau kalbėjo lenkiškai, bet vis dar laikė save lietuviais. Panašią problemą išgyveno Škotija, kur didžiuma aukštuomenės ir net liaudies kalbėjo angliškai ir iš esmės gyveno angliškos kultūros erdvėje. XVII a. sudaryta Anglijos ir Škotijos sąjunga, susiliejant į vieną valstybę, tapo natūralia šios asimiliacijos išdava. Lietuvoje šie procesai vyko priešinga tvarka: iš pradžių sudaryta sąjunga su Lenkija, po to prasidėjo lietuvių lenkėjimas.

Nežiūrint to, dvigubo tapatumo problema lietuvių tautoje daugeliu atvejų spręsta Lietuvos naudai. Skaityti toliau

E. Bunka. Paskutinis Vytauto Didžiojo pagoniškas ąžuolas? (15)

Rietavo miškų urėdijos miškininkai prieš keletą metų Tverų girininkijoje rado seną, vardo neturintį ąžuolą. Apie septynių metrų apimties jis tikrai yra storiausių Lietuvos medžių dešimtuke, tačiau saugomų gamtos paminklų sąraše jo nėra. Nemini jo ir istorikai, nors po juo buvusios sodybos vietoje liko akmuo su iškaltu lenkišku užrašu, bylojančiu, jog šios vietos savininkas, iš Mingailos giminės kilęs Tomas Antoninas Piotrovskis finansavo tilto statybą, kuri baigta 1792 metų liepos 3 dieną. Skaityti toliau

K. Juraitis. Esė – Lietuvai, siuita – Vilniui (IV) (0)

K.Juraitis | asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvių amžiaus ir kilties vietos paieškas apsunkina senojo pagoniškojo kalendoriaus panaikinimas. Senojo kalendoriaus atgaivinimas turėtų būti vienu iš pagrindinių uždavinių, išsaugant savo, lietuviškąjį tautiškąjį tapatumą pasaulinės globalizacijos metu. Juk kalendoriuje metai skaičiuojami nuo kažkokios visuotinai svarbios datos. Dabar visame pasaulyje vartojamą kalendorių įvedė Romos Imperija. Pagal šį kalendorių laikas prasideda nuo Jėzaus gimimo. Tikėtina, kad pagal pagoniškąjį kalendorių laikas prasideda nuo baltų-aisčių-lietuvių atsiradimo pradžios arba aisčiams itin svarbaus įvykio datos. Svariais įrodymais šiam tikslui galėtų pasitarnauti metaliniai pinigai ir kiti gausūs archeologiniai radiniai, Skaityti toliau

K. Juraitis. Esė – Lietuvai, siuita – Vilniui (III) (0)

K.Juraitis | asmeninio archyvo nuotr.

Pagrindinis kiekvieno musulmono pasisveikinimas: Salem Aleikum. Perskaitykim lietuviškai atbulai ir gauname: Melas Mukiela, Melas Mukela! Mukelė – tarmiškas lietuviškas nukryžiuoto Kristaus medžio drožinys („muki“ – kančios slav.).

Kartais skaitant atbulomis, naujai pateikta žodžių prasmė priverčia susimąstyti. Jei mes tikrai tikime Kūrėju, tada privalome tikėti, kad Tikėjimas ir Žodis materialūs. Vadinasi, materialios ir emocijos bei jausmai. Tada visai nesvarbu, kieno vardu – velnio ar Dievo mes kažką darysime, svarbiausia – šviesios mintys ir gražūs darbai. Skaityti toliau

K. Juraitis. Esė – Lietuvai, siuita – Vilniui (II) (3)

K.Juraitis | asmeninio archyvo nuotr.

Su rusais lietuvius sieja ilgaamžiai ryšiai. Istorikai mini Lietuvos kunigaikščių šeimų giminiavimąsi su rusų kunigaikščių šeimomis, taip pat Lietuvos valstybėje ilgą laiką šnekamoji kalba buvo lietuvių, o diplomatinė kalba – slavų. Mat slavų kalbą supratę ir rusai, ir ukrainiečiai, ir gudai, ir bulgarai. Esą lietuviai savo rašto neturėję, ir kadangi rusai kartu su apsikrištijimu X amžiaus pabaigoje iš bulgarų perėmę ir raštą, lietuviai šiuo raštu ir naudojęsi. Taigi pasak istorikų, tiek lietuviai, tiek rusai raštą perėmė iš svetur. O ką, be bendrų priešų, dvi tautos turėjo bendra? – Bendrą tikėjimą. Jonas Misevičius straipsnyje „Baltų Protėvynė“ cituoja rusų istoriko ir archeologo Boriso Rybakovo 1987 m. išleistos knygos „Senovės Rusios pagonybė“ mintis: Skaityti toliau

Istorinės rekonstrukcijos brolija „Vilkatlakai“ (0)

„Vilkatlakai“ | klubo nuotr.

Tie, kas dažniau apsilanko istoriniuose renginiuose ar domisi Lietuvos praeitimi, turbūt ne kartą įvairiuose festivaliuose ir kituose istoriniuose renginiuose matė atkuriamas baltų kovas ir gyvenimą tais laikais, kai tik nuo žmogaus fizinių galių ir sugebėjimo pažinti gamtą priklausė jo gyvenimo trukmė.

Žmonių, kurie neskuba įsitraukti tik į šiandienos patogumų pilną gyvenimą, o trokšta pažinti mūsų tautos istoriją iš arčiau, suprasti, kuo mūsų protėviai gyveno, ką valgė, kaip gynėsi nuo priešų, atsiranda vis daugiau. Skaityti toliau

V.Savukynas. Laimei, Algirdas Patackas (29)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Žinau, kad Algirdas Patackas buvo ir yra skeptiškas mano straipsnių, laidų atžvilgiu. Taip pat ir aš daug kur esu skeptiškas jo veiklos atžvilgiu. Tačiau po šių prisipažinimų reikia žengti kitą žingsnį. O tą padaryti nelengva, nes tai skamba taip: „Algirdas Patackas yra vienas iš originaliausių mąstytojų, pasiūliusių naują lietuvių tapatybės modelį“.

Kaip ir dera mitologija besidominčiam žmogui – mitologinį modelį. Ne, tai nereiškia, kad besąlygiškai pritariu jo mintims apie mūsų istoriją ar Skaityti toliau

Vytauto Lukšo ir grupės „Kaukoras“ šventinio laiko išgyvenimai (0)

„Kaukoras“

2012 metais advento laikotarpiu Vilniuje įvyko senovinį ritualą primenantis koncertas –  grupė „Kaukoras“ kartu su vargonininke Liauda Vaitkūnaite atliko žiemos saulėgrįžai skirtą kūrinį – „Saulės vadavimo apeigas“. Jame skambėjo senąja tradicine maniera atliekamos kalendorinės dainos, buvo šokami ritualiniai šokiai, o juos į vieną visumą jungė vargonų skambesys, simbolizuojantis paslaptingą visatos gausmą. Apeigų pirmavaizdis – Dzū­ki­jo­je iš­si­li­kusios ad­ven­to ir Ka­lė­dų lai­ko­tar­pio apei­gos: mer­gi­nų ini­cia­ci­jo­s, ves­tu­vių vai­di­ni­mai. Skaityti toliau

Pagoniška pilis Vilniaus apylinkėse (14)

Medininkų pilis | K.Vanago (BFL) nuotr.

Jau praėjo daugiau nei metai nuo Medininkų pilies atidarymo (pilis veikia nuo 2012 m. rugsėjo 27 dienos). Ji stūkso 30 kilometrų į pietryčius nuo Vilniaus netoli aukščiausios Lietuvos vietos – Aukštojo kalno (293,60 m), visai netoli Baltarusijos sienos.

Dabar ši tvirtovė (nuo 2004 m.) priklauso Trakų istorijos muziejui, kuris ją pritaikė turizmo reikmėms ir restauravo pagrindinį pilies šiaurės rytų bokštą – donžoną. Bokštą sudaro penki aukštai su ekspozicijomis skirtomis Lietuvos mūrinių Skaityti toliau

Uždekime vėlinių žvakelę Dieveniškių istoriniame regioniniame parke (0)

Vėlinės

Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcija kviečia spalio 24 dieną (ketvirtadienį) 13 val., artėjant mirusiųjų paminėjimo dienai, susirinkti Poškonių pilkapyne, kartu atlikti baltų protėvių pagerbimo apeigas, simboliškai pabendrauti su vėlėmis. Pasistatę „vėlių vartelius“, uždegę žvakeles, prisiminsime protėvius…

„Praeities kartos atidavė mums savo patirtį, savo rankų ir proto jėgą. Pagerbkime tuos, kurie rado čia amžino poilsio vietą. Uždekime vėlinių žvakelę ir ant jau nelankomų kapų.“ Skaityti toliau

Vilniaus lygiadieniai (II). Vilniaus švenčių ugnys (56)

Dainius Razauskas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Mintimis apie lygiadienius kaip viešąsias miesto šventes, jų apiegas ir simbolius bei poveikį mums – šventės žiūovams bei dalyviams, dalijasi mitinio pasaulėvaizdžio tyrinėtojas Dainius Razauskas. Jį kalbina Saulė Matulevičienė. 

Visos šios šventės atmintyje susilieja į vieną ištisą Vilniaus Šventę. Iš esmės tai labai gražu. Šventė viešoje erdvėje atveria miestą žmogui, tuomet jame galima gyventi, būti, o ne tik pralėkti nuo taško a ligi taško B. Juoba, kad pastaruoju laiku Vilniuje viešųjų erdvių trūkumas labai ryškus – viešos erdvės kaip vietos gyventi, ne dirbti, ne pravažiuoti pro, kaip kad pasidarė įprasta. Skaityti toliau

J.Šorys. Įbetonuotosios Telšės sklastymai (4)

2008 m. Telšių Respublikos g. pastatyta skulptūra „Žemaitijos legendos (autorius – Romualdas Kvintas) su žemaičių motina meška, kuri esą padeda auginti ir auklėti ne tik lepečkojus, bet ir žemaičių vaikus. | telsiai.policija.lt nuotr.

Rugpjūčio pirmosiomis keturiomis dienomis Telšiuose vyko renginiai, skirti Žemaičių krikšto 600-osioms sukaktuvėms paminėti. Net ir gerokai prieš renginius oficialiai iš viešų šnekovų lūpų girdėjosi, kad dėl šalies ūkio didesnio, nei tikėtasi, susigarankščiavimo padoriam valstybinio lygio šventimui reikalingų lėšų negauta, tad teko kumpelius paraityti ir patiems žemaičiams. Kaip sakė vienas odekolone išsimaudęs vietinis valdininkas – negi dabar ant trotuaro centrinėje Turgaus aikštėje atsistojęs krioksi ir galus darysies, kaip nors ištiksime. Ar varysi protėvių Dievą – norėčiau, kad per šventę jis jungtų tiek iš aukštųjų kalnelių bei Dausų žvelgiančius gamtamylius, tiek nuoširdžius tautos tradicijų sergėtojus Skaityti toliau

V.Mikailionis. Lietuvių literatūros pradžios beieškant (44)

Vaclovas Mikailionis | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Algimantas Bučys. Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. V.: Versus aureus, 2012. 656 p.

Knyga, apie kurią, mano galva, reikėtų nemažai kalbėti ir netgi pasiginčyti, tarsi liko beveik visiškai nepastebėta. Nepastebėta nei istorikų, nei literatūrologų, nors ir vienų, ir kitų ambicijas ji turėtų pirmiausia užgauti arba bent jau sudominti.Turiu omenyje dr. Algimanto Bučio solidų foliantą „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. Tai tarsi trilogijos trečioji, baigiamoji, dalis. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Velykų pamokslas tariamiems krikščionims (83)

Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Dievas neatima žmogaus orumo. Atvirkščiai: tik Dievas žmogui tikrąjį orumą suteikia. Tuščią puikybę, išdidumą, pasipūtimą – taip, Jis savo girnomis sutrina į miltus, bet ne orumą. Orumas nėra kuklumo, drovumo, nusižeminimo priešybė. Atvirkščiai: tik visiškai nusižeminęs žmogus gali patirti tikrąjį orumą. Nes tikrasis orumas – tai žmogaus ryšys su Dievu, žmogaus meilė Dievui, žmogaus ištikimybė Dievui. Kažkas iš senųjų graikų sakė, kad iš žmogaus prieš jo valią galima atimti viską, tik ne orumą – šį žmogus visuomet praranda pats.

Krikščioniškai kalbant, pats oriausias žmogus pasaulyje yra Kristus, vedamas nukryžiuoti. Ir nepasipriešino jis ne todėl, kad negalėjo ar jautėsi pasmerktas, Skaityti toliau

J.Trinkūnas. Vydūno „Amžinos Ugnies“ šimtmetis (11)

Vydūnas

Prieš gerą šimtmetį prasidėjo lemtingi Lietuvai laikai. Lietuviai ėmė jausti laisvės dvelksmą. Tai buvo panašu į mūsų laikų Sąjūdžio dvasią.

Vydūnas buvo tos dvasios reiškėjas ir pranašas, skelbęs svarbius žodžius tautai.

Jau 1902 m. Vydūnas pradeda kurti ugninę trilogiją, kurios įžanginė dalis buvo „Romuva“, apreikšta Tilžės scenoje 1903 metais. Vydūnas rašė  „Amžinos ugnies“ pratarmėje:„Beveik be perstojimo dirbau tam nuo rudens 1911 m. lig rudens 1912 m. Ir rodos, dabar laikas, kad veikalas pasirodytų viešai“.

„Pats pirmasis lietuvių kosminę moralinę viziją apie 1900 metus pradėjo kurti Vydūnas, Skaityti toliau

Tradiciniai lietuviški žaidimai (2)

Žaidimas „Avinėliai“

Kartą viešint Norvegijoje, netikėtai teko dalyvauti norvegiškų Joninių šventėje. Gerokai įkaušusi šventės dalyvė norvegė, vardu Marta, šoko nuo stalo ir pasiūlė pažaisti tradicinį norvegišką žaidimą – imtynes kojomis. Du žaidėjai sugula greta vienas kito ant žemės, galvos – priešingose pusėse. Jie suneria kaires rankas, pakelia kaires kojas ir jomis susikimba. Laimi tas, kuris perverčia per galvą savo priešininką.

Gal dėl to, kad norvegė buvo stotinga, o gal kad

mums šis žaidimas buvo visiška naujiena, ji mėtė lietuvius be jokio vargo. Skaityti toliau

L.Selickaja. XX a. Minske veikusios pagoniškos šventyklos paslaptis (video) (42)

Taip atrodė Minsko šventvietė pagal dailininko V. Staščaniuko versiją.

…Palietas ant granitinio riedulio medus nutekėdavo akmens paviršiumi, tirpdavo saulėje, susiliedavo su pridžiūvusiais vyno ir pieno tiškalais. Šis keistas mišinys priviliodavo debesis bičių, kamanių bei musių, nuo jų dūzgimo, rodėsi, virpuliuoja net oras. Per trejetą metrų nuo Svisločės, miško tankmėje, ant pelkėto upės kranto rymojo didelis apie aršiną aukščio riedulys, vadintas Senoliu arba Diedu ir buvo garbinamas kaip šventas. Senovinis altorius buvo įpratęs prie žmonių teikiamų aukų bei vabzdžių antskrydžių.

Ar galite įsivaizduoti, kad vos prieš pusantro amžiaus taip slėpiningai atrodė ta vieta, kurioje šiandien yra įsikūręs restoranas „Senvagė“ Skaityti toliau

Kova dėl Perūno Kijeve tęsiasi (18)

Perūnas ant Starokijovsko kalno| pl.wikipedia.org nuotr.

2009 rugpjūčio 24 d. Kijevo centre ant Starokijovsko kalno iškilmingai buvo pastatytas trimetrinis Perūno stabas. Pirmą kartą Perūnas „su sidabrine galva ir auksiniais ūsais” buvo pastatytas 980 metais kunigaikščio Vladimiro įsakymu, tačiau po aštuonerių metų, Vladimirui priėmus krikštą, Perūnas buvo nugriautas.

2009 m. atgaivintą Perūną nešė ukrainiečių prigimtinio tikėjimo РУНВі́ра (Рідна Українська Національна Віра) bendrijos žmonės ant savo pečių miesto gatvėmis. Ten pat kalne senoviniu būdu buvo užkurta šventoji ugnis. Daugelis Ukrainos istorijos mylėtojų šį įvykį sutiko su simpatija. Skaityti toliau

Kviečia lietuviškų Deivių paroda Molėtų krašto muziejuje (0)

Šiltos, žmogiškos, jaukios – tarsi seniai lauktos artimos viešnios – keramikės Elvyros Teresės Petraitienės molinės skulptūros balandžio 28-29 dienomis džiuginusios Kulionyse vykusios Jorės šventės dalyvių žvilgsnius dabar įsikūrė Molėtų krašto muziejaus patalpose. O šios sujudo ir atgijo nuo įprasminto senųjų pagoniškų dievų ir deivių prisilietimo.

Kaip ir dera mandagiems svečiams, keramikos paroda mus pasitinka skulptūrine kompozicija „Pasilabinimas“, kuri įsitaisė šalia V.Žūklio medžio skulptūros ‚Žvejas“. Žemyna – Žemė motina, derlingumo Deivė kartu su dirbamų laukų Dievu Lauksargiu įsikūrė senovinių žemdirbystės daiktų ekspozicijos atkarpoje. Skaityti toliau

A.Patackas. Jotva – teriota, bet neprarasta (32)

Baltų gentys XII a. | wikipedia.org pav.

įkirsk kaip kardą
į kirsną žemę 
į seirą dangų    
į pelkių neviltį  
 jotvingio įniršį -  
– kad tu paspringtum
kad tu, gude, nesulauktum
manęs parklumpant… Skaityti toliau

D.Razauskas. Žmogaus teisės ir neapykanta Lietuvai (48)

efoto.lt, G.Molio nuotr.

Luošam, neįgaliam žmogui sunku ne tik dėl savo neįgalumo, bet gal net labiau dėl menkinančio aplinkinių požiūrio į jį, žeminančio santykio su juo. Pastaruoju laiku mes pradedame tai suprasti ir pripažinti, bent jau viešai, įrengiame įvažiavimus vežimėliams į svarbiausias parduotuves bei įstaigas, bent jau miesto centre… Nes neatjausti kito, nesugebėti bent akimirkai įsijausti į kitą, net nepamėginti įsivaizduoti savęs jo vietoje – siaubingai šalta ir šiurpu.

Nereikia nė luošumo, akivaizdžiai išoriškai išskiriančio žmogų iš kitų. Pernelyg dažnai, deja, gana šiaip kokio išskiriančio kūno bruožo ar net sielos ypatybės, pavyzdžiui, švelnesnio būdo, jautresnės širdies, kad būtum apstumdytas, pažemintas, Skaityti toliau

Lietuviškas paveldas susitiko su tradicine Indijos kultūra (0)

Kristina Luna | organizatorių nuotr.

Vasario 29 d. Lietuvos Respublikos ambasadoriaus rezidencijoje vyko pirmasis Lietuvos turizmo galimybių pristatymas Delio turizmo verslo, žiniasklaidos ir visuomenės atstovams. Šis renginys kaip ir daugelis kitų Lietuvos ambasados  ir Lietuvos valstybinio turizmo departamento šiemet planuojamų renginių Indijoje buvo skirtas minimam Lietuvos – Indijos diplomatinių santykių 20-mečiui.

Indijos turų operatoriams buvo pristatytos kultūrinio, aktyvaus, sveikatinimo bei konferencinio turizmo galimybės, paslaugos bei infrastruktūra. Daug dėmesio skirta vietovių, įtrauktų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašus, bei kitų Lietuvos išskirtinumą atspindinčių objektų pristatymui: natūrali gamta, patogi geografinė padėtis, Baltiškas gintaras, unikali istorinė patirtis… Skaityti toliau

Aleksandras Fromas-Gužutis – mūsų tautinės dramaturgijos pradininkas (1)

Aleksandras Fromas Gužutis

Gruodžio 12 d. sukako 189 m. nuo prozininko, vieno pirmųjų lietuvių dramaturgų Aleksandro Fromo, savo raštus daugiausia pasirašinėjusio Gužučio slapyvardžiu  gimimo dienos. A.Fromas-Gužutis gimė 1822 m. gruodžio 12 d. Raseiniuose. Kai būsimajam rašytojui tebuvo septyneri metai, mirė tėvas, smulkus įvairių administracijos įstaigų tarnautojas, tad Aleksandras su motina, kuri vertėsi privačiomis pamokomis, gyveno gana skurdžiai. Nepaisant to, 1835 m. berniukas įstojo į Kražių gimnaziją, kurią baigęs ir neturėdamas lėšų tolesniam mokslui, ėjo raštininkauti. Dirbo Raseinių žemės teisme, Kauno gubernatoriaus raštinėje ir kitur. Susitaupęs kiek pinigų ir žmonos giminių padedamas, apie 1853 m. nusipirko Gongailiškių (Aleksandravo) viensėdį Girkalnio valsčiuje (dab. Aušgirio k. Jurbarko r.). Ten ir gyveno, ūkininkaudamas, padėdamas kaimynams juridiniais patarimais, iki pat mirties 1900 m. rugpjūčio 21 dieną. Skaityti toliau

Ketvirtadienio Perkūnkalbė (33)

Šiandien gana populiaru įvariomis moralinėmis temomis kalbant, kai kalba pasisuka ir apie religijas, panarstyti statistiką, ją supriešinti su realybe. Turbūt kiekvienas esame girdėję, galbūt ir patys ne kartą sakę, kad Lietuvoje daugiausia krikščionių, nors krikščionimis daug kas save linkę vadinti ir apklausose tokiais užsirašyti, tačiau realybėje mažai lietuvių vaikšto į bažnyčią ir nuoširdžiai išpažįsta (krikščionišką) religiją. Aš šio teiginio nebandysiu Skaityti toliau

G.Ronkaitis. Apie Dievą Ragutį (II) (12)

Dubenuotas akmuo legendinės Ragučio šventyklos vietoje VilniujeGrįžęs iš piligriminės kelionės Himalajuose aplankiau Viešpaties Ragučio akmenį prie Šv. Paraskevijos cerkvės. Džiugu, situacija kiek pagerėjusi, vieta pamažu ima atsigauti, nors vėl teko pašalinti keletą nuorūkų ir šiukšlių. Tačiau atsirado ir daug žvakučių, akmuo pamažu imamas gerbti ir tvarkyti. O pašalinti atidirbusias žvakutes jau daug linksmiau ir natūraliau, nei nepagarbiai ne vietoje numestas nuorūkas…

Aptvarkius, akmuo vėl prabilo. Šį kartą kalbėjo trumpai. Supraskime, kalba ne „akmuo”, o už jo slypinti ir per jį pasireiškianti galia, Skaityti toliau

Ketvirtadienio Perkūnkalbė (111)

Vakar Kūlgrindos repeticijoje gana tvirtai buvo užginčyti Bumblausko teiginiai, kur jis kalba apie lietuvių dievus, kaip galinčius apsireikšti žmonėms. Diskusijos dalyviai reiškė nuomonę, kad tai iš krikščionybės pasiskolinti įvaizdžiai. Vis dėlto gali būti nebūtinai taip. Robin lane Fox savo knygoje „Pagonys ir krikščionys“ kalba apie amžių sandūrą, kai senovės Romoje Skaityti toliau

Nenutolęs nuo prigimtinio tikėjimo… (9)

Jonas Vaiškūnas

„Anykštos“ laikraščio korespondentė Jolanta Matkevičienė kalbina etnokosmologą Joną Vaiškūną.

– Gyvenate, ko gero, idealiame lietuvio dvasiai kraštovaizdyje ir esate Molėtų krašto muziejaus etnografinės sodybos šeimininkas. Kaip atsitiko, kad atklydote į Molėtų kraštus ir, sukūręs šeimą, užsilikote…

– Mane, kaip ir daugelį jaunų žmonių, žavėjo žvaigždėtas dangus. Šį domėjimąsi svajojau paversti savo profesija. Paaiškėjo, be fizikos „užsiimti“ dangumi nėra kaip. Taip įnikau studijuoti fiziką, o baigęs Vilniaus universitetą ėmiau ir dirbti fiziku. Dar Lietuvos Sąjūdžio  priešaušryje įsijungiau į etnokultūrininkų ir žygeivių veiklą. Skaityti toliau

A.Dzermantas. Tradicinės etninės religijos atgimimas Baltarusijoje (III) (1)

Aliaksejus Dzermantas

Baltarusiai laikosi pagoniškomis šaknimis. Kaip baltai, kaip skandinavai. …Tautos be pagoniškųjų šaknų – pasaulio perėjūnai, vadinamosios tautos internacionalistės arba net pravoslavės ateistės. Užtat baltarusiai ir laikosi už savo kuolo – krikštytieji pagonys…

Baltarusių liaudies poetas Ryhoras Baradulinas Skaityti toliau

Sensacingas radinys: Gudijoje Drisos upės dugne rastas senovinis stabas (2)

Minsko klubo „Kapitan Morgan“ narai kartu su Polocko archeologais praeitą šeštadienį, rugpjūčio 13 d. iš Drisos upės (dešiniojo Dauguvos intako tekančio Gudijos šiaurėje, Vitebsko srities, Rasonų rajone) dugno iškėlė senovinį  stabą, kurį pirminiais duomenimis galima būtų sieti su XII a. Medinis antropomorfinio pavidalo stabas buvo rastas Drisos upės atkarpoje tarp Krasnopoljės (Slobodos) ir Amosenkų kaimų.

Archeologai šį atradimą laiko pasaulinio masto įvykiu. Skulptūra iškelta iš 3-4 metrų gylio upės vagos buvo įdėta į specialią dėžę ir nugabenta į Minską išsamiam tyrimui. Maždaug 200 kg sveriantis stabas yra išdrožtas iš iš stambios ąžuolo šakos. Skulptūros aukštis siekia apie 1,20 m, plotis – 1,03 m, liemens diametras plačiausioje vietoje – 70 cm, siauriausioje – 60 cm. Skaityti toliau

A.Dzermantas. Tradicinės etninės religijos atgimimas Baltarusijoje (II) (1)

Aliaksejus Dzermantas
A.Dzermantas

Baltarusiai laikosi pagoniškomis šaknimis. Kaip baltai, kaip skandinavai. …Tautos be pagoniškųjų šaknų – pasaulio perėjūnai, vadinamosios tautos internacionalistės arba net pravoslavės ateistės. Užtat baltarusiai ir laikosi už savo kuolo – krikštytieji pagonys…

Baltarusių liaudies poetas Ryhoras Baradulinas

Ar esama terminų, kuriais būtų galima tiksliau nusakyti pagonybę? „Senųjų laikų pasakojimuose“ (Повесть временых лет), aprašant pagonių gyvenimo būdą, sakoma, jog jie имяху… обычаи свои и закон отец своих и предания, кождо свой нрав Skaityti toliau