Žymos archyvas: pagonybė

M. Kundrotas. Mylėjęs Tiesą ir savo artimą (18)

Kazimieras Uoka Tautininkų sąjungos suvažiavime 2013-12-15 | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Signataras Kazimieras Uoka 

Susipažinome apie 2001-uosius. Kazimieras tuo metu jau buvo žinomas, stambaus kalibro politikas, Nepriklausomybės akto signataras, dviejų Seimų narys, buvęs Valstybės kontrolierius. Aš – geltonsnapis, politikos pradinukas, dar tik žengiantis pirmuosius viešojo gyvenimo žingsnius.

Sujungė jo kuriamas Lietuvos piliečių judėjimas. Tikslas numeris 1 buvo užkirsti kelią žemės pardavimui užsieniečiams, bet po kiek laiko gimė kur kas fundamentalesnė ir platesnė programa, su užmoju pakeisti visą Lietuvos politinę sistemą. Kazimieras svajojo sutelkti visas sveikąsias tautines jėgas, Skaityti toliau

„Baltų genas“: R. Balsys apie pagoniškuosius lietuvių ir prūsų aukojimus (audio) (1)

Aukojimas | Alkas.lt nuotr.

Devintoje „Extra FM“ radijo laidoje „Baltų genas: mes ir senovės lietuvių mitai, legendos, simboliai“ Klaipėdos universiteto, Baltų filologijos katedros prof. dr. Rimantas Balsys pasakoja apie pagoniškuosius lietuvių ir prūsų aukojimus.

„Auka tai yra tai, kas pašvenčiama dievams arba mirusiems protėviams, arba tai, kas pasidalinama su dievais arba mirusiais protėviais. Ir čia svarbus yra ne tik tas momentas, kad mes prašome ar aukojame, bet tai yra tiesiog bendrystės dalykas arba bendravimas – mes esame, vadinasi, to paties rato, mes esame viena šeima​: aš, ​dievas, miręs protėvis​, sudarome amžinąjį ratą, kuris sukasi ir suksis, ir sukosi,“ – sako R. Balsys. Skaityti toliau

N. Vėlius, A. Stanaitis. Iš Rytų Lietuvos naikinimo istorijos: Lydos kraštas (3)

norbetas_velius_lnb.lt

Norberto Vėliaus pratarmė knygai Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 5–9. Ištraukos:

Pagal 1920 m. Maskvos taikos sutartį Lydos krašto lietuviai atiteko Lietuvai, tačiau tais pačiais metais buvo lenkų okupuoti. 1939 m. jie dar kartą buvo atskirti nuo Lietuvos. Jų troškimas gyventi Lietuvos valstybėje neišsipildė ir Atgimimo metais. 1992 m. žlugus Sovietų Sąjungai, jie liko Baltarusijos Respublikos sudėty – ir toliau bedaliai įnamiai savo tėvų ir protėvių žemėje. Daug šimtmečių jie iškentėjo kitataučių apsupty, dažnai pašiepiami, paniekinami, neturėdami jokių politinių teisių, negalėdami viešai lietuviškai kalbėti, mokytis, netgi melstis. Skaityti toliau

M. Kundrotas. Ar lietuviai tikrai per daug konservatyvūs? (15)

Alkas.lt, A. Sartanavičiasu nuotr.

Šį tekstą įkvėpė Aliaksejaus Dzermanto straipsnis „Kodėl baltai nyksta?“ Pasak šio autoriaus pagrindinė baltų problema – jų konservatyvumas. Nuo baltų atsiskyrę slavai – priešingai – laikomi gana modernia tautų grupe, greitai ir sumaniai reaguojančia į istorijos iššūkius. Pavyzdžiais pasitelkiama ankstyvesnis krikščionybės įsivedimas, rašto kultūra, ankstyvesnis perėjimas nuo gentinės visuomenės prie valstybės.

Dėl kiekvieno šių pavyzdžių galima diskutuoti. Japonija iki šių dienų liko pagoniška, bet tai – pavyzdinė visuomenė, kurioje pagarba protėvių papročiams dera su sparčiu naujovių taikymu tiek technologinėje, tiek Skaityti toliau

B. Kuzmickas. Lietuviška savimonė (0)

Bronius Kuzmickas | J. Vercinkevičiaus nuotr.

Ištraukos iš: Bronius Kuzmickas, Tautos kultūros savimonė, Vilnius: Mintis, 1988, p. 88–165.

1.

Lenkiškoji, vokiškoji, rusiškoji lietuvių kultūros interpretacijos, išreiškiančios atitinkamų tautų ne tik kultūrinės, bet ir politinės ekspansijos nuostatas, „nematė“ lietuvių kultūros, kaip etniškai individualios kūrybos fenomenų visumos, o jeigu kai ką ir „matė“, tai nepripažino originalumo, praeities ir ateities, netgi teisės į ateitį. Vienais atvejais etniškai autentiška lietuvių kultūra buvo nuvertinama kaip „vietinė“, „mužikiška“, „archajiška“, „pagoniška“, Skaityti toliau

A. Kalėdienė. Etninės kultūros apraiškos festivaliuose (7)

apuole2

Pastaraisiais metais didėjant migracijai ir plintant kosmopolitinėms idėjoms, jaunimo   subkultūrinių grupių dalyviai vis dažniau domisi etninio tapatumo idėja. Nemaža dalis Lietuvoje vykstančių lauko festivalių („Kilkim Žaibu“, „Mėnuo Juodaragis“, „Margos Pievos“, „Vilkų Žiema“, „Tėvynei“, „Iš kartos į kartą“ „Jotvos vartai“, „Apuolė 854“ ir kt.) ir netgi kai kurių miestų šventės (Trakų viduramžių šventė, Kauno Hanza dienos, Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje) savo muzikines ir kultūrines programas kuria siekdami puoselėti ir populiarinti etninę kultūrą.  Minėti  jau tradiciniais tapę festivaliai (pradėti po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo), dalyvių įvairovė ir gausa liudija didėjantį susidomėjimą etnine kultūra, poreikį ieškoti jos šiuolaikinių Skaityti toliau

„Paveldėti“ savo ateitį kvies Europos paveldo dienos (nuotraukos) (0)

Europos paveldo dienų plakatas | Rengėjų nuotr.

Rugsėjo 18–20 dienomis visoje Lietuvoje 22-ąjį kartą vyks Europos paveldo dienos (EPD). Šių metų tema „Paveldėkime savo ateitį“ ketina „prakalbinti“ Lietuvos valstybingumą atspindinčius kultūros paveldo objektus.

„Artėdami link Lietuvos valstybės Nepriklausomybės šimtmečio, Europos paveldo dienų metu šiemet nagrinėsime įvairių laikotarpių Lietuvos Skaityti toliau

Prakalbo pabėgėlių centre Vokietijoje dirbantis lietuvis: žmonės tai turi žinoti (2)

pabegeliai-delfi.lt-APScanpix-nuotr

„Už viską svarbiausia yra teisybė. Lietuviai turi žinoti, kam privalo būti pasirengę, kai į šalį ims plūsti vadinamieji pabėgėliai. Lengva tikrai nebus, nes tai, ką matau, yra net labai šlykštu“, – itin atvirą interviu DELFI sutiko duoti didžiausiame Europoje pabėgėlių centre Vokietijoje dirbantis lietuvis Rytis (pavardė redakcijai žinoma – DELFI).

„Jie nėra vargšiukai“

Vokietijos pabėgėlių centre Rytis dirba jau antrus metus. Jo pareigos – apsaugininkas. „Tačiau ir aš, ir kiti darbuotojai darome viską, net tai, kas mums nepriklauso, nes pabėgėlių Skaityti toliau

Istorijos plaktai ir alko pūkenis (1)

Justinas-Stonys-satenai.lt-j.sorio-nuotr-K100

Su pedagogu, išradėju, Senovinės technikos muziejaus Smalininkuose (Jurbarko r.) įkūrėju dr. Justinu Stoniu kalbasi Juozas Šorys

– Likimas ar „geri dėdės“ Jums suteikė galimybę Smalininkuose (Jurbarko r.) įsteigti plačios paveldosauginės aprėpties, retais eksponatais unikalų Senovinės technikos muziejų? Kaip radosi jo idėja ir sumanymas?

– Kai pirmą kartą atvažiavau į Smalininkus, iškart pajutau, kad miestelio ir gyvensena, ir aplinka kitokia. Savita mažlietuviška ar „vokiška“ architektūra, neįprasti vietinių meistrų pastatyti namai. Skaityti toliau

V. Turčinavičius. Tapatybės kaita (I) (6)

Mindaugas. Dail. Arūnas Slapšys, 2012 m.

Netikėk ką priešai suoks… reikia būti savimi.
Tautvyda Marcinkevičiūtė, „Rondo“ dainos tekstas

Šios dainos žodžiai vėl tampa svarbūs mūsų besikuriančiai pilietinei visuomenei, o ypač laisvos informacijos sklaidos laikotarpiu, kai melaginga, Lietuvą menkinanti informacija sklinda be mūsų žiniasklaidos tinkamo atkirčio, be mūsų intelektualų plataus ir viešo kalbėjimo.

Kai  atvykę britų intelektualai klausia: „Mums įdomu, kas jūs esate per tauta, kad gyvendami Europos centre iki 13–14 a. sugebėjote būti neapkrikštyti? Skaityti toliau

A. Patackas. Kada užgis Treniotos randas? (26)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Tautinio tinklalapio alkas.lt redakcija išspausdino Vydūno straipsnį „Krikščionija“[1], kuriame Vydūnas griežtai kritikuoja viso pasaulio „krikščioniją“, t. y. krikščionių bendruomenę, netgi teigdamas, kad visa apmąsčius, reikia pasakyti: krikščionijos nėra, seniai nebebuvo.

Mūsų dienose tai visai aiškiai pasirodo. Krikščionybė niekur nebelaikoma svarbiu bendru tūlų žmonių ir tautų dalyku. Visiškai kitokie, net krikščionybei priešingi dalykai telkia žmones. Krikščionybė yra prieš tuos dalykus visai menka. Apie pačią krikščionių religiją, o ne jos išpažinėjus, gerai paieškojus vis tik galima rasti teigiamų užuominų Skaityti toliau

D. Razauskas. Vienas Dievas, vienas Tikėjimas, viena Žemė (220)

dainius-razauskas-2012-j.vaiskuno-nuotr-K100

Aš ne „pagonis”, nes „krikščionybė – pagonybė” tėra primesta ideologinė priešprieša. Panašiai bolševikai buvo primetę priešpriešą „proletaras – buržujus”, arba „proletaras internacionalistas – buržuazinis nacionalistas”, ir ta priešprieša turėjo surišti lietuvio sielą sunkiomis kaltės grandinėmis: jeigu aš myliu Tėvynę ir nekenčiu okupantų, vadinasi, tesu smulkus savanaudis niekšas…

Ideologija yra tarsi pjesė, kurioje vaidmenys visiems padalyti taip, kad pagrindinis herojus, o per jį ir pjesės autorius, išeitų nugalėtoju. Ir jeigu priimi „pjesę” už gryną pinigą, Skaityti toliau

M. Kundrotas. Dvigubo tapatumo problema (26)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Žvilgsnis į istoriją

Dvigubo tapatumo problema lietuvių tautoje pirmąsyk išryškėjo maždaug XVI a. Valdovo dvaras ir didžiuma aukštuomenės jau kalbėjo lenkiškai, bet vis dar laikė save lietuviais. Panašią problemą išgyveno Škotija, kur didžiuma aukštuomenės ir net liaudies kalbėjo angliškai ir iš esmės gyveno angliškos kultūros erdvėje. XVII a. sudaryta Anglijos ir Škotijos sąjunga, susiliejant į vieną valstybę, tapo natūralia šios asimiliacijos išdava. Lietuvoje šie procesai vyko priešinga tvarka: iš pradžių sudaryta sąjunga su Lenkija, po to prasidėjo lietuvių lenkėjimas.

Nežiūrint to, dvigubo tapatumo problema lietuvių tautoje daugeliu atvejų spręsta Lietuvos naudai. Skaityti toliau

E. Bunka. Paskutinis Vytauto Didžiojo pagoniškas ąžuolas? (15)

Rietavo miškų urėdijos miškininkai prieš keletą metų Tverų girininkijoje rado seną, vardo neturintį ąžuolą. Apie septynių metrų apimties jis tikrai yra storiausių Lietuvos medžių dešimtuke, tačiau saugomų gamtos paminklų sąraše jo nėra. Nemini jo ir istorikai, nors po juo buvusios sodybos vietoje liko akmuo su iškaltu lenkišku užrašu, bylojančiu, jog šios vietos savininkas, iš Mingailos giminės kilęs Tomas Antoninas Piotrovskis finansavo tilto statybą, kuri baigta 1792 metų liepos 3 dieną. Skaityti toliau

K. Juraitis. Esė – Lietuvai, siuita – Vilniui (IV) (0)

K.Juraitis | asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvių amžiaus ir kilties vietos paieškas apsunkina senojo pagoniškojo kalendoriaus panaikinimas. Senojo kalendoriaus atgaivinimas turėtų būti vienu iš pagrindinių uždavinių, išsaugant savo, lietuviškąjį tautiškąjį tapatumą pasaulinės globalizacijos metu. Juk kalendoriuje metai skaičiuojami nuo kažkokios visuotinai svarbios datos. Dabar visame pasaulyje vartojamą kalendorių įvedė Romos Imperija. Pagal šį kalendorių laikas prasideda nuo Jėzaus gimimo. Tikėtina, kad pagal pagoniškąjį kalendorių laikas prasideda nuo baltų-aisčių-lietuvių atsiradimo pradžios arba aisčiams itin svarbaus įvykio datos. Svariais įrodymais šiam tikslui galėtų pasitarnauti metaliniai pinigai ir kiti gausūs archeologiniai radiniai, Skaityti toliau

K. Juraitis. Esė – Lietuvai, siuita – Vilniui (III) (0)

K.Juraitis | asmeninio archyvo nuotr.

Pagrindinis kiekvieno musulmono pasisveikinimas: Salem Aleikum. Perskaitykim lietuviškai atbulai ir gauname: Melas Mukiela, Melas Mukela! Mukelė – tarmiškas lietuviškas nukryžiuoto Kristaus medžio drožinys („muki“ – kančios slav.).

Kartais skaitant atbulomis, naujai pateikta žodžių prasmė priverčia susimąstyti. Jei mes tikrai tikime Kūrėju, tada privalome tikėti, kad Tikėjimas ir Žodis materialūs. Vadinasi, materialios ir emocijos bei jausmai. Tada visai nesvarbu, kieno vardu – velnio ar Dievo mes kažką darysime, svarbiausia – šviesios mintys ir gražūs darbai. Skaityti toliau

K. Juraitis. Esė – Lietuvai, siuita – Vilniui (II) (3)

K.Juraitis | asmeninio archyvo nuotr.

Su rusais lietuvius sieja ilgaamžiai ryšiai. Istorikai mini Lietuvos kunigaikščių šeimų giminiavimąsi su rusų kunigaikščių šeimomis, taip pat Lietuvos valstybėje ilgą laiką šnekamoji kalba buvo lietuvių, o diplomatinė kalba – slavų. Mat slavų kalbą supratę ir rusai, ir ukrainiečiai, ir gudai, ir bulgarai. Esą lietuviai savo rašto neturėję, ir kadangi rusai kartu su apsikrištijimu X amžiaus pabaigoje iš bulgarų perėmę ir raštą, lietuviai šiuo raštu ir naudojęsi. Taigi pasak istorikų, tiek lietuviai, tiek rusai raštą perėmė iš svetur. O ką, be bendrų priešų, dvi tautos turėjo bendra? – Bendrą tikėjimą. Jonas Misevičius straipsnyje „Baltų Protėvynė“ cituoja rusų istoriko ir archeologo Boriso Rybakovo 1987 m. išleistos knygos „Senovės Rusios pagonybė“ mintis: Skaityti toliau

Istorinės rekonstrukcijos brolija „Vilkatlakai“ (0)

„Vilkatlakai“ | klubo nuotr.

Tie, kas dažniau apsilanko istoriniuose renginiuose ar domisi Lietuvos praeitimi, turbūt ne kartą įvairiuose festivaliuose ir kituose istoriniuose renginiuose matė atkuriamas baltų kovas ir gyvenimą tais laikais, kai tik nuo žmogaus fizinių galių ir sugebėjimo pažinti gamtą priklausė jo gyvenimo trukmė.

Žmonių, kurie neskuba įsitraukti tik į šiandienos patogumų pilną gyvenimą, o trokšta pažinti mūsų tautos istoriją iš arčiau, suprasti, kuo mūsų protėviai gyveno, ką valgė, kaip gynėsi nuo priešų, atsiranda vis daugiau. Skaityti toliau

V.Savukynas. Laimei, Algirdas Patackas (29)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Žinau, kad Algirdas Patackas buvo ir yra skeptiškas mano straipsnių, laidų atžvilgiu. Taip pat ir aš daug kur esu skeptiškas jo veiklos atžvilgiu. Tačiau po šių prisipažinimų reikia žengti kitą žingsnį. O tą padaryti nelengva, nes tai skamba taip: „Algirdas Patackas yra vienas iš originaliausių mąstytojų, pasiūliusių naują lietuvių tapatybės modelį“.

Kaip ir dera mitologija besidominčiam žmogui – mitologinį modelį. Ne, tai nereiškia, kad besąlygiškai pritariu jo mintims apie mūsų istoriją ar Skaityti toliau

Vytauto Lukšo ir grupės „Kaukoras“ šventinio laiko išgyvenimai (0)

„Kaukoras“

2012 metais advento laikotarpiu Vilniuje įvyko senovinį ritualą primenantis koncertas –  grupė „Kaukoras“ kartu su vargonininke Liauda Vaitkūnaite atliko žiemos saulėgrįžai skirtą kūrinį – „Saulės vadavimo apeigas“. Jame skambėjo senąja tradicine maniera atliekamos kalendorinės dainos, buvo šokami ritualiniai šokiai, o juos į vieną visumą jungė vargonų skambesys, simbolizuojantis paslaptingą visatos gausmą. Apeigų pirmavaizdis – Dzū­ki­jo­je iš­si­li­kusios ad­ven­to ir Ka­lė­dų lai­ko­tar­pio apei­gos: mer­gi­nų ini­cia­ci­jo­s, ves­tu­vių vai­di­ni­mai. Skaityti toliau

Pagoniška pilis Vilniaus apylinkėse (14)

Medininkų pilis | K.Vanago (BFL) nuotr.

Jau praėjo daugiau nei metai nuo Medininkų pilies atidarymo (pilis veikia nuo 2012 m. rugsėjo 27 dienos). Ji stūkso 30 kilometrų į pietryčius nuo Vilniaus netoli aukščiausios Lietuvos vietos – Aukštojo kalno (293,60 m), visai netoli Baltarusijos sienos.

Dabar ši tvirtovė (nuo 2004 m.) priklauso Trakų istorijos muziejui, kuris ją pritaikė turizmo reikmėms ir restauravo pagrindinį pilies šiaurės rytų bokštą – donžoną. Bokštą sudaro penki aukštai su ekspozicijomis skirtomis Lietuvos mūrinių Skaityti toliau

Uždekime vėlinių žvakelę Dieveniškių istoriniame regioniniame parke (0)

Vėlinės

Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcija kviečia spalio 24 dieną (ketvirtadienį) 13 val., artėjant mirusiųjų paminėjimo dienai, susirinkti Poškonių pilkapyne, kartu atlikti baltų protėvių pagerbimo apeigas, simboliškai pabendrauti su vėlėmis. Pasistatę „vėlių vartelius“, uždegę žvakeles, prisiminsime protėvius…

„Praeities kartos atidavė mums savo patirtį, savo rankų ir proto jėgą. Pagerbkime tuos, kurie rado čia amžino poilsio vietą. Uždekime vėlinių žvakelę ir ant jau nelankomų kapų.“ Skaityti toliau

Vilniaus lygiadieniai (II). Vilniaus švenčių ugnys (56)

Dainius Razauskas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Mintimis apie lygiadienius kaip viešąsias miesto šventes, jų apiegas ir simbolius bei poveikį mums – šventės žiūovams bei dalyviams, dalijasi mitinio pasaulėvaizdžio tyrinėtojas Dainius Razauskas. Jį kalbina Saulė Matulevičienė. 

Visos šios šventės atmintyje susilieja į vieną ištisą Vilniaus Šventę. Iš esmės tai labai gražu. Šventė viešoje erdvėje atveria miestą žmogui, tuomet jame galima gyventi, būti, o ne tik pralėkti nuo taško a ligi taško B. Juoba, kad pastaruoju laiku Vilniuje viešųjų erdvių trūkumas labai ryškus – viešos erdvės kaip vietos gyventi, ne dirbti, ne pravažiuoti pro, kaip kad pasidarė įprasta. Skaityti toliau

J.Šorys. Įbetonuotosios Telšės sklastymai (4)

2008 m. Telšių Respublikos g. pastatyta skulptūra „Žemaitijos legendos (autorius – Romualdas Kvintas) su žemaičių motina meška, kuri esą padeda auginti ir auklėti ne tik lepečkojus, bet ir žemaičių vaikus. | telsiai.policija.lt nuotr.

Rugpjūčio pirmosiomis keturiomis dienomis Telšiuose vyko renginiai, skirti Žemaičių krikšto 600-osioms sukaktuvėms paminėti. Net ir gerokai prieš renginius oficialiai iš viešų šnekovų lūpų girdėjosi, kad dėl šalies ūkio didesnio, nei tikėtasi, susigarankščiavimo padoriam valstybinio lygio šventimui reikalingų lėšų negauta, tad teko kumpelius paraityti ir patiems žemaičiams. Kaip sakė vienas odekolone išsimaudęs vietinis valdininkas – negi dabar ant trotuaro centrinėje Turgaus aikštėje atsistojęs krioksi ir galus darysies, kaip nors ištiksime. Ar varysi protėvių Dievą – norėčiau, kad per šventę jis jungtų tiek iš aukštųjų kalnelių bei Dausų žvelgiančius gamtamylius, tiek nuoširdžius tautos tradicijų sergėtojus Skaityti toliau

V.Mikailionis. Lietuvių literatūros pradžios beieškant (44)

Vaclovas Mikailionis | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Algimantas Bučys. Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. V.: Versus aureus, 2012. 656 p.

Knyga, apie kurią, mano galva, reikėtų nemažai kalbėti ir netgi pasiginčyti, tarsi liko beveik visiškai nepastebėta. Nepastebėta nei istorikų, nei literatūrologų, nors ir vienų, ir kitų ambicijas ji turėtų pirmiausia užgauti arba bent jau sudominti.Turiu omenyje dr. Algimanto Bučio solidų foliantą „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. Tai tarsi trilogijos trečioji, baigiamoji, dalis. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Velykų pamokslas tariamiems krikščionims (83)

Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Dievas neatima žmogaus orumo. Atvirkščiai: tik Dievas žmogui tikrąjį orumą suteikia. Tuščią puikybę, išdidumą, pasipūtimą – taip, Jis savo girnomis sutrina į miltus, bet ne orumą. Orumas nėra kuklumo, drovumo, nusižeminimo priešybė. Atvirkščiai: tik visiškai nusižeminęs žmogus gali patirti tikrąjį orumą. Nes tikrasis orumas – tai žmogaus ryšys su Dievu, žmogaus meilė Dievui, žmogaus ištikimybė Dievui. Kažkas iš senųjų graikų sakė, kad iš žmogaus prieš jo valią galima atimti viską, tik ne orumą – šį žmogus visuomet praranda pats.

Krikščioniškai kalbant, pats oriausias žmogus pasaulyje yra Kristus, vedamas nukryžiuoti. Ir nepasipriešino jis ne todėl, kad negalėjo ar jautėsi pasmerktas, Skaityti toliau

J.Trinkūnas. Vydūno „Amžinos Ugnies“ šimtmetis (11)

Vydūnas

Prieš gerą šimtmetį prasidėjo lemtingi Lietuvai laikai. Lietuviai ėmė jausti laisvės dvelksmą. Tai buvo panašu į mūsų laikų Sąjūdžio dvasią.

Vydūnas buvo tos dvasios reiškėjas ir pranašas, skelbęs svarbius žodžius tautai.

Jau 1902 m. Vydūnas pradeda kurti ugninę trilogiją, kurios įžanginė dalis buvo „Romuva“, apreikšta Tilžės scenoje 1903 metais. Vydūnas rašė  „Amžinos ugnies“ pratarmėje:„Beveik be perstojimo dirbau tam nuo rudens 1911 m. lig rudens 1912 m. Ir rodos, dabar laikas, kad veikalas pasirodytų viešai“.

„Pats pirmasis lietuvių kosminę moralinę viziją apie 1900 metus pradėjo kurti Vydūnas, Skaityti toliau

Tradiciniai lietuviški žaidimai (3)

Žaidimas „Avinėliai“

Kartą viešint Norvegijoje, netikėtai teko dalyvauti norvegiškų Joninių šventėje. Gerokai įkaušusi šventės dalyvė norvegė, vardu Marta, šoko nuo stalo ir pasiūlė pažaisti tradicinį norvegišką žaidimą – imtynes kojomis. Du žaidėjai sugula greta vienas kito ant žemės, galvos – priešingose pusėse. Jie suneria kaires rankas, pakelia kaires kojas ir jomis susikimba. Laimi tas, kuris perverčia per galvą savo priešininką.

Gal dėl to, kad norvegė buvo stotinga, o gal kad

mums šis žaidimas buvo visiška naujiena, ji mėtė lietuvius be jokio vargo. Skaityti toliau

L.Selickaja. XX a. Minske veikusios pagoniškos šventyklos paslaptis (video) (42)

Taip atrodė Minsko šventvietė pagal dailininko V. Staščaniuko versiją.

…Palietas ant granitinio riedulio medus nutekėdavo akmens paviršiumi, tirpdavo saulėje, susiliedavo su pridžiūvusiais vyno ir pieno tiškalais. Šis keistas mišinys priviliodavo debesis bičių, kamanių bei musių, nuo jų dūzgimo, rodėsi, virpuliuoja net oras. Per trejetą metrų nuo Svisločės, miško tankmėje, ant pelkėto upės kranto rymojo didelis apie aršiną aukščio riedulys, vadintas Senoliu arba Diedu ir buvo garbinamas kaip šventas. Senovinis altorius buvo įpratęs prie žmonių teikiamų aukų bei vabzdžių antskrydžių.

Ar galite įsivaizduoti, kad vos prieš pusantro amžiaus taip slėpiningai atrodė ta vieta, kurioje šiandien yra įsikūręs restoranas „Senvagė“ Skaityti toliau

Kova dėl Perūno Kijeve tęsiasi (18)

Perūnas ant Starokijovsko kalno| pl.wikipedia.org nuotr.

2009 rugpjūčio 24 d. Kijevo centre ant Starokijovsko kalno iškilmingai buvo pastatytas trimetrinis Perūno stabas. Pirmą kartą Perūnas „su sidabrine galva ir auksiniais ūsais” buvo pastatytas 980 metais kunigaikščio Vladimiro įsakymu, tačiau po aštuonerių metų, Vladimirui priėmus krikštą, Perūnas buvo nugriautas.

2009 m. atgaivintą Perūną nešė ukrainiečių prigimtinio tikėjimo РУНВі́ра (Рідна Українська Національна Віра) bendrijos žmonės ant savo pečių miesto gatvėmis. Ten pat kalne senoviniu būdu buvo užkurta šventoji ugnis. Daugelis Ukrainos istorijos mylėtojų šį įvykį sutiko su simpatija. Skaityti toliau