Žymos archyvas: Nijolė Kavaliauskaitė-Hunter

N.Kavaliauskaitė-Hunter. Lietuvos Žolinės (0)

efoto.lt, M.Musteikio nuotr.

Rasomis ašaras lieji, nes esi patekusi į ankštą pamotės glėbį. Nemylima ir neieškanti naudos, bet kažkodėl be priežasties kaip našlaitė stumdoma ir parduodama neretai savų, pačios užaugintų vaikų. Pasiryžusių paskutinę skrandą atimti, medžius su šaknimis išrauti, kad tik į pinigą paverstų, kad tik sau naudos turėtų, savimi Dievą užtemdytų. Tu kenti tas išdaigas, nes viliesi, kad vieną dieną susipras, tad atsidusi, išlieji ašaras rasomis, jas leisdama Saulei nudžiovinti ir ieškai taikos ženklo.

Pievų kilimą patiesusi kvieti į savo glėbį, arbatžolėmis vaišini, paskleidusi žolelių žalius kvapus vilioji. Skaityti toliau

N.Kavaliauskaitė-Hunter. Emigranto ilgesys (1)

Nijolė-Kavaliauskaitė-Hunter | nuotr. etaplius.lt

Dėkoju tau, Lietuva, kad tu esi, tokia maža ir tyli, savyje nurimusi ir susitaikiusi su viskuo: būti paniekinta, išsižadėta, palikta. Pasiryžusi iškęsti bet kokią išdavystę tam, kad tik išliktum savų vaikų atmintyje kaip laukianti ir mylima Motina.

Kas naktį išverkusi savo ašaras ir apsigobusi skarele, tu kukli ir kantri tarsi lietuvė motina, kuri po darbo, švariai nusiplovusi rankas, jas sudedi maldai ir prašai palaimos savo šeimai. Savo vaikams-lietuviams, kurie galbūt ieško kitos motinos. Bet jos dažnai neradę atsigręžia į tikrąją. Tuomet Tavo širdis, be jokios nuoskaudos, juos priima. Yra atvira ir tebelaukianti: klajūnui sutikti, priglausti ar leisti atgulti į tavąjį juodžemį Skaityti toliau

N.Kavaliauskaitė-Hunter. Išpažintis Mamai (2)

Nijolė Kavaliauskaite-Hunter | etaplius.lt nuotr.

Kol girdi jos širdies plakimą, alsavimą, jos kosulį, žingsnių aidą, nesusimąstai, kad širdžiai brangus laikinumas, vieną dien tarsi siūlas nutrūks. Ką manei esant be pastangų įgyta nuosavybe, nėra amžina. Nelauktai ir netikėtai išeidama, ji tau paliks aibę prisiminimų, kuriuos ilgėdamasi nešiosiesi visą likusį gyvenimą. Kol ji čia, neprieini išvados, kad verta stabtelėti ir įdėmiai įsiklausyti, įsispitrinti i kiekvieną smulkmeną, į nelogišką ir logišką jos veiksmą ar ištartą žodi, pažvelgti į akis, kurios glūdi brangiuose ir nepakartojamuose veido bruožuose. Ji – svečias, šioje Žemėje, kaip ir tu. Ji –tavo šturmanas ir pakeleivis. Ji – obelis, o tu jos vaisius. Jos kūnas subrandino tavo kūną ir įkvėpė tavo sielą. Kas tau ką daugiau dovanojo nei ji? Dėka jos patyrei meilės skonį, tarsi pavasario obelis buvai apipilta bučiniais, lyg lengvabūdžio vėjelio glamonėmis. Skaityti toliau