Žymos archyvas: Motiejus Pretorijus

J. Vaiškūnas. Medžiai mus vienija (audio) (16)

Medis žiemą | krogen nuotr.

Gruodžio 22 – žiemos saulėgrįžos dieną Saulė dangaus skliautu keliaus žemiausiai, o naktį – žemiausiai po žeme.  Netrukus sėsime prie Kūčių stalo ir senu papročių  pradėsime švęsti 12-os ypatingų dienų  – šventvakarių laikotarpį. Tuo laiku kiekvienuose namuose žėrės nepaprastas medis – gražiai išpuošta Kalėdų eglutė. Nors daugeliui dabar ji tėra graži namų puošmena ir vaikų pramoga, tačiau  savo gelmine prasme ji ir toliau mums primena  nepaprastai seną, galingą iš tolimų protėvių paveldėtą Pasaulio medžio vaizdinį.

Pasaulio medis – gerai žinomas bet daug kam abstraktus ir mažai suprantamas dalykas. Manoma, kad šis simbolis būdingas tik mūsų protėviams ir liaudiškajai pasaulėžiūrai. Tuo tarpu tai vienas esmingiausių visos žmonijos vaizdinių, Skaityti toliau

Ketvirtadienio Perkūnkalbė: metas varyti dievą į medį (20)

Stelmužės ąžuolas | A. Apkės nuotr.

Dažnai girdime: „Nevaryk dievo į medį“ – seną lietuvišką posakį, menantį laikus, kai dievai išties gyveno ir reiškėsi per medžius. Šventi medžiai ir šventi gojai buvo vienais svarbiausių baltiškų alkų.

Ištarmę „Nevaryk dievo į medį“ šiandien galime suvokti dvejopai: pirma, kaip draudimą medį sieti su dievu, turėti medį sau dievu arba – medyje sau dievą; antra, ir matyt senesne prasme, kaip nurodymą į bereikalingas perteklines pastangas – nedaryk to kas jau padaryta, kas ir taip jau yra. Jei dievas yra medyje arba medėje (miške), tai ir nereikia jo ten varyti – bergždžias bereikalingas tai darbas.

Vadinasi anuomet mūsų protėviams dievai gyveno medžiuose. Ir, atrodo, apsigyvendavo ne patys, o žmogaus pastangų dėka: buvo „įvaromi“, įprašomi, „įkeliami“  į medžius. Skaityti toliau