Žymos archyvas: lygybė

A. Rusteika. Kaip jie mūsų pinigus dalinosi (11)

Valdžia | lrs.lt nuotr.

Sporte būtina, kad rungtynės būtų teisingos, visi turėtų lygius šansus ir taisyklės būtų vienodos visiems. Ar įsivaizduojat lenktynes, kur vienas bėgtų su bulvių maišu ant nugaros, o kitas – ne? Boksą ar atletiką be svorio kategorijų? Ralį, kur varžytųsi Formulės-1 bolidai su kartingais?

Lietuvos politikoje, kur beveik viską lemia pinigai, tokia „lygybė ir teisingumas“ yra įtvirtinta įstatymu, ginančiu partinių grupuočių, pasivadinusių „tradicinėmis partijomis“, monopolizmą. Aišku, visiškos lygybės būti negali, nes didesnė partija turi ir daugiau narių, ir rėmėjų, Skaityti toliau

R. Cibas. Kas trukdo? (0)

Alkas.lt koliažas

Juk yra normalių šeimų, kuriose visi vienodai gerbiami ar tu mažas, ar didelis, ar jau pasenęs, kuriose visi turi skirtingas pareigas, bet iš principo yra lygūs. Atimk šitą principinę lygybę, pagarbą nors vienam šeimos nariui ir neliks darnos visoje šeimoje. Neliks vienybės…

Tie patys principai veikia ir visuomenėje, tautoje ar valstybėje. Visų narių (piliečių) principinė lygybė yra vienybės pagrindas. Jeigu nėra pagarbos kiekvienam piliečiui, neįmanomas ir jų bendrumas. Tai, kaip du kart du – keturi. Dabartinė socialinė atskirtis, tautos nykimas – tik pasekmė… Skaityti toliau

M. Kundrotas. Fašizmo ir bolševizmo genetika (10)

proza.ru nuotr.

Tiek fašizmas, tiek bolševizmas šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje – veikiau keiksmažodžiai, kuriais kairiosios ir dešiniosios politinės srovės vadina savo oponentus, nei oficialūs kokių nors reikšmingesnių politinių veikėjų ar grupių įsivardijimai. Vis dėlto tiek fašizmas, tiek bolševizmas turi tam tikrų esminių principų, kuriuos galima atpažinti tiek iki istorinio šių ideologijų gimimo, tiek ir gerokai po atvirų jų formų pasitraukimo į praeitį. Tai – savotiška dvasinė genetika.

Fašizmas – tai disciplina, drausmė be ribų. Bolševizmas – tai emancipacija, išlaisvinimas Skaityti toliau

E. Drungytė. Naujasis pasaulis – leninizmo įtvirtinimo bastionas (31)

Erika Drungytė | asmeninė nuotr.

Šiuolaikinis pasaulis tapo nesiliaujančių karų ir kovų arena. Kai pasaulio didžiosios valstybės vėl mėgina išsiaiškinti, kuri lyderiauja, kurios diktatas yra teisingesnis ir vedantis į rojų, piliečiai palikti kariauti savus karus, į kuriuos arba nekreipiama dėmesio, arba kuriuos stengiamasi numalšinti. Malšinimas ir kova su piliečiais iš tiesų yra tikrosios, globaliosios diktatūros įteisinimas, o supervalstybių susitarimas galutinai įtvirtinti žmonijos perkeitimo mechanizmus ir yra jas vienijantis faktorius. Keista tik tai, kad absoliučiu pozityvumo ženklu tapusios sąvokos „vakarietiška“ ir „demokratiška“, Skaityti toliau