Žymos archyvas: Loreta Vaicekauskienė

A. Judžentis. Ideologiniai „Lietuvių kalbos ideologijos“ pagrindai (9)

Mitingas už valstybinę kalbą 2014-05-06 d. | R.Garuolio nuotr.

Neseniai knygynuose pasirodė Loretos Vaicekauskienės ir Nerijaus Šepečio sudarytas straipsnių rinkinys „Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija“. Knygą išleido „Naujojo židinio-Aidų“ leidykla. Ją sudaro trys dalys, kiekvienoje jų – po du straipsnius. Jų autoriai – Nijolė Keršytė, Eligijus Raila, Giedrius Subačius, Paulius Subačius, Nerijus Šepetys, Loreta Vaicekauskienė ir Tomas Vaiseta.

Knygos pratarmėje geresnio paaiškinimo, kas joje suprantama kaip kalbos ideologija, už šį neradau: „tai ideologinis kalbos vaizdinys […], ne tik kaip neutraliai aprašoma idėjų ir vaizdinių visuma, bet ir normatyvine prasme“ (p. 9). Neutraliai aprašomų lietuvių kalbos ir jos norminimo idėjų ir Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Apie pofik, kalbos eroziją ir britų užsispyrimą… (pirmadienio mintys) (7)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Pirmadienis – sunki diena. O dar oras slegiantis, dranga į depresiją varo, belieka tyliai kiūtoti namie, siūbčioti karštą arbatą ir šmirinėti internete. O čia imi ir susiduri su pofik. Kas tas pofik? Taip, žargonas, barbarizmas, daugiausiai jaunimo vartojamas. Verčiama taip: tas pats, bala nematė, nesvarbu, nusispjauti, velniop, vienodai rodo… Angliškai skamba kaip vulgarybė: I don’t give a shit!

Tai štai viename portale skaitau jaunos kalbininkės, sociolingvistės Loretos Vaicekauskienės interviu, kuriame mokslininkė piktinasi, kad mūsų šalyje taikomos baudos už netaisyklingą kalbos vartojimą, kad Skaityti toliau

A. Paulauskienė. Lietuvių kalbos išdavystė tebevyksta (15)

Bažnyčios g. ar ul. Koścełna?

Ji prasidėjo beveik su nepriklausomybės paskelbimu, kai iš žinia-sklaidos dingo kalbos skyreliai ir kalbos valandėlės. Iš pradžių atrodė, kad tai dar ne išdavystė, o tik kai kurių žmonių nesupratimas to, ką jie daro.

Rimtas išdavystės žingsnis – sumanymas svetimus vardus ir pavardes rašyti originalo kalba. Ir čia jau ne be įtakos iš šalies, nes kodėl latviai dėl svetimų vardų ir pavardžių rašymo turėjo eiti į teismą? Jie teisme laimėjo: gražiai nusistatė sritis, kur būtina rašyti originalo kalba, o kur reikia rašyti taip, kaip tariama. Skaityti toliau

V.Labutis. Modernieji intelektualai atsuka nugarą lietuvių kalbai ir tyčiojasi iš kalbininkų (35)

Vitas Labutis

Savo nuomonę dėl kalbos normų kriterijų, ko nors taisymo, ypač dėl atskirų kalbos faktų normiškumo, gali turėti kiekvienas jos vartotojas. Tačiau nuomonė nuomonei nelygu. Vertingesnė argumentuota nuomonė, o ne emocijų protrūkiai. Jau ima pasigirsti balsų, kad iš viso reikia liautis lietuvių kalbą norminti, ją prižiūrėti. Ypač kelia nerimą skelbiamos mintys apie pačios lietuvių kalbos neįgalumą, skurdumą, negebėjimą derintis prie globalizacijos, naujų technologijų ir kitų staigių šių dienų gyvenimo pokyčių. Deja, tokių lietuvių kalbos menkintojų chore jau girdisi savo nihilistinį požiūrį  deklaruojančių vadinamųjų moderniųjų intelektualų balsų. Jiems toną duoda keletas kalbininkų. Skaityti toliau

P.Kniūkšta. Ką skelbia naujieji kalbos ideologai? (5)

Pranas Kniūkšta

Jau kuris laikas skleidžiamos prieš lietuvių kalbą ir jos puoselėjimą nukreiptos nuotaikos. Akivaizdus toks pavyzdys „Naujajame židinyje“ (2011, Nr. 1) paskelbtas pokalbis „Apie kalbos raidą ir jos vaizdinius“ (2011 m. vasario 24 d. paskelbė lrytas.lt).

Pokalbyje dalyvavo būrelis žinomų kultūros veikėjų: istorikai Alfredas Bumblauskas ir Nerijus Šepetys, rašytojas Marius Ivaškevičius, filosofė Nerija Putinaitė, kalbininku apsiskelbęs Algis Ramanauskas; pokalbį vedė sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė. Prisakyta įvairiausių minčių ir nuomonių, bet visi sutartinai nusistatę prieš „oficialiąją lietuvių kalbos ideologiją“. Skaityti toliau