Žymos archyvas: Lietuvos krikštas

Z. Zinkevičius. Suvalkų ir Augustavo krašto pavardės. Polonizacijos apybraiža (I) (6)

Lenkijos okupuotas Vilniaus kraštas

2009 m. birželio mėnesį Lietuvių kalbos instituto darbuotojas Kazys Garšva autoriaus dėmesį atkreipė į telefono abonentų knygas, kuriose esama daugybė pavardžių ir jos lengvai lokalizuojamos. Jis parūpino neseniai Lenkijoje išleistą telefono abonentų knygą, pavadintą „Suvalkai. Individualūs klientai… telefonų knyga“ (SUWALKI klienci indiwidualni… książka telefoniczna…).  Ačiū kolegai Kaziui! Knygoje nuo 25 iki 104 puslapių yra penkiomis skiltimis (didelis knygos formatas!) smulkiu šriftu glaustai pateikta daugybė pavardžių, abėcėlės tvarka suskirstytų pagal gyvenvietes. Tos pavardės ir buvo panaudotos lingvistinei analizei. Skaityti toliau

Z. Zinkevičius. Senieji lietuvių ir slavų santykiai (45)

Zigmas Zinkevičius | Alkas.lt nuotr.

Lietuvių tautos ir jos vardyno tolimoji praeitis buvo glaudžiai susijusi su senųjų baltų slavėjimu. Didžiuliuose senovės baltų gyventuose plotuose, kuriuos galima nustatyti iš baltiškos kilmės vandenvardžių, ilgainiui buvo pereita prie slavų kalbos. Tai – ilgas ir labai sudėtingas istorinis vyksmas, kurį suintensyvino, iš esmės nulėmė rytų slavų krikštas (X a.) ir su juo susijęs slavų raštijos atsiradimas bei bizantinė kultūra.

Manoma, kad slavų skverbimasis į senąsias baltų žemes prasidėjo apie IV a. po Kristaus, kai hunų įsiveržimas į Europą (375 m. po Kr.) sukėlė didįjį tautų kraustymąsi. Didžiuliuose plotuose tarp Kijevo ir Naugardo slavų kalba įsivyravo V–VIII amžiais. Skaityti toliau

„Aktualioji istorija“: Kas atvedė Jogailą į Lietuvos krikštą? (video) (15)

Tomas Baranauskas ir Inga Baranauskienė | Alkas.lt nuotr.

Laidoje „Aktualioji istorija“ tęsiame pokalbį apie tai, kaip Lietuva artėjo prie lemtingo sprendimo priimti krikščionybę. Ankstesnėje laidoje aptarėme Lietuvos krikšto idėjos raidą Vytenio ir Gedimino laikais, o taip pat 1349-ųjų separatinę Kęstučio iniciatyvą. Šioje laidoje istorikė Inga Baranauskienė pasakoja apie tai, kaip į derybas dėl krikšto įsitraukia Algirdas, o taip pat jo sūnus Jogaila, kuris ir tampa oficialiu Lietuvos krikštytoju.

Kodėl Algirdas ir Kęstutis derėjosi dėl krikšto su imperatoriumi Karoliu IV 1358 m.? Kodėl šios derybos žlugo? Ar ne per didelius reikalavimus imperatoriui kėlė Algirdas? Ar Lietuvai būtų buvęs naudingas krikštas, nekeliant sąlygų? Skaityti toliau

„Aktualioji istorija“: Kodėl Vytenis, Gediminas ir Kęstutis derėjosi dėl krikšto? (video) (15)

Tomas Baranauskas ir Inga Baranauskienė | Alkas.lt nuotr.

Šioje „Aktualiosios istorijos“ laidoje pradedama nagrinėti derybų dėl Lietuvos krikšto tema. „Aktualiojoje istorijoje“ jau kalbėta apie Lietuvos krikšto bandymą Mindaugo laikais ir jo žlugimo priežastis. Šį kartą istorikė Inga Baranauskienė pasakoja apie kitus Lietuvos krikšto projektus, kilusius po Mindaugo mirties, Vytenio, Gedimino ir Kęstučio iniciatyva.

Kuo naujieji krikšto projektai skyrėsi nuo Mindaugo krikšto bandymo? Kokie buvo pagrindiniai lietuvių siekiai ir reikalavimai? Kas juos rėmė? Kokia Vytenio sąjungos su Rygos arkivyskupu reikšmė? Kodėl ir Vytenis, ir Gediminas žadėjo Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos. Z. Zinkevičius. Lenkų kalbos atsiradimas Lietuvoje (10)

Zigmas Zinkevičius | Alkas.lt nuotr.

Skelbiama iš: Zigmas Zinkevičius, Vilnijos lenkakalbių pavardės, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, p. 15–20. Ištraukos.

Mokslininkai baltų kilmės hidronimų (upių ir ežerų pavadinimų) randa dideliame plote į rytus, pietus ir vakarus nuo Lietuvos bei Latvijos – dabartinių baltų žemių. Pirmieji tai ėmė skelbti rusų mokslininkai Aleksandras Kočiubinskis ir Aleksandras Pogodinas dar XIX a. amžiuje. Toliau jų darbą tęsė lietuvis Kazimieras Būga, vokietis Maksas Fasmeris (Max Vasmer), Skaityti toliau

I.Baranauskienė. Eurointegracija viduramžiais ir šiandien: ar sugebame mokytis iš praeities? (29)

Inga Baranauskienė

Istorija yra gyvenimo mokytoja, – taip prieš du tūkstantmečius pasakė Markas Tulijus Ciceronas, ir nuo to laiko nekas nepasakė nieko geriau. Išties, vienintelė prasmė kapstytis praeityje yra įsisavinti joje slypinčią patirtį ir prisitaikyti ją savo dabarčiai. Visiškai tapačių situacijų, aišku, nebūna nei tautų, nei atskirų žmonių gyvenimuose, bet, perpratus bendrumus ir dėsningumus, atsiranda galimybė prognozuoti ateitį ir galimas vienokių ar kitokių sprendimų ar pasirinkimų pasekmes.

Daugelis šiandieninių istoriografijos autoritetų ragina žiūrėti į Lietuvos istoriją kaip į pritapimo prie Europos arba europeizacijos istoriją. Kadangi santykių su Europa (Europos Sąjunga) problematika šiandien tikrai aktuali, toks požiūris galėtų būti netgi sveikintinas. Deja, europeizacijos paradigma sekantys istorikai į šį procesą linkę žvelgti su naiviu idealizmu – pritapimas prie Europos (ar jos politinės konjunktūros) jų koncepcijose tampa savaiminiu tikslu ir aukščiausia siekiamybe. Skaityti toliau

V. Vaitkevičius. Lietuvos krikštas: istorija ir tautosaka (13)

Vykintas Vaitkevičius

1387 m. vasario antrojoje pusėje, t.y., prieš 624 metus, Vilniuje buvo parašyti svarbiausi krikšto ir su juo susijusių įvykių dokumentai, kuriais remiantis, Lietuvoje įkurta bažnytinė organizacija, pasirūpinta jos turtais, pradėti krikštyti gyventojai, suteiktos privilegijos krikštą priėmusiems bajorams ir kt. Dėl politinių priežasčių vienalaikiai Ordino šaltiniai šiuos įvykius nutyli, tad Lietuvos krikšto vaizdas yra paženklintas lenkų kronikininko Jano Dlugošo antspaudu.1 J. Dlugošas, kurio atmintis siekė paskutiniuosius Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos (mirė 1434 m.) valdymo metus, „Lenkijos istorijoje“, parašytoje XV a. antrojoje pusėje, paliko svarbiausią krikšto aprašymą. Skaityti toliau

Ketvirtadienio Perkūnkalbė (15)

Šių metų antrame žurnalo „Liaudies kultūra“ numeryje spausdintame Vykinto Vaitkevičiaus straipsnyje „Lietuvos krikštas: istorija ir tautosaka“ teigiama, kad išlikusiose lietuvių liaudies pasakose ir padavimuose galima rasti nemažai tikslių Lietuvos krikšto aprašymų. Akivaizdu, kad tautos sąmonėje įvykiai, sugriovę brangiausias žmonėms šventybes, paliko ryškų randą. Apie šiuos nutikimus buvo pasakojama iš kartos į kartą. Ne viena pasaka kalba apie vyskupus ir kunigus, nesėkmingai bandžiusius sunaikinti šventenybes. Skaityti toliau

A. Butkus. Mindaugas ir latgaliai (19)

Karalius Mindaugas ir Karalienė Morta | J. Malinauskaitės tapyba

Pastaruoju metu politiniais sumetimais daug rašoma apie lietuvių ir lenkų bendrą praeitį: akcentuojamas bendros valstybės turėjimas, broliuojamasi, didžiuojamasi net 1791 m. konstitucija (kuri, tiesą sakant, unifikavo buvusią Abiejų Tautų Respubliką, paversdama ją didžiąja Lenkija) ir pan.  

Šitame fone pamirštami lietuvių ryšiai su tikraisiais etniniais broliais latviais, su kuriais mus sieja dar ir kraujo giminystė, susiliejus mūsų etnosams su kuršiais, žiemgaliais ir sėliais. Mat šiaurinės šių genčių žemės, XIII a. okupuotos vokiečių, nuo XIV a. ėmė latvėti, o pietinės, likusios LDK sudėtyje, ilgainiui sulietuvėjo. Čia verta priminti, kad į Lietuvą bėgo kovas pralaimėję baltai; Skaityti toliau