Žymos archyvas: lietuvis

Ar savo vaikams rodėte Lietuvą? (1)

Gediminas Zilys_respublika.lt

Su žinomu kūrėju ir muzikantu, roko grupės „Skylė“ bosistu ir folkroko grupės „Atalyja“ lyderiu Gediminu Žiliu – žmogumi, saugančiu ir puoselėjančiu visa, kas lietuviška, ir mokančiu dainuoti be išimties visas 3000 išlikusių lietuviškų sutartinių, šiandien kalbamės kaip su trijų vaikų tėvu, klausdami jo, kaip galėtume savuosius vaikus pamokyti mylėti Lietuvą. Skaityti toliau

Rekordinis moksleivių skaičius susirungė, kuris geriau rašo lietuviškai (1)

Švari kalba – švari galva

Baigėsi pirmasis nacionalinio konkurso „Švari kalba – švari galva“ etapas, kuriame moksleiviai bandė prakalbinti kompiuterį švaria ir taisyklinga lietuvių kalba. Pirmajame etape užsiregistravo dalyvauti rekordinis moksleivių skaičius – 16 107 iš 590 mokyklų. Nugalėtojai susitiks antrajame etape, kuris įvyks kovo 16 d. Vilniaus kooperacijos kolegijoje. Gausus dalyvių skaičius griauna sustabarėjusį požiūrį, kad lietuvių kalba sudėtinga ir nepopuliari.

„Konkursą organizuojame aštuntą kartą ir kiekvienais metais užsidegimas tik didėja. Jį pakursto kasmet gausėjantis dalyvių skaičius. Manau, jog ši tendencija žymi stiprėjančią jaunų žmonių nuostatą kalbėti ir rašyti gimtąja kalba“, – teigė konkurso sumanytojos Europoje pirmaujančios kalbinių technologijų įmonės „Tilde IT“ direktorė Renata Špukienė. Skaityti toliau

D. Razauskas. Laiškas sutrikusiam lietuviui, kaip susigrąžinti Gyvenimą, Laimę ir Tėvynę (38)

dr. Dainius Razauskas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Pirmiausia – liaukis gyvenęs dėl pinigų.

Jeigu išdrįstum pažvelgti į savo gyvenimą širdies akimi, pamatytum, kad pinigus leisdamas tu vergauji ir kenti dar labiau nei juos uždirbdamas.

Šitaip gyvendamas niekuomet nebūsi laimingas. O nebūdamas laimingas pats, nepadarysi laimingų ir savo artimųjų, jei kartais bandai apsimesti uždarbiaująs dėl jų. Nelaimingas žmogus negali kito padaryti laimingo, nes nuo jo savaime sklinda nelaimė. Žmogus visuomet skleidžia tai, koks jis yra. Tad net jei manai, kad iš tikrųjų sieki laimės kitiems,

Skaityti toliau

V. Juozapaitis. Tiems, kas savyje Tėvynę myli (11)

Vytautas Juozapaitis | asmeninė nuotr.

Praeitą mėnesį naujienų portale Delfi pasirodė du gerbiamo kolegos, seimo nario profesoriaus Vytauto Juozapaičio straipsniai apie apverktiną Lietuvos kultūros padėtį ir kas yra tikras lietuvis. Straipsniai alsuoja skausmu dėl padėties mūsų valstybėje, keliami teiginiai ir klausimai – aktualūs mums visiems, be jokių išlygų.

Sunku ginčytis kas kaltas, kad atsitiko taip, jog laisvoje Lietuvoje laisvanoriškai save naikiname. Naikinimas – savotiška Chaoso kūryba. Chaosas kažkada baigiasi, anksčiau ar vėliau atsiranda nauja Tvarka su naujais kūrėjais, išreiškiančiais tą Tvarką. Skaityti toliau

Gardine pagerbtas garsiojo kalbininko Jono Jablonskio atminimas (1)

Jonas Jablonskis – berniuku gimnazijos lotynu kalbos mokytojas Gardine. 1912–1914 m.Jablonskiu seimos nuosavybe_lnm.lt

Lapkričio 19 dieną Lietuvos generalinio konsulato Gardine iniciatyva ant buvusios Berniukų gimnazijos pastato, kuriame 1912-1914 metais Jonas Jablonskis dėstė lotynų ir graikų kalbas, atidengta atminimo lenta didžiojo lietuvių kalbininko švietėjiškai veiklai Gardine įamžinti.

Atminimo lentą atidengė ir sveikinimo žodį tarė Lietuvos generalinė konsulė Gardine Aušra Černevičienė, J. Jablonskio veiklos svarbą pažymėjo humanitarinių mokslų daktarė, centro „Lingua Lituanica“ direktorė Irena Kruopienė, Gardino J. Kupalos universiteto turizmo ir kultūros paveldo katedros vedėjas Sergejus Donskichas.

Ceremonijoje taip pat dalyvavo Gardino valdžios atstovai, Skaityti toliau

M. Almonaitis. Ar vis dar racionalu gerai mokėti lietuvių kalbą? (16)

Manvydas Almonaitis | asmeninė nuotr.

Kur prasideda ir baigiasi lietuvis? Apibrėžti tautos ribas labai sunku. Tai mėgstama politinių ideologų tema. Vieni mano, kad etninė kilmė labai svarbu, o kitiems ji – toli gražu ne lemiamas veiksnys. Tačiau beveik visi sutinka, kad savita kalba laiduoja identitetą ir yra neatsiejama nuo tautybės. Daugybė istorinių asmenybių aukština kalbos svarbą, net ją romantizuoja.

Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti. Tačiau šiandien kažkas atsitiko, ir mes nebesimokome savo kalbos. Jaunųjų kartų raštingumas tik prastėja, Skaityti toliau

M. Jonaitis. Kodėl taip tylu ir ramu Lietuvoj? (24)

Marius Jonaitis

Po nenusisekusio referendumo (06.29), kuriame pilietiškai ir patriotiškai nusiteikę žmonės bandė iššokti iš apatiško ir su viskuo sutinkančio baudžiauninko rūbo bei pasukti istorijos eigą, stojo štilis. Ne, politinis gyvenimas nenumirė, o vyksta net labai audringai, bet visuomenė nutilusi ir susigūžusi, tik mažuose rateliuose tyliai šnabžda ir diskutuoja apie mums visiems svarbius klausimus.

Liepos 11 dieną Lietuvos konstitucinis teismas išaiškino, jog Europos komisijos sprendimai yra aukščiau mūsų Konstitucijos. Skaityti toliau

M. Kundrotas. Dvigubo tapatumo problema (26)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Žvilgsnis į istoriją

Dvigubo tapatumo problema lietuvių tautoje pirmąsyk išryškėjo maždaug XVI a. Valdovo dvaras ir didžiuma aukštuomenės jau kalbėjo lenkiškai, bet vis dar laikė save lietuviais. Panašią problemą išgyveno Škotija, kur didžiuma aukštuomenės ir net liaudies kalbėjo angliškai ir iš esmės gyveno angliškos kultūros erdvėje. XVII a. sudaryta Anglijos ir Škotijos sąjunga, susiliejant į vieną valstybę, tapo natūralia šios asimiliacijos išdava. Lietuvoje šie procesai vyko priešinga tvarka: iš pradžių sudaryta sąjunga su Lenkija, po to prasidėjo lietuvių lenkėjimas.

Nežiūrint to, dvigubo tapatumo problema lietuvių tautoje daugeliu atvejų spręsta Lietuvos naudai. Skaityti toliau

V. Bagdonavičius. Vydūno idėjinis palikimas Europai (0)

V. Bagdonavičius ir kun. Miroslavas Danys prie Vydūno atminimo lentos | T.Staniko nuotr.

Prieš metus,  2013 m. gegužės 10 – 11d.,  Detmolde (Vokietija) vyko Europos dienos. Šis miestas  tų dienų metu ypatingai pagerbė didį mūsų tautos sūnų Vydūną, čia praleidusį paskutiniuosius septynerius gyvenimo metus. Lipės apskrities evangelikų bažnyčios bei Detmoldo merijos rūpesčiu  prie namo, kuriame po dramatiškos dvejus metus trukusios kelionės 1946 m. rudenį Vydūnas buvo pirmiausiai prisiglaudęs, buvo iškilmingai atidengti jam skirta atminimo lenta bei lietuvių skulptoriaus Liongino Garlos sukurtas biustas.

Šio biusto  liedinimu ir tam skirtomis lėšomis rūpinosi Lietuvoje veikianti Vydūno draugija, akciją rėmė  Lietuvos ambasada Vokietijoje ir Vokietijos ambasada Lietuvoje.  Vydūnui ypatingas dėmesys buvo skirtas ir Europos dienų proga Detmolde surengtoje konferencijoje  „Europos idėja Skaityti toliau

E. Drungytė. Lietuvių kalba – mūsų visų dvasinė bambagyslė su Tėvyne (12)

Erika Drungytė | asmeninė nuotr.

Kalbą mus mokina suprasti kaip bendravimo, susižinojimo priemonę. Tačiau lietuviams kalba nėra tik komunikavimo instrumentas. Kiekvienas lietuvis, net ir negalėdamas savo minčių artikuliuoti įmantriais terminais, suvokia kalbos metafizinę prasmę.

Viešumoje niekas apie tai nekalba – politikai, valdininkai, inspektoriai, amatininkai mėgina išsisukti postringaudami apie kalbą, kuri neturi ryšio su gyvastingumu, su dvasingumu, su kūryba. Ją varto rankose kaip daiktą, kaip prekę, kaip priemonę, kuria galima pasinaudoti, Skaityti toliau

Недільна сага. Литвине! Хоч тобі й важко, але трішки підсоби мені (10)

Propatria.lt nuotr.r

Sekmadienio sakmė. Lietuvi! Nors tau ir sunku, bet nors šiek tiek man padėk

Seniai tai buvo. Daugiau kaip šimtą metų vargo šis kraštas nuo totorių-mongolų jungo. Ėmė totorius duoklę duona, medumi, kailiais, o ypač skaudi buvo duoklė krauju – imdavo vaikus, mergaites ir berniukus.

Atsipyko kazokui mokėti kasmet tokią gėdingą duoklę ir jau nuo žiemos jis ėmė ruošti skydą, kardą, lanką ir strėles. Nupirkęs iš pirklio ginklininko dar ir kalaviją su ietimi… mankštino žirgą. O kai atėjo pavasaris, tai kai tik pasirodo čia totorių chanas, Skaityti toliau

A. Patackas. Sąjūdžio kareivio laiškas V. Landsbergiui (69)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Visą gyvenimą buvau ir liksiu Jūsų gerbėjas, ir, drįstu manyti, šiek tiek daugiau nei gerbėjas.

Bet šitas „šiek tiek daugiau“ įpareigoja. Gerbėjas gali tik gerbti, o tas „daugiau“ turi dar vieną pareigą – sakyti kas ne taip pagal gerai žinomą „Platonas draugas, bet…“

Požiūriai susikirto ties raktiniu mūsų savimonei žodžiu „žemė“. Nepradėsiu vardinti daugybės argumentų už nepardavimą žemės svetimšaliams, apsiribosiu dviem: Skaityti toliau

L. Milčius. Vasario 16-oji (4)

Vasario 16-oji | archyvai.lt nuotr.

Tikiu, nesuklupsi, Tėvyne mana,
Turi į ką atsiremti.
Vasario 16 – osios  aušta diena,
Svarbiausia Lietuvai šventė.

Betgi būtų mažai vien švente pavadinti
Istorinę laikmečio uolą,
Kurią laiko tėkmė nepajėgs nugramzdinti,
Nors audros vis daužo ir puola.

Abejoti nereikia – išlaikys, nesuduš
Dar ne vieną šimtmečio ratą, Skaityti toliau

R. Gudaitis. Atsisveikinant su Jonu Trinkūnu (7)

Jonas Trinkūnas | Alkas.lt, V.Daraškevičiaus nuotr.

Atėjo Viešnia Nekviestoji ir pasišaukė mūsų Brolį.

Tik vakar aidėjo Jono juokas – kvietė rengtis kelionei į Indiją. Kur sanskritas, vedos, šventovių ir dvasinių guru gausybės, kur civilizacijos dulkių menkumą nuplauna šventi vandenys, o būties, etninės savasties ir istorijos slaptasis kodas yra atpažintas arijų ir mūsų protėvių vienovės. Ten man gera, ten aš atsigaunu, sakė tikėdamas, jog ir mus pavilios. Juokėsi užkrečiančiai – juk tiek planų ir darbų. Prisipažino pats nesuprantantis, kaip, slegiamas nepriteklių ir persekiojimų, sugebėjo išauginti, išmokslinti tokias nuostabias dukras. Skaityti toliau

V. Rutkūnas. Krivis Jaunius keliauja į Dausas, palaiminęs Lietuvą (6)

Inija ir Jonas Trinkūnai

Sausio 20 dienos rytą, viduržiemio šalčiui sukausčius upes,  Lietuvos sostinėje nustojo plakusi Lietuvos Romuvos Krivio Jauniaus Jono Trinkūno širdis. Krūptelėjo Lietuva, nes Protėvių taku pasuko visų lietuvių didžiausias lietuviškumo Mokytojas ir Dvasinis Vadovas. Kad ir kokios būtų sąsajos su tauta, kokia pasaulėžiūra ir įsitikinimai,  kiekvieno lietuvio šaknys yra tos pačios ir visi esame tautos broliai ir seserys. Todėl saugu ir gera buvo jausti, kad yra didis Žmogus, kaip tūkstantmetis ąžuolas saugantis tautos šaknis ir galintis savo šakų pavėsyje duoti atgaivą kiekvienam, ieškančiam savo esybės.

Ką Jonas Trinkūnas davė Lietuvai? Kodėl jo nuopelnai yra išskirtiniai ir tokie reikšmingi kiekvienam lietuviui? Skaityti toliau

„Tapatybėje.LT“ – Pasaulio lietuvio vardo verti šviesuoliai (video) (7)

Ramūnas Karbauskis | facebook.com nuotr.

Iš Žemaitijos kilęs Ramūnas Karbauskis visuomenėje žinomas kaip kultūros mecenatas, daugelio kultūros projektų sumanytojas, kurio iniciatyva ir lėšomis Šiaulių rajone esančiuose Naisiuose įkurtas vienintelis Lietuvoje Baltų dievų skulptūrų muziejus, įsteigtas „Naisių vasaros teatras“, rengiantis nemokamus viešus vaidinimus. R. Karbauskio dėka atnaujinti bei bendruomenės veiklai pritaikyti Kultūros namai, kuriuose vyksta teatro repeticijos, parodos, kuriuose kuriamas Naisių krašto muziejus.

„Aš remiuosi į baltišką kultūrą, į baltiškas šaknis. Skaityti toliau

T. Dirgėla. Juodai baltas tekstas apie trispalvės gynėjus (2)

Filmo „Trispalvis“ filmavimo momentas | A.Simonaitytės nuotr.

 „Kaip sunku sakyt, kai vakar apvilkai jam uniformą… Sakyt, kad nepažįsti. Sunkesnio dalyko per gyvenimą nė neturėjau. Taip sunku buvo ištart, kad nepažįstu. O jis prie rusų guli“

Vanda Ona Herolcienė

Šiandien aš vienas. Vieversys su Geniu nunešė spaudą. Bunkeryje radijas groja kažkokią prancūzišką šansonetę. Buvau išlipęs į lauką. Aplinkui gili tyla. Vėl prasidės mėnesienos. Šiandien mėnulis jau pjautuvo dydžio. Ar gali kas įsivaizduoti, kad viduryje šitų laukų yra bunkeris, kuriame radijas groja prancūzišką dainušką?…
Skaityti toliau

V.V. Landsbergis. Pasaka apie Muliažą (28)

Vytautas V. Landsbergis | alfa.lt nuotr.

Pasaulyje jau dvidešimt su viršum metų egzistuoja savitas geopolitinis darinys, vadinamas Nepriklausoma Lietuvos valstybe. Jis turi mažne visus normalios valstybės požymius – sienas, pinigus, renkamą (neretai perkamą) valdžią, nepriklausomą (neretai perkamą) bulvarinę spaudą ir t.t. Tačiau kažkokio „x“ faktoriaus šiam gražiam dariniui visgi dar trūksta, idant jis taptų realiai egzistuojančia valstybe. O ko gi reikia, ko trūksta, kad minėtasis muliažas pavirstų realiu reiškiniu, kad Lietuvos dvasia prisikeltų bei apvaisintų valstybę kuriančių ir jai tarnaujančių sielas? Galbūt trūksta pačių apvaisinamųjų: valstybę kuriančių ir jai tarnaujančių… O ką daryt, kad jie atsirastų? Skaityti toliau

Kronika nedega (0)

Raimondo Urbakavičiaus fotoparoda „ Atgimimo kronika 1987–1993“ | lnm.lt nuotr.

Lietuvos nacionalinis muziejus išleido Raimondo Urbakavičiaus fotoalbumą „Atgimimo kronika 1987–1993“. Viršelio aplanke – žmonių galvų jūra viename iš mitingų. Sakau, kaip įprasta, pagražindama – jūra, nors bespalvė nuotrauka, kuri yra daug gilesnė nei spalvota, ir praėjusio nuo anų įvykių laiko lavina tą jūrą bent mano akyse nevalingai paverčia žeme, žemės grumsteliais, žemės dulkėmis. Kiek žmonių, kuriuos dabar tyrinėju pasiėmusi lupą, jau yra po žeme – ilgai varčiusi albumą galiu tvirtinti, kad Dainuojančią revoliuciją darė ne jauni, o vidutinio amžiaus žmonės. Masinių susibūrimų vietų nuotraukos (taip pat kaip, pavyzdžiui, didžiuliame būryje ant pakylų laiptelių sugalvoję įsiamžinti kokios nors šventės dalyviai) Skaityti toliau

V. Juozapaitis. Lietuva, Tėvyne mūzų… (2)

Valdovų rūmų atidarymas | valdovurumai.lt nuotr.

Viena maža tarties klaidelė ir… iki kraujo brangūs kiekvienam tautiečiui žodžiai suspindo nauja prasme: Lietuva, Tėvyne mūzų!.. Būtent taip nuskambėjo liepos 5 dieną Vilniaus universiteto kiemelyje Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai skirtame renginyje Europos Sąjungos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininko Hermano Van Rompuy sveikinimo kalboje pacituota Tautiškos giesmės pirmoji eilutė, suteikusi naujos vilties, kad nuo šiol Lietuvos vardas Europoje taps kultūros ir meno sinonimu.

Išties įspūdingas Kipro Mašanausko teatralizuotas simfoninis kūrinys „Sąšauka“, Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. „Anykščių šilelio“ takais (2)

A.Baranausko knygos „Anykščių šilelis“ viršelio dalis

Šiais metais A. Baranausko poemai „Anykščių šilelis“sukanka 155-eri metai. Sukurta ji buvo jaunam seminaristui  A.Baranauskui  atostogaujant  tėviškėje, Anykščiuose (1858-1858 m. vasaromis), tėvo kirviu tašytoje, iš rąstų suręstoje (be vinies!) klėtelėje. Toje pačioje, kur nukūlus javus būdavo supilami grūdai. Prie mažo stalelio, šiaudinėje pastogėje – vėsu, nuošalu, ramu…Čia atgimė visa, kas buvo įsispaudę į atmintį, žadino vaizduotę.

Daugeliui žinoma legenda tapusi istorija apie tai, kas pastūmėjo jauną Varnių seminarijos auklėtinį imtis šio darbo. Buvo užgautos tautinės ambicijos, kai vienas dėstytojas, kalbėdamas apie Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ kalbos grožį, Skaityti toliau

V.V.Landsbergis: Pasaulio pabaiga yra dabar (20)

Vytautas V.Landsbergis | punskas.lt nuotr.

Portalo punskas.lt redaktorius Sigitas Birgelis kalbina rašytoją, teatro ir kino režisierių Vytautą V. Landsbergį.

Sigitas Birgelis: Visiems įdomu, ar garsiojo tėvo pavardė padėjo Tau karjeroje, ar trukdė?

Vytautas V. Landsbergis: Pirmiausia noriu pasakyti, kad savo tėvuką labai myliu ir didžiuojuosi juo dėl to, ką jis padarė, ką daro. Skauda kartais, kai matau, kad galėjo padaryti geriau, tačiau nėra neklystančių žmonių. Mes turime išmokti vertinti žmones, kurie stengiasi tarnauti Tėvynei. Skaityti toliau

A. Patackas. Iš „gatvinio“ sąjūdiečio atsiminimų (24)

Sąjūdžio bendražygiai | autoriaus asmen. archyvo nuotr.

Šis birželis ženklina mūsų naujosios eros 25-metį – iš pradžių laviruojant, prisidengiant „persitvarkymo“ Sovietų Sąjungoje legitimumu burtasi keliui į Nepriklausomybę. Mūsų istorinė atmintis dabar linkusi Sąjūdį išgryninti iki idealiosios formos ir turinio: ak, kokia tuomet buvo vienybė, darna, pasišventimas!..

Tai suprantama – Tautos esminiai istoriniai momentai natūraliai apsigaubia legendos šleifu, o jos Simbolių statusą įgijusių įvykių ar personalijų „demaskavimas“, surandant juose psichologinių kliaudžių, nėra labai išmintingas. Vis dėlto prasminga pajusti lakoniškų vadovėlių skirsnių „virtuvę“, Istorijos gyvąjį procesą. Skaityti toliau

Pasirodė A.A.Akstinienės knyga apie Pasaulio keleivį – dailininką Joną Rimšą (1)

Dailininkas Jonas Rimša

Dienos šviesą išvydo neeilinė knyga – Aurelijos Almonės Akstinienės „Užbūrė Alaušę nuskendę varpai“. Tai knyga apie lietuvį dailininką Joną Rimšą, praėjusį labai audringą, kupiną netekčių ir pakilimų gyvenimo kelią. Aš pabandžiau surikiuoti miestus, kuriuose jis ilgiau apsistodavo. Išėjo štai toks sąrašas: Svėdasai, Charkovas, Kaunas, Viena, Kaunas, Paryžius, San Paulas, Rosarijas, Buenos Airės, San Karlos de Bariločėlė, La Pasas, Buenos Airės, Sukrė, Taitis, Santa Monika. Trumpesniais laiko tarpais jis yra gyvenęs daugumoje Lotynų Amerikos miestų, miestelių ir džiunglėse pasimetusių kaimų. Jį galima drąsiai pavadinti Pasaulio keleiviu.

A.A.Aksatinienei toks jos knygos herojus galėjo būti ir dievo dovana, ir velnio pinklės. Dievo dovana, nes aprašomas žmogus tapo garsiu dailininku. Gausios parodos, recenzijos, pagaliau išlikę jo bendražygiai, Skaityti toliau

Lietuvos ambasadoje Delyje pagerbtas legendinis į aukščiausias visų žemynų viršukalnes įkopęs lietuvių alpinistas (3)

Vladas Vitkauskas (4-as iš dešinės) Lietuvos ambasadoje Delyje | URM nuotr.

Gegužės 23 dieną Lietuvos ambasadoje Naujajame Delyje  lankėsi legendinis lietuvių alpinistas Vladas Vitkauskas. Pirmasis į aukščiausią pasaulio viršukalnę Everestą įkopęs lietuvis čia pradėjo šio įvykio 20-mečiui skirtą kelionę po Aziją.

„Į aukščiausią pasaulio kalną įkopęs žmogus jau savaime yra legenda. Tačiau prieš 20 metų prasidėjęs Vlado Vitkausko žygis garsino ne tik jį, bet ir visą Lietuvą“, – ambasadoje susirinkusiems svečiams sakė Lietuvos ambasadorius Indijoje Laimonas Talat-Kelpša. Skaityti toliau

T. Dirgėla. Lietuvybės puoselėtojas Motiejus Valančius (10)

Motiejus Valančius | respublikosvertybes.lt nuotr.

Švietėjas, blaivybės sąjūdžio organizatorius, rašytojas ir lietuvių literatūros prozos pradininkas vyskupas Motiejus Valančius – neatskiriama mūsų istorijos, mūsų tautos dalis, savo kultūrine ir švietėjiška veikla tarsi gėlę laistęs Lietuvą ir padėjęs jai stiebtis dangaus link.

Nuo Nasrėnų iki Kauno

Motiejus Valančius gimė 1801 metų vasario 16 dieną Salantų parapijos Nasrėnų kaime turtingo valstiečio šeimoje. Valančius joje buvo ketvirtas vaikas – kartu augo broliai Mykolas ir Feliksas, seserys Marijona ir Petronėlė. Skaityti toliau

V. Bagdonavičius. Dvi giesmės – du tautos himnai (3)

dr. Vacys Bagdonavičius | Asmeninė nuotr.

Skiriama Vydūno gimtadieniui

Sugretinus dvi toje pačioje tilžiškėje O.V.Mauderodės spaustuvėje išspausdintas giesmes – vieną sukurtą 1898 m., kitą – 1909 m. – Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“ ir Vydūno (Vilhelmo Storosto) „Lietuvių giesmę“, – krinta į akis gana ryškus jų panašumas. Visų pirma, jos abi „himniškos“, skirtos ne lengvam pasidainavimui, o iškilmingam giedojimui. Jose šlovinamos vertybės yra tokios, kuriomis, kaip atrodė jų autoriams, turėtų vadovautis savimonės nepraradusi, gyva ir veikianti tauta. Ne koks nors luomas, organizacija, konfesinė bendruomenė, o tauta. Skaityti toliau

V.Astas. Autonomija de facto, arba, lietuvi, čiuožk (12)

ekspertai.eu nuotr.

Pradėsiu nuo antrosios dalies.

Tai buvo… patys nesunkiai atspėsit kur. Stovėjau kieme. Laukiau išeinant vyro, kurį prieš dvidešimt minučių užkalbinau kaimo gatvėje ir mudu sutarėm dėl vieno darbelio. Kai užsukau į kiemą su savo automobiliu, gal keturi vaikiukai sukurnėjo iš kiemo į trobą, be abejo, pranešdami tėvui apie nepažįstamojo, tai yra mano, atvykimą. Tačiau iš varganai atrodančios trobos išėjo ne jis, o moteris. Truputį susitaršiusi, netvirtų kojų, nors stengėsi laikytis tiesiai. Atsiprašiau, kad įsiveržiau, ir gal kiek per sudėtingomis miestietiškomis frazėmis paaiškinau jai savo vizito tikslą. Į tai ji atsakė trumpai drūtai: Skaityti toliau

V. Bagdonavičius. Tauta ir globalizacija Vydūno filosofijoje (0)

Vydūnas

Vokietijai pripažinus ką tik gimusią nepriklausomą Lietuvą, ta proga 1918 m. balandžio 10 d. Vydūnas nusiuntė laišką tuometiniam Lietuvos Tarybos pirmininkui Antanui Smetonai. Jame yra tokia frazė: “Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui” (cituojama iš 8, 423).Paimta iš konteksto, toji frazė gali skambėti pretenzingai ir perdėm mesianistiškai bei kelti ne itin geras asociacijas su pretenzijomis tų režimų, kurių vienas anksčiau kaip po dešimtmečio (praėjus nuo tų Vydūno pasakytų žodžių) jau rodė savo kruvinus nagus, o kitas intensyviai ruošėsi savo grobuoniškam skrydžiui. Tie režimai nemažą pasaulio dalį netrukus užvaldys (laimei, ne amžiams) gerai žinomais metodais. Skaityti toliau

V. Bagdonavičius. Vydūniškoji religijos simbolių interpretacija (2)

Vydūnas | Archyvinė nuotr.

Vydūno filosofiją iš esmės galima apibūdinti kaip religijos filosofiją. Visų joje keliamų klausimų išeities pozicija – žmogaus ir Dievo santykis. Tas santykis paaiškinamas gana paprastai: žmogus yra dvasinė esybė. Tai, kas sudaro jo esmę, t.y. žmoniškumas, yra ypatingo ryškumo dieviškosios būties apraiška pasaulyje. „Tame, kas tikrai žmoniška, dieviškumas ir žmoniškumas sutampa“[1], – teigia mąstytojas. Tiesa, ne tik žmogus, bet ir visas pasaulis yra Dievo emanacija. Iš Jo (Dievo) jis (pasaulis) kyla, Jame būna, į Jį grįžta. Viskas, kas pasaulyje dedasi, yra tąsa nenutrūkstančio dieviškojo veikimo, kuris sąlygiškai pasibaigs, kai tuo pasauliu tapusi ir begalinę įvairovę įgavusi dieviškoji substancija vėl grįš į grynosios dvasios, nedalomos vienovės būvį. Skaityti toliau