Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis pirmininkavo 1863-1864 m. Sukilimo vadų atminimo įamžinimo komisijos posėdžiui.
Vykdant Gedimino kalno šiaurinio šlaito tvarkybos darbus 2017 metų žiemą atrasti kapai identifikuoti kaip 1863-1864 m. Sukilimo vadų ir dalyvių, nubaustų mirties bausme Lukiškių aikštėje palaidojimai. Rasta ir identifikuota 20 palaikų. Nerasti palaikai priskirtini Stanislovui Išorai, Skaityti toliau
Ištraukos iš Gervėčių krašto šviesuolės Marijos Petrikaitės-Mažeikienės, g. 1923, prisiminimų rinkinio: Maniutės sąsiuviniai. Sudarytoja Saulė Matulevičienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016. Skliaustuose nurodyti puslapiai.
Pradėsiu nuo mūsų prosenelio Mykolo Petriko, gyvenusio dar baudžiavos laikais, kaip tadu sakydavo – ponščiznos čėsai. Tais laikais kaimo žmonės buvo neraštingi, nemokėjo ir nesuprato kitų kalbų, tik savo gimtąją lietuvišką kalbą. Mūsų prosenelis Mykolas Petrikas Skaityti toliau
Balandžio 18 d., 15 val., VU Filologijos fakulteto 115 a. (kur Mūzos, prie Krėvės auditorijos), bus pristatyta knyga „Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika“. Knygą sudarė prof. dr. Laima Kalėdienė, išleido Lietuvių kalbos institutas, rengimą ir leidimą rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
Lingvistikos erudito prof. Valerijaus Čekmono (1937–2004) tyrimai buvo skelbti keliose šalyse, įvairiuose mokslo leidiniuos. Nuspręsta surinkti unikalius mokslo straipsnius ir išleisti atskira knyga, o publikacijas parengti taip, kad jos būtų prieinamos visiems. Skaityti toliau
1999 metų rugsėjo 27 dieną teko dalyvauti Bezdonių mokyklos 95 metų sukakties minėjime. Ta proga susipažinau su šios mokyklos pirmųjų mokinių (1911 m.) sąrašu, esančiu Vilniaus švietimo apygardos byloje Nr. 31677 (Lietuvos valstybės istorijos archyve, f. 567, ap. 11, b. 401). Jame surašyti 64 mokiniai, turintys 38 pavardes. Tautybė nenurodyta. Įrašyta tik kalba, kuria mokinys šneka šeimoje, ir jo tikyba.
Šeimos kalbos yra tokios: lietuvių, latvių ir žydų po vieną mokinį, gudų (baltarusių) – keturi mokiniai, rusų – aštuoni, visų kitų mokinių šeimos kalba nurodyta lenkų. Pažymėtina, kad šeimos kalba dažnu atveju kertasi su pavardės kilme. Antai vienintelis iš lietuviškai kalbančios šeimos mokinys užrašytas Устинъ Шульскiй, Skaityti toliau
Verslas pageidauja įteisinti nelietuviškus, visų pirma angliškus, juridinių asmenų pavadinimus. Prieš rinkimus politikai tuo ypač susirūpino, todėl Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas pačią pirmą naujųjų 2019 m. metų darbo dieną, sausio 3, iš ankstyvo ryto paskelbė klausymus dėl siūlymų keisti Valstybinės kalbos įstatymo 16 ir Civilinio kodekso 2.40 straipsnius. Tiesa, dalyvavo tik du komiteto nariai, Julius Sabatauskas ir Irena Hasse, bet, tikriausiai, Skaityti toliau
Gruodžio 14 d., Seime įvyko spaudos konferencija „Dėl lenkų filologijos pedagogikos studijų“, kurios metu pranešėjai Seimo narys Eugenijus Jovaiša, Jaroslavas Narkevičius ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius Juozas Augutis pasirašė susitarimą, skelbiantį, kad VDU Vilniuje vykdys lenkų filologijos pedagogikos ir kitų dalykų studijas ruošiant pedagogus mokykloms lenkų mokomąja kalba.
Nuspręsta, kad VDU tęsia lenkų kalbos pedagogikos krypties studijas ir skelbia priėmimą į šias studijas 2019 m. Susitarta dėl Skaityti toliau
(…) Esu už tikslumą, nes man atrodo, kad tik tiesa yra įdomi. Juozapas Mackevičius.
Lietuva pradėjo kovas dėl nepriklausomybės būdama nacionalinės vienybės ir susitelkimo pavyzdys, kai lietuviai, tauta, kurios vardu pavadinta valstybė, sudarė gerokai daugiau negu 80 proc. Tad nebuvo jokių požymių, rodančių, kad šalis susidurs su kokiomis nors problemomis dėl vadinamųjų mažumų.
Nors rusai tada Lietuvoje buvo didžiausia mažumos grupė, skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, kažkas nustatė, kad „reprezentacinė“ Lietuvos Skaityti toliau
Pratarmė
Kokiame plote senovėje buvo kalbama lietuvių ir apskritai baltų kalbomis, rodo baltiškų vietovardžių, ypač vandenvardžių (hidronimų), paplitimas. Tuos vietovardžius tyrė ir toliau tebetiria daugelis mokslininkų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse. Kartu atitinkamuose plotuose išryškinamas ir gyventojų perėjimas prie slavų kalbos (kalbų), kitaip sakant, tų kraštų slavizacija. Savaime kyla klausimas: ar ten nėra išlikę baltiško (lietuviško) paveldo ir žmonių pavardėse, apskritai asmenvardžiuose? Skaityti toliau
Pasibaigė Vasario 16-osios minėjimas, išsivažinėjo svečiai. Pasirodė eilė straipsnių, raginančių elgtis europietiškiau, nurodoma, nuo ko priklausys Lietuvos ir Lenkijos santykiai, pasidžiaugta, kad pagaliau po krūvos metų kaimynų prezidentas apsilankė Lietuvoje. Tad kas vyko per tuos metus?
Tiek lietuviai, tiek lenkai masiškai pradėjo važinėti vieni pas kitus, pažino vieni kitus, įsitikino, kad ir vieni ir kiti yra verti pagarbos, kad ramiai galima kalbėtis visomis temomis be išankstinio nusistatymo, žodžiu, prasidėjo geras abiejų šalių piliečių bendravimas. Skaityti toliau
Lenkijos respublikos prezidentui ponui Andžejui Dudai
Ponas Prezidente,
Lenkijos žiniasklaidos priemonėse vis pasirodo Jūsų patarėjų nuomonės apie santykius su mūsų šalimi, kuriose ypač akcentuojama lenkakalbių lietuvių – Lietuvos lenkų – padėtis. Paprastai jos būna nepasvertos, neparemtos faktais ir tiesa, stokojančios gilesnių žinių ir kultūros. Skaityti toliau
Lietuvoje 2013 metais gyveno 154 tautybių gyventojai. Greičiausiai tiek pat tautybių esti ir dabar. 2017 m. iš pagrindinių tautybių lietuvių priskaičiuota 2476,2 tūkst., rusų – 131,0 tūkst., lenkų – 159,5 tūkst. 2017 m. rugsėjo pradžioje Lietuvoje veikė 1056 mokyklos lietuvių mokomaja kalba, 56 – rusų, 76 – lenkų.
Dar yra mokykla baltarusių mokomaja kalba, dalis dalykų čia mokoma lietuvių kalba, o žydų Šolomo Aleichemo gimnazijoje viskas vyksta lietuvių kalba. Beje, mokyklos vizija yra „ugdyti asmenybę, kuri būtų visapusiškai integruota į Lietuvos socialinį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą“. Kilni vizija, pagarba mokyklos direktoriui! Skaityti toliau
Vienas šviesiausių mūsų meto dvasininkų Robertas Grigas, sakytume, pašaukimo ar Dievo valia vis atsiduria ten, kur vyksta lemtingi posūkiai Lietuvos istorijoje. 1987 metais dalyvavo mitinge prie A.Mickevičiaus paminklo Vilniuje; 1991 metų sausio 13-ąją buvo tarp Nepriklausomybės gynėjų Seimo rūmuose, 2017-ųjų rugsėjo 22 dieną girdėjom jo aistringą kalbą „Talkos už valstybinę lietuvių kalbą“ mitinge V.Kudirkos aikštėje. Vien šie epizodai leistų tarti: R.Grigas esti būtent ten, kur rašoma Lietuvos istorija.
– Tądien susikūrė asociacija „Talka Kalbai ir Tautai“, tapote jos tarybos nariu. Galbūt iš šio epizodo Skaityti toliau
Krikšto laikas
Istorijoje įprasta laikyti, kad krikšto data yra toji, kada krikštijasi genties ar šalies valdovas.
Dėl Lietuvos krikšto datos esama keleto nuomonių – tų datų nurodomos net trys: 1009, 1251 ir 1387 m. (LI 2012, 26, 29, 40, Kviklys 1985, 29). Pridėjus dar Vytauto vykdytą atgautosios Žemaitijos krikštą 1413 m., datų būtų jau keturios.
Latvijos atvejis keblesnis – Latvija resp. šiaurės baltai iki vokiečių ekspansijos nebuvo Skaityti toliau
1990 m. kovo 11-osios Aktu sau ir pasauliui paskelbėme atkuriantys Lietuvos nepriklausomą demokratinę valstybę. Tuo pačiu buvo pareikšta, kad Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.
1992 m. spalio 25 d. referendume buvo priimta, o nuo 1992 m. lapkričio 2 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri patvirtino nepriklausomos demokratinės valstybės atkūrimą. Pirmojo Konstitucijos skirsnio „Lietuvos valstybė“ straipsniai skelbia, kad niekas negali „savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“ (3 str.); „ Skaityti toliau
Skelbiama iš: Zinkevičius, Zigmas. Rinktiniai straipsniai, III, Vilnius: Lietuvos katalikų mokslo akademija, 2003, p. 94–101.
Šie rajonai po karo buvo gerokai atmiešti naujai atsikėlusiais gyventojais. Tų atsikėlėlių pavardės čia nebus liečiamos. Kalbėsime tik apie senųjų gyventojų pavardes.
Pirmiausia konstatuotina, kad jos iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitose Lietuvos regionuose gyvenančių žmonių pavardžių, tik labiau aplenkintos ir apskritai suslavintos. Skaityti toliau
Sutrumpinta iš: Zinkevičius, Zigmas. Dėl tariamai slaviškos lietuvių antroponimijos, Baltistica, XLVII(2), 2012, p. 367–371.
Senosios Lietuvos valstybės valdovų raštinėse, be lotynų kalbos, buvo vartojama (bažnytinė) slavų kalba, perimta iš Kijevo Rusios ir atmiešta vietinių rytinių slavų tarmių elementais. Įvardijant asmenis, nežiūrint jų tautybės ir kuria kalba įvardijamasis šnekėjo, tose raštinėse buvo vartojami tėvavardžiai su priesagomis -ovič, -evič. Pavyzdžiui, lietuvis, kuris pats save vadino Jonas Petraitis „Jonas, Petro sūnus“, būdavo užrašomas Jan Petrovič. Skaityti toliau
Zigmas Zinkevičius, Vilnijos lenkakalbių pavardės, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, p. 21–31. Sutrumpinta.
Lietuvių asmenvardžių, kaip ir viso lietuviško vardyno, slavinimą bei lenkinimą tyrė daugybė mokslininkų, tiek lietuvių, tiek ir užsieniečių. Iš pastarųjų minėtini Jano Otrembskio (Jan Otrębski) ir Jurgeno Princo (Jürgen Prinz) darbai. Šių eilučių autorius taip pat nemažai šiais klausimais yra rašęs. Todėl čia bus priminti tik patys svarbiausi dalykai. Skaityti toliau
Skelbiama iš: Zigmas Zinkevičius, Vilnijos lenkakalbių pavardės, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, p. 15–20. Ištraukos.
Mokslininkai baltų kilmės hidronimų (upių ir ežerų pavadinimų) randa dideliame plote į rytus, pietus ir vakarus nuo Lietuvos bei Latvijos – dabartinių baltų žemių. Pirmieji tai ėmė skelbti rusų mokslininkai Aleksandras Kočiubinskis ir Aleksandras Pogodinas dar XIX a. amžiuje. Toliau jų darbą tęsė lietuvis Kazimieras Būga, vokietis Maksas Fasmeris (Max Vasmer), Skaityti toliau
Rastinėnų gyvenvietė nuo Vilniaus miesto centro nutolusi per 23 km ir priklauso Vilniaus rajono savivaldybei. Seniūnija – Sudervėje. Rastinėnų bendruomenė paskutiniais dešimtmečiais auga kaip ant mielių, nes vis daugiau jaunų šeimų su vaikais įsikuria ne tik Rastinėnų, bet ir kitose Vilniaus miesto ir rajono sodų bendrijose. Todėl ikimokyklinių ugdymo įstaigų poreikis tik didėja.
Padėtis Rastinėnų-Bubų gyvenvietėse graudi iki ašarų. Jaunos šeimos jau penkti metai prašo visų, pabrėžiu, visų įmanomų mūsų valstybės institucijų pagalbos įsteigiant ikimokyklinę ugdymo įstaigą Rastinėnuose, kurioje mažieji mūsų valstybės piliečiai būtų ugdomi valstybine lietuvių kalba. Skaityti toliau
Birželio mėnesį 89 gimtadienį švęsiantis dr. Jonas Juodagalvis švenčioniškių vadinamas Švenčionių krašto metraštininku. Mielagėnų valsčiuje Lenkijos okupacijos metais gimęs ir augęs istorikas yra išleidęs nemažai knygų apie Švenčionių istoriją, partizanus, sukilimus. Dešimtmečius istorijos mokytoju dirbusį Joną kalbiname apie šiandien mažiausiai aptarinėjamą XX amžiaus Lietuvos laikotarpį – tarpukario pilsudskinės Lenkijos okupaciją. 1920-1939 metais Mielagėnų valsčius buvo Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto dalis. Skaityti toliau
Kas ir kokia yra ta lietuvių kalba? Kalba, kuria šneka tik apie 4 mln. žmonių ir kuri nepatenka į pasaulio kalbamiausiųjų šimtuką? „Esate maža tauta, todėl turite turėti diiiiidelę kalbą“, – kartą pasakė vienas mūsų studentas užsienietis. Ir ji yra didelė keliais atžvilgiais.
Pirmiausia, lietuvių kalba yra labai – tikrai labai sena. Ji panaši į sanskritą (klasikinę indų kalbą), senovės lotynų ir graikų kalbas. Tai seniausia išlikusi indoeuropiečių kalba, išlaikiusi daugiausia fonetinių ir morfologinių prokalbės, iš kurios išsirutuliojo dauguma Europos kalbų, ypatybių. Skaityti toliau
V. Martinkėnas, V. Vilniaus ir jo apylinkių čiabuviai, Vilnius, 1990, 25 p. Ištraukos.
1940 metais, kai dirbau Vilniaus Adomo Mickevičiaus gimnazijoje, Lietuvos švietimo ministerija pavedė man parašyti lenkiškai brošiūrą apie Vilniaus krašto gyventojų, nebemokančių lietuviškai, kilmę. Tų pačių metų birželio mėnesį brošiūra buvo išspausdinta Vilniaus spaustuvėje „Ruch“. Bet prasidėjus birželio 15 d. įvykiams, visas jos tiražas žuvo. 49 metams prabėgus, toji brošiūra, galima sakyti, neprarado savo aktualumo. Čia pateikiamas lietuviškas jos variantas. Skaityti toliau
Iš Nijolės Vaišnytės straipsnio „Balatnos (Varanavo) apylinkės: istorija, kultūra ir kalba iš Ramaškonių gyventojų lūpų“ (Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 545–556). Ištraukos.
Teritoriškai šios žemės dabar priklauso Baltarusijos Respublikai, tačiau ligi šiol daugelį kaimų nenutrūkstamas dvasinis ryšys sieja su Lietuva. Tai rytinė Balatnos (Varanavo) rajono dalis, kur kiekvienoje apylinkėje rastume kaimų, išsaugojusių baltišką kultūrą, turinčią daug archajiškų bruožų. Skaityti toliau
Albinas Griška. Armoniškių Dainava (Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 518–545). Ištraukos.
Albinas Griška gimė 1915 m. kovo 1 d. Dainavos kaime, Balatnos (Varanavo) valsčiuje, Lydos apskrityje. Mokytis pradėjo gimtojo kaimo lenkiškoje mokykloje, nes lietuviškos lenkų okupacinė valdžia neleido atidaryti. 1927 m. įstojo į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos pirmąją klasę. Gimnaziją baigęs, 1937 m. įstojo į Stepono Batoro universitetą studijuoti chemiją. 1939 m. perkėlus Chemijos fakultetą į Kauno universitetą, studijas tęsė Kaune. Skaityti toliau
(Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 484–497). Ištraukos.
Marija Baužytė-Motiejūnienė gimė 1925 m. Dubinių kaime, Rodūnios valsčiuje (dabar Baltarusija), valstiečių šeimoje. Gimnaziją baigė Vilniuje. 1947–1952 m. Vilniaus universitete studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą, mokėsi Vilniaus muzikos mokykloje, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1945–1949 m. dirbo Vilniaus lėlių teatro aktore, 1951 m. – vyr. laborante Vilniaus universiteto Užsienio kalbų katedroje, Skaityti toliau
Rugpjūčio 26 d. sukanka 81 metai nuo vienos veikliausios visuomenininkės, lietuvybės stiprintojos lenkų okupuotame Vilniaus krašte, Emilijos Vileišienės mirties. Ta proga rugpjūčio 26 d. 17 val. Šv. Mikalojaus bažnyčioje bus laikomos mišios už jos sielą.
Pasvalio kraštas Lietuvai yra padovanojęs iškilių žmonių, kurių tarpe bene garsiausia yra Vileišių giminė. Broliai Petras, Antanas, Jonas XIX a. pabaigoje bei XX a. pradžioje buvo lietuvių tautos žadintojai, švietėjai, lietuviškų laikraščių steigėjai. Geležinkelių ir tiltų inžinierius Petras Vileišis teikė peticijas carui dėl spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo, rašė straipsnius į „Aušrą” ir „Varpą”, leido pirmąjį Skaityti toliau
Švietimo ir mokslo ministerijoje įvykusiame viceministrės Genoveitos Krasauskienės susitikime su Lenkų diskusijų klubo nariais aptarti lenkų kalbos mokymo klausimai tautinių mažumų mokyklose.
Diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį, kad mokinių raštingumo gebėjimams ugdyti trūksta šiuolaikiškų lenkų kalbos mokymo priemonių, iškilusi būtinybė atnaujinti vadovėlius. Viceministrė G. Krasauskienė pažymėjo, kad pastaraisiais metais parengtos skaitmeninės priemonės lenkų kalbai ir literatūrai mokyti vyresnėse klasėse, Skaityti toliau
Nastazija Kairiūkštytė. Lydos lietuviai ir jų siekiai išlaikyti lietuvybę (1919–1939) (Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 134–151). Ištraukos:
Lydos kraštas siejamas su jo administracinėmis apskrities ribomis. Tačiau šios ribos nebuvo nuolatinės. Priklausomai nuo administracinių pokyčių didėjo arba mažėjo apskrities teritorija. 1913 m. Lydos apskritis užėmė 4,9 tūkst. kv. km plotą, kuriame buvo 237,6 tūkst. gyventojų. Jie gyveno 23 valsčiuose, apėmusiuose 1,1 tūkst. kaimų.
Pasak istorinių šaltinių, Lydos kraštas yra etninės lietuvių žemės, išsidėsčiusios Nemuno intakų Ditvos ir Gaujos baseinuose. Po III Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795 m.) Lydos apskritis, patekusi carinės Rusijos priklausomybėn, Skaityti toliau
Kazys Misius. Iš Dieveniškių golgotos (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 138–176.) Ištraukos:
Lenkų kalbos plitimas Lietuvoje
1599 m. išleistoje Mikalojaus Daukšos „Postilės“ prakalboje teigiama, kad tarp lietuvių bajorų „daugiausia tokių, kurie lenkų kalbos nesupranta arba nekiek jos temoka“. Vilniaus vyskupijoje lenkų kalba buvo ypač atkakliai skleidžiama per bažnyčią. 1595 m. A. Kumelijus, vizitavęs Vilniaus vyskupiją,daugumą parapijų rado be kunigų, o buvę dvasininkai nemokėjo lietuviškai. Iš šios vizitacijos tampa aišku, kad Vilniaus vyskupijos dvasininkai nesiskaitė net su fundatorių Skaityti toliau
Ištraukos iš: Petras Kalnius. Dabartinė etninė Dieveniškių apylinkės padėtis (etnosiociologinės apklausos duomenimis). Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 207–224.
Dieveniškių apylinkė gyventojų tautine sudėtimi – viena iš lietuviškiausių Šalčininkų rajone. Tai, kad Dieveniškės mažiau suslavėjusios negu kai kurios kitos į vakarus nutolusios Vilnijos krašto teritorijos, matyt, daugiausia lėmė tai, kad spartaus jų slavėjimo pradžioje šis procesas dėl daugelio priežasčių geografiškai nebuvo tolygus. Net XIX a. viduryje, kaip rodo tyrinėtojų duomenys bei to meto šaltiniai, Skaityti toliau
