Žymos archyvas: lenkinimas

Z. Zinkevičius. Suvalkų ir Augustavo krašto pavardės. Polonizacijos apybraiža (II) (2)

Zigmas Zinkevičius | Alkas.lt nuotr.

Kadangi pavardžių formavimosi laikais Lietuvos valstybinių įstaigų rašomoji kalba buvo vadinamoji kanceliarinė slavų kalba, o vėliau (oficialiai nuo 1697 m.) – lenkų kalba, tai dokumentuose asmenvardžiai būdavo pateikiami su slaviška fonetika ir morfologija. Tai palyginti gerai ištirta ir aprašyta.

Mums dabar svarbiausia iškelti tai, kad Lietuvos valstybėje buvo įprasta dokumentuose žmogų įvardyti patronimais (tėvavardžiais), padarytais su slaviškomis priesagomis -ovič, -evič. Taigi, pavyzdžiui, Jonas Petraitis (taip vadintas Petro sūnus) virsdavo Jan Petrovič, Antanas Daugutaitis (t. y. Daugučio sūnus) – Anton Dovgutovič ir t. t. Skaityti toliau

G. Šapoka. Apie lietuvių laišką popiežiui „Lenkų kalba Lietuvos bažnyčiose“ (44)

Žalia spalva pažymėtos Lenkijos užimtos teritorijos, kurios pagal Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartį buvo priskirtos Lietuvai | wikiwand.com nuotr.

1905 m. liepos mėnesį Jonas Basanavičius po 25 metų gyvenimo Bulgarijoje grįžo į Lietuvą ir iš karto pradėjo kovoti dėl lietuviškų pamaldų Lietuvos bažnyčiose. Jau 1905 metais ir buvo įsteigta „Sąjunga grąžinti teises lietuvių kalbai Romos katalikų bažnyčiai Lietuvoje“. Į steigiamąjį minėtos sąjungos komitetą įėjo Jonas Basanavičius, kun. Juozapas Ambraziejus, Jonas Kriaučiūnas, Mečislovas Davainis-Silvestravičius, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Petras Vileišis ir kiti. J. Basanavičius buvo išrinktas šios sąjungos pirmininku. J. Basanavičius pradėjo rengti laišką popiežiui apie lietuvių kalbos padėtį Lietuvos bažnyčiose ir jau 1906 m. gegužės 23 d. jis buvo išsiųstas popiežiui Pijui XX gegužės 25 d. dar 72 egzemplioriai išsiųsti Europos ir pasaulio kardinolams vyskupams. Skaityti toliau

A. Liekis. Lenkų Armijos krajovos nusikaltimų trubadūrai Lietuvoje (47)

Algimantas Liekis | Alkas.lt nuotr.

Juzefas Pilsudskis – tai antrasis Vytautas Didysis…

Armija Krajova, jos kariai turi būti lietuvių taip pat minimi ir gerbiami, kaip Lietuvos partizanai, kovoję prieš sovietinius okupantus…

Reikia greičiau Lietuvoje įvesti lietuvių-lenkų dvikalbystę ir lenkišką abėcėlę…

Tai mintys iš LRT, laidų „Istorijos detektyvai“ apie Juzefą Pilsudskį, apie lenkų Armiją Krajovą (AK), pagaliau tai ir panašaus turinio kai kurių Lietuvos Respublikos Seimo „tautos atstovų“ – Skaityti toliau

G. Šapoka. Dar kartą apie Tadą Kosciušką (161)

Tadas Kosciuska | Wikipedija.org nuotr.

Lietuviai labai dažnai pamiršta tuos, kurie kovėsi už Lietuvos laisvę, tą  liudija ir Lietuvos savanorių kapų paieškos Antakalnio kapuose. Nuo jų palaidojimo dar nepraėjo ir šimtas metų, o mes apie juos nieko nežinome. Sovietinė Lietuvos valdžia naikino visa, kas buvo susiję su Lietuvos valstybingumu.

Dar blogiau yra su kovojusių prieš carizmą kapais: Kosciuškos, 1831 ir 1863 metų sukilimų dalyvių. Labai dažnai asmenis, kilusius iš etnografinės Lietuvos, mes labai lengvai priskiriame kitoms tautoms – prieš jų valią. Štai Adomo Mickevičiaus atvejis: jis skelbėsi esąs lietuvis, rašė apie Lietuvą, nei vienos dienos negyveno Lenkijoje, o visuose šaltiniuose pristatomas kaip lenkų poetas. Skaityti toliau

V. V. Česnulis. „Kelio“ ir „Vilniaus rytojaus“ konfiskavimai. Julius Navikas (1)

„Mūsų artojas“ | Archyvinė nuotr.

Vilniuje leistų lietuviškų laikraščių „Kelias“ ir „Vilniaus rytojus“ atsakinguoju redaktoriumi pasirašinėjęs Julius Navikas gimė 1854 m. kovo 10 d. (pagal Julijaus kalendorių). Gimtinė – Gačkiškiai, kaimas Inturkės parapijoje (Molėtų r.). Juozo ir Rozalijos Misiūnaitės sūnus. 1876–1881 m. tarnavęs rusų kariuomenėje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyveno Vilniuje ir dirbo Petro Vileišio žemės ūkio mašinų fabrike „Vilija“. Karo metu kartu su „Vilija“ buvo išvažiavęs į Rusiją. Kaip technikas darbavosi keliuose Rusijos miestuose. Po karo grįžo į Vilnių ir dirbo įvairiose geležies įrankių dirbtuvėse. Skaityti toliau

A. Liekis. J. Pilsudskis – Lietuvos daigas subrendęs jai piktžole (43)

Stalinas, Pilsudskis, Hitleris | Alkas.lt koliažas

Gruodžio 5 d., prieš 150 metų Švenčionių rajono Zalavo kaime sulenkėjusio lietuvių šlėktų Pilsusdskių šeimoje gimė ketvirtas vaikas (iš dvylikos) lietuvių vadintas Juozelis (Juzefas), būsimas Lenkijos viršininkas, diktatorius, maršalas ir Lietuvos rytų pavergėjas. Bet ir šiandieną daugelio lenkų ir sulenkėjusių davatkų bei šovinistų dievinamas, tarp kurių nemažai ir linkusių melstis prie lietuviško akmens su įbetonuota jame to lenkų maršalo širdimi Vilniuje, prie Rasų kapinių vartų. Daugeliui tas garbinimas atrodo Skaityti toliau

G. Karosas. Interesas – Lietuva: dvispalvė magija (35)

Alkas.lt koliažas

Lietuvos padangėje dominuoja dvi spalvos: juoda ir balta. Nesutinkate? Deja, taip yra. Tiesa, kalbu apie politinę plotmę. Nors per amžius žmonių patirti dėsniai įvairūs, daugiaspalviai ir paprastai pasiteisina įvairiose srityse, dažnai požiūrio į Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykius  politinis vertinimas apsiriboja primityvia mažaspalvyste. Kodėl?

Ne paslaptis, kad didelei visuomenės daliai Lietuvos valstybės tapatybės tirpsmas Europos Sąjungoje, o ypač nuolaidžiaujant kaimyninės Varšuvos politikieriams, yra nepriimtinas. Pasisakantiesiems už Lietuvos interesus išsaugoti savo šalies tapatybę Skaityti toliau

G. Karosas. Vilties deklaracija, arba kodėl privalome ateiti (16)

Mitinge kalba Vilniaus tarybos narys Gintaras Karosas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje atsiranda pasisakymų, kad Lietuvoje stiprėja dešiniosios politinės jėgos. Mano manymu, toks įvardinimas nėra tikslus. Lietuvoje yra vyraujančios partijos, kurių, nežiūrint deklaruojamų ideologinių nuostatų, realius veiksmus drąsiai galėtume priskirti dešinės politikai. Vienas šį teiginį patvirtinančių rodiklių – daugumą šalių lenkianti ir daugumą piliečių žeidžianti atskirtis tarp turtingųjų ir nepasiturinčiųjų. Vadinasi, dominuojančios partijos per daugiau kaip ketvirtį amžiaus vykdė stambiojo kapitalo atstovams naudingą politiką, iš esmės buvo dešiniosios. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos. Z. Zinkevičius. Šalčininkų ir Vilniaus rajonų senųjų vietos gyventojų pavardės (5)

Zigmas Zinkevičius | Alkas.lt nuotr.

Skelbiama iš: Zinkevičius, Zigmas. Rinktiniai straipsniai, III, Vilnius: Lietuvos katalikų mokslo akademija, 2003, p. 94–101.

Šie rajonai po karo buvo gerokai atmiešti naujai atsikėlusiais gyventojais. Tų atsikėlėlių pavardės čia nebus liečiamos. Kalbėsime tik apie senųjų gyventojų pavardes.

Pirmiausia konstatuotina, kad jos iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitose Lietuvos regionuose gyvenančių žmonių pavardžių, tik labiau aplenkintos ir apskritai suslavintos. Skaityti toliau

Deportacija, kurios tikslas – asimiliuoti. Operacijos „Vysla“ 70-osioms metinėms (audio) (4)

Ekspozicja, skirta operacijos „Vysla“ 65-sioms metinėms. Rivnė, 2012 metų gruodžio 18 d. (nuotraukoje matome, kaip ukrainas Michajlo tampa Michalu, o Hryhorij – Gžegožu) | RadioSvoboda.org (RFE/RL), V. Odarčenko nuotr.

Prieš 70 metų – 1947 metų balandžio mėnesį – Lenkijos valdžia pradėjo ukrainiečių deportacijos iš pasienyje su Ukraina esančių rajonų į Lenkijos šiaurės vakarų regionų operacija. Viso tuomet priverstinai buvo perkelta apie 140 tūkstančių asmenų.

Apie šį įvykį „Radijo Svoboda“ (Радіо Свобода) žurnalistas Dmitro Šurchalo (Дмитро Шурхало) kalbasi su istorike Jana Primačenko (Яна Примаченко) ir Lenkijos bei Ukrainos santykių ekspertė Olha Hnatiuk (Ольга Гнатюк). Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos. Z. Zinkevičius. Dėl tariamai slaviškos lietuvių antroponimijos (17)

Zigmas Zinkevičius | Alkas.lt nuotr.

Sutrumpinta iš: Zinkevičius, Zigmas. Dėl tariamai slaviškos lietuvių antroponimijos, Baltistica, XLVII(2), 2012, p. 367–371.

Senosios Lietuvos valstybės valdovų raštinėse, be lotynų kalbos, buvo vartojama (bažnytinė) slavų kalba, perimta iš Kijevo Rusios ir atmiešta vietinių rytinių slavų tarmių elementais. Įvardijant asmenis, nežiūrint jų tautybės ir kuria kalba įvardijamasis šnekėjo, tose raštinėse buvo vartojami tėvavardžiai su priesagomis -ovič, -evič. Pavyzdžiui, lietuvis, kuris pats save vadino Jonas Petraitis „Jonas, Petro sūnus“, būdavo užrašomas Jan Petrovič. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos. Z. Zinkevičius. Lietuvių asmenvardžių slavinimas ir lenkinimas (10)

Zigmas Zinkevičius | Alkas.lt nuotr.

Zigmas Zinkevičius, Vilnijos lenkakalbių pavardės, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, p. 21–31. Sutrumpinta.

Lietuvių asmenvardžių, kaip ir viso lietuviško vardyno, slavinimą bei lenkinimą tyrė daugybė mokslininkų, tiek lietuvių, tiek ir užsieniečių. Iš pastarųjų minėtini Jano Otrembskio (Jan Otrębski) ir Jurgeno Princo (Jürgen Prinz) darbai. Šių eilučių autorius taip pat nemažai šiais klausimais yra rašęs. Todėl čia bus priminti tik patys svarbiausi dalykai. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos. Z. Zinkevičius. Lenkų kalbos atsiradimas Lietuvoje (10)

Zigmas Zinkevičius | Alkas.lt nuotr.

Skelbiama iš: Zigmas Zinkevičius, Vilnijos lenkakalbių pavardės, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, p. 15–20. Ištraukos.

Mokslininkai baltų kilmės hidronimų (upių ir ežerų pavadinimų) randa dideliame plote į rytus, pietus ir vakarus nuo Lietuvos bei Latvijos – dabartinių baltų žemių. Pirmieji tai ėmė skelbti rusų mokslininkai Aleksandras Kočiubinskis ir Aleksandras Pogodinas dar XIX a. amžiuje. Toliau jų darbą tęsė lietuvis Kazimieras Būga, vokietis Maksas Fasmeris (Max Vasmer), Skaityti toliau

J. Juodagalvis: Neužsirašysi antkapio lenkiškai – nuodėmių atleidimo nebus (6)

Jonas Juodagalvis | Propatria.lt nuotr.

Birželio mėnesį 89 gimtadienį švęsiantis dr. Jonas Juodagalvis švenčioniškių vadinamas Švenčionių krašto metraštininku. Mielagėnų valsčiuje Lenkijos okupacijos metais gimęs ir augęs istorikas yra išleidęs nemažai knygų apie Švenčionių istoriją, partizanus, sukilimus. Dešimtmečius istorijos mokytoju dirbusį Joną kalbiname apie šiandien mažiausiai aptarinėjamą XX amžiaus Lietuvos laikotarpį – tarpukario pilsudskinės Lenkijos okupaciją. 1920-1939 metais Mielagėnų valsčius buvo Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto dalis. Skaityti toliau

V. Sinica. „Be ryto naktis“: Lenkijos okupuoto Vilniaus lietuvių gyvenimas (25)

Alkas.lt koliažas

Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis
Ar jiems besuprantamos bus?  
Maironis „Pavasario balsai“, 1895.

Įžanga. Nutylėta istorija

Lenkijos 1920–1939 metais okupuoto Vilniaus istorija ilgą laiką liko nepastebėta Lietuvos istorijos tyrimuose, mokyme ir tautos istorinėje sąmonėje. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Garšva. Lietuvių kalbos substratas gretimose valstybėse (10)

Kazimieras Garšva | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Kazimieras Garšva. Lietuvių kalbos substratas gretimose valstybėse, Lituanistika šiuolaikiniame pasaulyje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 115–125. Ištraukos.

Kompaktiškas baltų (prūsų, jotvingių, lietuvių) plotas X–XII amžiais siekė Vyslą, Narevą, Varšuvą, Minską, XV–XVI amžių sandūroje – Karaliaučiaus, Geldapės, Suvalkų, Knišino, Balstogės, Valkavysko apylinkes, XIX amžiaus viduryje – Juodąją Ančią (po 1867 metų tas vietas sulenkino Vygrių vienuoliai), 1920 metais – Beržininką, Degučius, Seinus, Smalėnus, Šaltėnus, dabar – tik Aradninkus, Žagarius, Klevus, Vilkapėdžius, Raistakiemį, Seivus, Kalinavą. Tame plote apie 4 tūkstantmečius gyveno baltai. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: Vincas Martinkėnas. Vilniaus ir jo apylinkių čiabuviai (15)

vincas-martinkenas_mab-lt

V. Martinkėnas, V. Vilniaus ir jo apylinkių čiabuviai, Vilnius, 1990, 25 p. Ištraukos.

1940 metais, kai dirbau Vilniaus Adomo Mickevičiaus gimnazijoje, Lietuvos švietimo ministerija pavedė man parašyti lenkiškai brošiūrą apie Vilniaus krašto gyventojų, nebemokančių lietuviškai, kilmę. Tų pačių metų birželio mėnesį brošiūra buvo išspausdinta Vilniaus spaustuvėje „Ruch“. Bet prasidėjus birželio 15 d. įvykiams, visas jos tiražas žuvo. 49 metams prabėgus, toji brošiūra, galima sakyti, neprarado savo aktualumo. Čia pateikiamas lietuviškas jos variantas. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: P. Kalnius. Vilniaus gubernijos lietuvių XIX a. demografinė depopuliacija: mitas ar realybė? (28)

petras-kalnius_alkas.lt

Ištraukos iš žurnale „Liaudies Kultūra“ 2004, p. 15–26 skelbto straipsnio.

Etniniai lietuviai, XIX a. gyvenę paribyje su slavais, demografiniu gyvybingumu buvo lygiaverčiai slavams, tad lietuvių mažėjimo čia priežastis nebuvo susijusi su natūralaus prieaugio jų bendruomenėje smukimu, o su palaipsniu kitos kalbos (gudų, lenkų) perėmimu, kitos savimonės įgijimu.

Šiuo metu nesiginčijama dėl Mažosios Lietuvos lietuvių (vadinamų lietuvininkais arba mažlietuviais) bendruomenės žūties veiksnių ir priežasčių. Socialiniu ir kultūriniu požiūriu modernesnėje Prūsijos, vėliau Vokietijos, valstybėje tapusi negausia ir nekonkurencinga diaspora, Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: Lydos krašto etnolingvistinė praeitis (1)

Lydos turgus 1961 m. | wikipedija.org nuotr.

Juozas Mazelaitis. Įdomesni faktai iš mano gyvenimo. Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 499–517. Ištraukos.

Gimiau 1907 metais, pagal seną kalendorių spalio 14, o pagal naują – spalio 27 dieną, Benekainėlių kaime, Lydos rajone. Pagal dabartinį suskirstymą – Baltarusijoje. Mano tėvai – iš to paties Benekainėlių kaimo. Tėvas Vladas Mozolis, Mykolo sūnus, gimė 1882 metais, motina Kristina Rutkauskaitė, Motiejaus duktė, – 1883 metais. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: N. Vaišnytė. Balatnos (Varanavo) apylinkių istorija (1)

varanavas-voranava_wikimapia-org

Iš Nijolės Vaišnytės straipsnio „Balatnos (Varanavo) apylinkės: istorija, kultūra ir kalba iš Ramaškonių gyventojų lūpų“ (Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 545–556). Ištraukos.

Teritoriškai šios žemės dabar priklauso Baltarusijos Respublikai, tačiau ligi šiol daugelį kaimų nenutrūkstamas dvasinis ryšys sieja su Lietuva. Tai rytinė Balatnos (Varanavo) rajono dalis, kur kiekvienoje apylinkėje rastume kaimų, išsaugojusių baltišką kultūrą, turinčią daug archajiškų bruožų. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: A. Griška. Armoniškių Dainava (9)

lyda-gedimino-pilis_nezin-dailininkas-1874_wikimedia-org

Albinas Griška. Armoniškių Dainava (Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 518–545). Ištraukos.

Albinas Griška gimė 1915 m. kovo 1 d. Dainavos kaime, Balatnos (Varanavo) valsčiuje, Lydos apskrityje. Mokytis pradėjo gimtojo kaimo lenkiškoje mokykloje, nes lietuviškos lenkų okupacinė valdžia neleido atidaryti. 1927 m. įstojo į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos pirmąją klasę. Gimnaziją baigęs, 1937 m. įstojo į Stepono Batoro universitetą studijuoti chemiją. 1939 m. perkėlus Chemijos fakultetą į Kauno universitetą, studijas tęsė Kaune. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: M. Baužytė-Motiejūnienė. Dubiniai ir dubiniškiai (4)

Lietuva i r jos apylinkės 1867-1914 m. | wikipedija.org nuotr.

(Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 484–497). Ištraukos.

Marija Baužytė-Motiejūnienė gimė 1925 m. Dubinių kaime, Rodūnios valsčiuje (dabar Baltarusija), valstiečių šeimoje. Gimnaziją baigė Vilniuje. 1947–1952 m. Vilniaus universitete studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą,  mokėsi Vilniaus muzikos mokykloje, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1945–1949 m. dirbo Vilniaus lėlių teatro aktore, 1951 m. – vyr. laborante Vilniaus universiteto Užsienio kalbų katedroje, Skaityti toliau

R. Maceikianecas. Lietuvos lenkai – kas jie yra? (11)

Ryšardas Maceikianecas | asmeninė nuotr.

au senais sovietmečio laikais buvo juokaujama, kad prekybą ir kultūrą išmano kone kiekvienas, nes tos epochos pabaigoje apie tai buvo kalbama dažnai ir karštai. Nors prekybos iš tiesų nė nebuvo, ir tai liudijo vis ryškiau šviečiančios tuščios parduotuvių lentynos, o kultūros veikla, skirta laimėjimų, kurių nebuvo, propagavimui, taip pat žadino pagrįstų abejonių, ar apskritai tikslinga ją vykdyti anuometiniu pavidalu.

Šiandien viena iš tokių temų, kurias Lietuvoje išmano visi, yra Lietuvos lenkų problemos. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: J. Radziulis. Mano gyvenimo kronikos (3)

Knyga Sv. Kazimiero draugija_zmoniuknygos.lt

(Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 392–413). Ištraukos.

Jonas Radziulis gimė 1900.10.17 (30) Pelesoje, ūkininkų šeimoje. Pas daraktorę Viktoriją Čuikaitę pramoko lietuviškai skaityti. Dar iki Pirmojo pasaulinio karo skaitė lietuvišką spaudą, daugiausia „Aušrą“ ir „Viliją“. Apie 1920 m. susituokė ir apsigyveno Pavalakėje. 1918 m. pradėjo organizuoti Rodūnios parapijos lietuvišką jaunimą tautiniam darbui. 1919 m. J. Radziulio suburti jaunuoliai veikė kaip lietuvių šaulių būrys. Gudrus, drąsus ir turintis diplomatinių sugebėjimų J. Radziulis buvo Lietuvos valstybės žvalgas, atliko nemažai Lietuvos valstybei naudingų darbų. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Misius. Lietuvių persekiojimas tarpukary Lydos krašte (3)

Kazys Misius | vda.lt nuotr.

Kazys Misius. Šv. Kazimiero draugijos skyriai, skaityklos, vaikų darželiai (Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 152–186). Ištraukos:

Viena įtakingiausių lietuvių organizacijų okupuoto Vilniaus krašto kaimuose buvo Lietuvių Šv. Kazimiero draugija jaunimui auklėti ir globoti. Tokios tautiškai katalikiškos draugijos idėja kilo kun. Nikodemui Raštučiui. Jo pasiūlymui pritarė kunigai Petras Kraujalis, Jonas Skruodys, Vincentas Taškūnas ir Vincas Zajančkauskas. Dar 1922 metų pradžioje parengiamas Šv. Kazimiero draugijos įstatų projektas. Manyta, kad šv. Kazimiero vardas ne tik pabrėš organizacijos katalikišką kryptį, bet ir sumažins pretekstų prie draugijos kibti valdžios pareigūnams. Tikėtasi Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos naikinimo istorijos: N. Kairiūkštytė. Lietuvybės naikinimas Lydos krašte (4)

Anastazija Kairiukstyte_skriaudziai.lt

Nastazija Kairiūkštytė. Lydos lietuviai ir jų siekiai išlaikyti lietuvybę (1919–1939) (Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 134–151). Ištraukos:

Lydos kraštas siejamas su jo administracinėmis apskrities ribomis. Tačiau šios ribos nebuvo nuolatinės. Priklausomai nuo administracinių pokyčių didėjo arba mažėjo apskrities teritorija. 1913 m. Lydos apskritis užėmė 4,9 tūkst. kv. km plotą, kuriame buvo 237,6 tūkst. gyventojų. Jie gyveno 23 valsčiuose, apėmusiuose 1,1 tūkst. kaimų.

Pasak istorinių šaltinių, Lydos kraštas yra etninės lietuvių žemės, išsidėsčiusios Nemuno intakų Ditvos ir Gaujos baseinuose. Po III Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795 m.) Lydos apskritis, patekusi carinės Rusijos priklausomybėn, Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Misius. Neapykanta Lietuvai Lydos apskrities bažnyčiose XX a. pradžioje (6)

Kazys Misius | vda.lt nuotr.

Kazys Misius. Lietuvių kalba Lydos apskrities bažnyčiose XX a. pradžioje (Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 102–133). Ištraukos:

Kalbas, kuriomis Vilniaus vyskupijos bažnyčiose sakomi pamokslai, reikalauta žymėti 1828 ir 1830 metų vizitacijose. Tose vizitacijose akivaizdžiai ignoruojami Lydos aps. lietuviai. Antai 1828 metų Asavos bažnyčios vizitacijoje nurodyta, kad parapijoje gyventojų, kalbančių svetima, t.y. lietuvių, kalba, nėra. Todėl ir pamokslų kalba nenurodyta, kaip savaime suprantama. Deja, net po šimtmečio didesnė šios parapijos gyventojų dalis dar kalbėjo lietuviškai. Tais pačiais metais Varenavo ir Žirmūnų bažnyčiose būdavo sakomi tik lenkiški pamokslai. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: R. Žepkaitė. Rytų Lietuvos užgrobimas ir naikinimas XX a. (4)

Regina Zepkaite_alytausgidas.lt

Regina Žepkaitė. Lietuvių rytinių etninių žemių valstybinės priklausomybės problemos istorijos vingiuose (Lydos krašto lietuviai, I, p. 92–101). Ištraukos:

Žvelgdami į XIII a., t. y. į Lietuvos valstybės kūrimosi laikus, matome, kad Mindaugo laikų valstybės branduolys kūrėsi etninėse lietuvių žemėse, kurios rytuose siekė Breslaują, Pastovis, Krėvą, apėmė Ašmeną, Lydą, siekė ir Gardiną. Kad šiose žemėse dar XVI a. viduryje gyveno lietuviai, jau įrodyta archeologijos ir onomastikos duomenimis, lietuvių, baltarusių, rusų bei lenkų istorikų ir kalbininkų (Z. Zinkevičiaus, A. Vidugirio, E. Klimčiuko, P. Kušnerio, M. Grinblato, H. Turskos, J. Ochmanskio ir kt.) tyrinėjimais. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Misius. Dieveniškių krašto lenkinimas (3)

knyga Armija Krajova Lietuvoje

Kazys Misius. Iš Dieveniškių golgotos (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 138–176.) Ištraukos:

Lenkų kalbos plitimas Lietuvoje

1599 m. išleistoje Mikalojaus Daukšos „Postilės“ prakalboje teigiama, kad tarp lietuvių bajorų „daugiausia tokių, kurie lenkų kalbos nesupranta arba nekiek jos temoka“. Vilniaus vyskupijoje lenkų kalba buvo ypač atkakliai skleidžiama per bažnyčią. 1595 m. A. Kumelijus, vizitavęs Vilniaus vyskupiją,daugumą parapijų rado be kunigų, o buvę dvasininkai nemokėjo lietuviškai. Iš šios vizitacijos tampa aišku, kad Vilniaus vyskupijos dvasininkai nesiskaitė net su fundatorių Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: P. Kalnius. Dieveniškių apylinkės tautinė padėtis Nepriklausomybės pradžioje (16)

petras-kalnius_alkas.lt

Ištraukos iš: Petras Kalnius. Dabartinė etninė Dieveniškių apylinkės padėtis (etnosiociologinės apklausos duomenimis). Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 207–224.

Dieveniškių apylinkė gyventojų tautine sudėtimi – viena iš lietuviškiausių Šalčininkų rajone. Tai, kad Dieveniškės mažiau suslavėjusios negu kai kurios kitos į vakarus nutolusios Vilnijos krašto teritorijos, matyt, daugiausia lėmė tai, kad spartaus jų slavėjimo pradžioje šis procesas dėl daugelio priežasčių geografiškai nebuvo tolygus. Net XIX a. viduryje, kaip rodo tyrinėtojų duomenys bei to meto šaltiniai, Skaityti toliau