Dovainonių regykla – įstabi vieta prie Rumšiškių, pakylinti keliautojus aukštai virš Nemuno ir aplinkinių miškų. Seniausiais laikais čia mėgo dairytis šiaurės elnių medžiotojai, laukdami, kol migruojantys žvėrys bris į vandenį. Vėliau gyventa, švęsta, laidoti mirusieji. Plačiai archeologų tyrinėtas Dovainonių piliakalnis, pilkapiai, o iki šiol mažiausiai dėmesio sulaukė Mergakalnio papėdėje buvęs nepaprastas Nemuno verpetas; dabar, deja, apsemtas. Čia buvo galima išvysti deivę. Skaityti toliau
Laumės juosta yra vienas būdingų vaivorykštės, dangaus skliaute regimo efemeriško optinio reiškinio – įvairiaspalvės juostos – pavadinimas. Šis posakis, kiek romantizuotas ir plačiai vartojamas ne tik dangaus fenomenams, bet ir kitų sferų dalykams pavadinti, atrodo jau kiek banalokas. Tačiau gilinantis į jo kilmę, ištakas, vartojimo pradžią bei paplitimo baltų žemėse ir už jų ribų arealą, paaiškėja, kad vaivorykštės, kaip moteriškos mitinės būtybės ar jos atributo, samprata pasaulyje yra plačiai paplitusi, pradedant rytų, vidurio ir pietų Europa, baigiant pietvakarių Azija.
Kokia mintis, pati pirmoji užgimsta galvoje, kai pamąstome apie namus, kai ištariame žodį – „namai“?
Ko gero, daugeliui šis žodis siejasi su – jaukumu, ramybe, šiluma…
Kitiems, tai – saugus kampelis, erdvė, kurioje galima pasislėpti nuo gyvenimo negandų, kasdienių vargų. Tai vieta, kurioje galima pasisemti taip reikiamos vidinės ramybės, drąsos kovoti ir siekti tikslų, ryžto, kuris padės užtikrintai žengti per tokį širdžiai mielą, ašarų prisigėrusį ir džiaugsmingo juoko girdėjusį – namų slenkstį. Skaityti toliau
Sausio 21 d. 19 val. Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame kultūros centre (B. Radvilaitės g. 8), trys nepaprastos ir žymios tikro folkloro grupės – Ugniavijas, Sen Svaja ir Vėjopatis surengs Pusiaužiemio šventės koncertą „Dievo žirgai. Laumės kasos“.
„Pusiaužiemis – yra tokia išskirtinė diena, kuomet vyksta daug spėjimų apie ateinančius orus. Visi jau išsiilgę pavasario ir jo pirmosios žalumos. Nuo pusiaužiemio jau telieka tik pusė žiemos. Tvirti „Ugniavijo“ vyrai karinėmis giesmėmis gins mus nuo paskutinių žiemos speigų. „Sen Svaja“ merginos-laumės vilios saulę šildyti Skaityti toliau
Linas lietuvių tradicijoje buvo ypatingu augalu. Be jo nebuvo įsivaizduojamas ne tik kasdienis bet ir šventinis gyvenimas. Linų darbai buvo dirbami apskritus metus. Juos lydėjo dainos, žaidimai ir apeigos. Rudenį, nuimdami derlių senovės žemaičiai jau rūpinosi linininkystės sėkme kitais metais, prašydami linų dievybės Vaižganto globos. Šaltuoju metų laikotarpiu apdirbti linai verpiami, iš jų audžiamos drobės, iš kurių siuvami ir kasdieniai ir šventiniai aprėdai bei rankšluosčiai. Lietuvių žiemos ir pavasario šventėse gausu simbolikos (pavyzdžiui, persirengėlių kaukės su lino plaukais ir barzdomis, ilgi Skaityti toliau
Žilvinas Danys jau treti metai inicijuoja meninių-kalendorinių švenčių-performancų ciklą, kuriame interdiscipliniškai apjungiama gyvoji, atkurtoji ir interpretuotoji etnokultūrinė tradicija. Šventėms ruošiamasi tarptautinių kūrybinių stovyklų metu, kurios vyksta sodyboje Zarasų rajone Duburių kaime. Jaunieji menininkai ir folkloristai iš Lietuvos, Latvijos ir Ispanijos kviečiami bendradarbiauti, keistis idėjomis ir dalintis patirtimis. Skaityti toliau
Kalėdos – metas, kai į mus vėl atsigręžia motulė Saulė. Prasiveria Dangaus langai ir, stebuklinės šviesos paviliota, per aukštus kalnus, per žemus klonius su šyvais žirgais, nauju važeliu, geležiniais ratais, šilko botagais atvažiuoja Kalėda, atvežanti lašinių paltis, dešrų kartis, mergoms bielynas, riešutų maišelius, aukso kupkus, sidabro žiedus… Kalėdos dovanos – visa, kas žmogų padaro tikrai laimingą: sveikata, linksmybė, meilė, sotumas… Šventė!
Archyvinė tautosaka, nors ir menku aidu, vis dar atsiliepia vyresniųjų prisiminimuose: „Kap šara gudyna, Skaityti toliau
Alkas.lt toliau skelbia Inijos ir Jono Trinkūnų pasakojimus iš Indijos, kurioje jie šiuo metu vieši.
Modernizacija ir kiti veiksniai
Tradicijnės religijos išlaikymas Indijoje stebina, tačiau aišku, kad visa tai gyvuoja ne šiltnamio sąlygomis ir ne uždaroje erdvėje. Rytais eidami per Dwarką matėme, kaip seneliai Sadhu sėdi ir skaito ryto dienraščius. Kitur senelis, pasidėjęs šalia savęs, klauso radijuką ar naudojasi mobiliu telefonu. Matėme net vienoj šventyklėlėj žmogų dirbantį kompiuteriu.
Viešbutyje turėjau galimybę vis pasižiūrėti televiziją. Veikia daugybė kanalų, gali iki soties prisižiūrėti įvairiausių rūšių amerikiečių sukurtų filmų. Šie ir kiti veiksniai skatina ne tik modernizaciją, bet ir abejones savo tradicine kultūra. Mes visa tai gerai patyrėme Lietuvoje. Skaityti toliau
