Žymos archyvas: Kristus

G. Burneika. Kokią pasaulėžiūrą skleidžia krikščionybė? (video) (3)

2020 05 24 19:53

Krikščionių misionierius Bonifacas 724 m. nukirtęs šventą dievo Toro ąžuolą krikštija vokiečius. 1905 m. E. Doplerio (E. Doepler) paveikslo dalis | wikipedia.org nuotr.

Krikščionybė plito nešdama svetimą senajai baltų ir kitų tautų tikyboms pasaulėžiūrą, kurią su tam tikromis išlygomis galima būtų pavadinti gnostine. Kuo ji skiriasi nuo vadinamosios pagoniškosios? Pasak lietuvių kilmės anglų religijotyrininko Maiklo Jorko (Michael York), pagonybė visą būtį, įskaitant regimąjį pasaulį, laiko šventa, o gnosticizmui jis yra blogis, „tai, iš ko reikia ištrūkti. Gnosticizmas – tai žinojimo (gnōsis) kelias, kuriuo eidamas individas atranda „tikrąją realybę“, todėl atsiriboja nuo fizinio pasaulio ir grįžta prie pirminio Prado“ [1]. Skaityti toliau →

G. Burneika. Kodėl Judo-krikščionybė? (video) (39)

2020 03 24 15:00

judaizmas-krikscionybe-alkas-lt-koliazas

Ortodoksinė krikščionybė ir judaizmas stengiasi atsiriboti vienas nuo kito, todėl ir patį terminą „judo-krikščionybė“ vartoti vengia. Tačiau XIX a. žlugus Šventosios Romos imperijai (ją oficialiai panaikino Napoleonas 1806 m.) ir atsiradus galimybei į krikščionybę pažvelgti iš įvairių pusių, sąvokos „judo-krikščioniškoji civilizacija“, „judo-krikščioniškosios vertybės“ ir pan. prigijo ir paplito. Terminas susilaukė atskiro dėmesio 2012 m. prancūzų intelektualiniame leidinyje „Religijų istorija“ (Revue de l‘histoire des religions). Krikščionybės žydiškas šaknis ėmėsi nagrinėti tiek jos kritikai, tiek Skaityti toliau →

G. Burneika. Krikščionys tautininkai ir krikščionys globalistai (21)

2019 02 21 22:54

Etninės kultūros globos tarybos įsteigti specialusis prizas – skulptūra „Rūpintojėlis“

Žmonės vienijasi pavojaus akivaizdoje. Pavojus – globalizmas. Todėl ypač svarbus prigimtinio tikėjimo sekėjų patriotų sutarimas su patriotais krikščionimis tautininkais, kuriuos sieja meilė tėvynei, bet skiria religija. Kokie gali būti sutarimo taškai? Juk pasaulėžiūros skirtingos, o ir krikščionybės atėjimas į baltų žemes nebuvo taikus. Vis dėlto klaida būtų krikščionis tautininkus statyti į vieną eilę su krikščionimis dogmatikais, patyliukais pritariančiais Bažnyčios kitados padarytiems nusikaltimams ir beatodairiškai remiančiais dabartinę migracijos politiką bei užsimerkiančiais prieš nepaliaujamą pedofilijos skandalų srautą. Skaityti toliau →

D. Razauskas: Seneli Gintautai, apgink mūsų tautą! (18)

2018 12 31 13:41

Dainius Razauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr,

Švenčių proga apie Kalėdų papročius, jų ištakas pasakoja mitologas dr. Dainius Razauskas.

– Kokie Kalėdų laikotarpio papročiai yra paveldėti iš pagonybės?

– Mano atsakymas būtų iš dviejų dalių. Pirma, sąvoka „pagonybė“ yra ideologema, „pagonybės“ pasaulyje niekuomet nėra buvę. Antai bolševikai lietuvius pravardžiavo Skaityti toliau →

G. Burneika. Skirtumai ir panašumai tarp biblinio ir baltų Dievo (video) (45)

2018 08 17 13:21

Gintaras Burneika | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Skelbiame religijotyrininko Gintaro Bureneikos paskaitą, perskaitytą Romuvos stovykloje Dvarciškiuose (Švenčionių r.) 2018 m. rugpjūčio 15 Žolynų dieną.

„Šiandien tauta vertybių ir tapatybės kryžkelėje. Krikščionybė, sukompromitavusi deklaruojamas moralines vertybes, užleidžia vietą jos pagimdytai priešpriešai liberalizmui, ateizmui, agnosticizmui. Daugelis Lietuvos žmonių, siejančių krikščionybę su savo tautine tapatybe gręžiasi link savo gelminių baltiškų šaknų, tradicijų ir bando jas derinti su krikščioniškosiomis. Ar jos labai skiriasi? Ar suderinama Skaityti toliau →

G. Burneika. Kaip atgaivinti tautos šaknis (II) (35)

2018 05 21 10:00

2. Krikščioniškosios doktrinos ontologinis netikrumas

Krikščionybė išvaro žmogų iš jo namų – iškerta iš prigimtinių tautinių šaknų ir pakerta gelminius ryšius su senosios pasaulėjautos archetipais, arba dievais ir jų galiomis (žr. I dalį). Savų papročių, siejančių tautą su jos gamta, gyvenamąja tikrove, išreiškiančių meilę vietai ir teikiančių būties tikrumą, vieton ji bruka svetimus.

Priėmęs krikščionybę žmogus iškrenta iš savo tautos ir tampa Skaityti toliau →

Pievėnų Velykų nakties tradicija tęsiama (nuotraukos) (0)

2018 04 02 22:21

Velykų nakties budėjimas Pievėnų Jėzaus Nukryžiuotojo bažnyčioje | E. Butikio nuotr.

Kaip žinia, Pievėnų (Mažeikių r., Telšių apskr.) Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje puoselėjama sena tradicija Velykų išvakarėse budėti per naktį prie Nukryžiuotojo skulptūrėlės iki pat Kristaus prisikėlimo 2015 metų respublikinėje konkursinėje apžiūroje „Tradicija šiandien“, kurią rengia Lietuvos nacionalinis kultūros centras, laimėjo pirmąją vietą ir jos puoselėtojams buvo įteikta 700 eurų premija. Pievėniečiai tada žadėjo atnaujinti „žydukų“, kurie per naktį stengiasi pavogti Nukryžiuotąjį, kaukėms atnaujinti.

Skaityti toliau →

G. Burneika. Velykų spindesys ir skurdas (27)

2018 03 30 08:00

„Koncertas kiaušinyje“. Jeronimo Boscho paveikslas 1516 m. | Wikipedia.org nuotr.

Amžina šviesos ir tamsos kova gamtoje sukelia metų laikų virsmus, kuriuos prigimtinio baltų tikėjimo puoselėtojai pažymi šventėmis. Gamta – mūsų senojo prigimtinio tikėjimo Šventas Raštas, mokantis mus visokeriopos įžvalgos, o švenčių tradicijos neatsiejamos nuo gyvybinių jėgų apykaitos ir telkimo.

Krikščionybė, pradedant nuo pat jos įsigalėjimo IV a., atkakliai stengiasi iškreipti šių švenčių prasmę, primesdama joms su žydų tautos istorija ir religiją susijusius pavadinimus ir turinį. Skaityti toliau →

G. Burneika. Kanibalizmas ir žmonių aukojimas Biblijoje (12)

2017 11 29 15:00

Viešas tėvo Urbano Grandierio (Urban Grandier) sudeginimas apkaltinus sutarties su Velniu sudarymu | Amžininko piešinys, Ludenas, 1634 m.

Įprasta manyti, kad Biblijoje kalbama tik apie pasiaukojimą, bet tai tik dalis tiesos. Šv. Rašte aiškiai sakoma, kad bibliniam dievui žmonės ne tik aukojosi, bet ir aukojo kitus. Būdamas krikščioniu, tokių Biblijos vietų aš tiesiog nepastebėdavau, o kai pastebėdavau, mano protas spruko nuo jų šalin, bijodamas jas deramai įvertinti. Kaipgi galima negerai galvoti apie tai, kuo tiki, kuo tiki tau artimi žmonės, bendruomenė? Be to, studijuojant Bibliją joje paprastai ieškoma simbolinės įvykių prasmės, taip apeinant doroviškai nepriimtiną ir nepatogią tiesioginę reikšmę. Tad objektyvesnis biblinės ideologijos vaizdas tegali atsiverti tik nuo jos atsiskyrus, iš šalies.. Skaityti toliau →

J. Laučiūtė. Mes atsiprašėme. O jūs? (22)

2017 11 08 02:00

Lietuva vėl išprovokuota, vėl kalama ant antisemitizmo kryžiaus. Senas, nusibodęs, bet dėl to ne mažiau skausmingas siužetas: įžūli ar/ir infantili ypata netikėtai, išdavikiškai smūgiuoja į paširdžius, tačiau gavusi grąžos, visa gerkle piktinasi, kokie nekultūringi, netolerantiški tie, kurie išdrįso duoti grąžos.

Jei panašūs apsižodžiavimai, apsistumdymai vyktų šalyje, kur visi konflikto dalyviai išpažįsta Kristaus mokymą ir juo seka, panašūs priekaištai turėtų realų pagrindą, nes daugelis dar prisimename Kristaus raginimą gavus į vieną žandą, šiukštu, neduoti grąžos, bet dar Skaityti toliau →

G. Burneika. Apie tikrus ir netikrus dievus (10)

2017 10 18 20:53

Atsiliepiant į kunigo Mariaus Talučio straipsnį „Budizmas, pagonybė ir joga“

2014 metų pabaigoje tinklalapis propatria.lt iš punskas.pl perskelbė kunigo Mariaus Talučio straipsnį „Budizmas, pagonybė ir joga“, kuriame išsakytam požiūriui į senąjį baltų tikėjimą negaliu pritarti. Aš pats ilgą laiką buvau krikščionis, atidžiai studijavau Bibliją, todėl krikščionybės išankstinis neigiamas nusistatymas į kitus tikėjimus manęs nestebina. Todėl, nenorėdamas nieko įžeisti nei užgauti jokio tikinčiojo jausmų, vis dėlto pamėginsiu pasakyti kelis žodžius iš kitos pusės. Skaityti toliau →

G. Burneika. Biblijos dievo gailestingumas? (92)

2017 09 10 21:00

„Dievas Tėvas“, Siksto koplyčia, Mikelandželo tapyba, 1512 m. | Humancondition.com nuotr.

Bažnyčia 2016-tuosius paskelbė gailestingumo metais. Klerikalai ir krikščionybės ideologai mėgsta kalbėti apie krikščioniškąjį gailestingumą, o Biblijoje dievas vadinamas gailestingu ir maloningu (Iš 34, 6) [1]. Tačiau gailestingumas – tai ne užuojauta ir ne atjauta, kuri leistų įsijausti į kito žmogaus padėtį ir paliktų jį orų, bet pasigailėjimas, kuris žmogų ir daro pasigailėtiną bei apgailėtiną. Tokio pasigailėjimo slaptas tikslas ir yra, prisidengiant apsimestiniu rūpesčiu, pažeminti bei paniekinti žmogų. Taip piktas blogis prisidengia apsimestiniu gėriu, kuriuo ir paperka silpnesnį. Tuo remiasi visa bažnyčios veikla. Skaityti toliau →

G. Burneika. Kaip krikščionybė kėsinasi į lietuviškąją tautinę tapatybę (40)

2017 06 18 21:07

Pilėnų gynimas. Dail. Aleksandras Vitulskis, 1965 m.

Daugelis Lietuvos eilinių katalikų yra nuoširdžiai atsidavę savo tautai. Tačiau jie net neįtaria, kad krikščionių šventas raštas, kuris kasdien skaitomas bažnyčiose ir kuriuo remiasi katalikų ideologai ir kunigai, menkina bet kokį tautiškumą, papročius ir tradicijas, išskyrus išrinktosios Abraomo palikuonių, šiuo atveju – žydų tautos.

Žydų tauta yra gerbtina ir daugeliu atvejų dėl istorijos bėgyje iškilusių sunkių išbandymų verta užuojautos. Tačiau kito pagarba be savęs gerbimo yra ne tikra pagarba, o pataikavimas ir kito aukštinimas savęs menkinimo sąskaita. Šiame straipsnyje Skaityti toliau →

Europos tikslas: visuomenė be tautų, be lyčių ir be Dievo? (18)

2015 05 26 09:35

egle-juodvalke-i.sidareviciaus-nuotr.jpeg

Esama tokios graudžiai ironiškos, tikrą istorinį pamušalą turinčios dainos, pasakojančios apie žmogų, išvažiavusį traukiniu į Peterburgą, o atvykusį jau į Leningradą. Ją čia prisimenu tik todėl, kad vis dažniau ir vis skaudžiau pasijuntu šios dainos herojumi – 2004-aisiais atidavęs savąjį balsą už prisijungimą prie istoriškai krikščioniškos ir būtent tautų Europos, išties su visa Lietuva buvau prijungtas prie ES darinio, kuriame tradicinė moralė, tautų ir netgi lyčių įvairovė paskelbtos būtinomis sunaikinti piktžolėmis. Skaityti toliau →

A. Žarskus. Glūdėjimas ir prastumas (15)

2014 02 19 03:55

Aleksandras Žarckus | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Pamąstymai LPS Lietuvių tautinės kultūros sekmadieninės mokyklos 25-mečio proga (Pabaiga, pirmas dvi dalis rasite ČIA ir ČIA)

Tai kada gi žmogus pradėjo tikėti laisvių ir teisių iliuzija? Teigėme, kad tada, kai nustojo tikėti į Dievą. Šį kartą į tą patį klausimą atsakysime kitaip. Užuominą formos požiūriu kitokiam, bet iš esmės tapačiam atsakymui radau šioje rusų kalba išreikštoje sentencijoje:

Есть умные, над ными разумные, над разумными – мудрые, над мудрыми – премудрые, над премудрыми – святая простота. Lietuviškai skambėtų maždaug taip: Skaityti toliau →

Sekmadienio sakmė. Velykų pamokslas tariamiems krikščionims (83)

2013 03 30 10:00

Dievas neatima žmogaus orumo. Atvirkščiai: tik Dievas žmogui tikrąjį orumą suteikia. Tuščią puikybę, išdidumą, pasipūtimą – taip, Jis savo girnomis sutrina į miltus, bet ne orumą. Orumas nėra kuklumo, drovumo, nusižeminimo priešybė. Atvirkščiai: tik visiškai nusižeminęs žmogus gali patirti tikrąjį orumą. Nes tikrasis orumas – tai žmogaus ryšys su Dievu, žmogaus meilė Dievui, žmogaus ištikimybė Dievui. Kažkas iš senųjų graikų sakė, kad iš žmogaus prieš jo valią galima atimti viską, tik ne orumą – šį žmogus visuomet praranda pats.

Krikščioniškai kalbant, pats oriausias žmogus pasaulyje yra Kristus, vedamas nukryžiuoti. Ir nepasipriešino jis ne todėl, kad negalėjo ar jautėsi pasmerktas, Skaityti toliau →

J. Vaiškūnas. Kai žvaigždininkai buvo karaliais (4)

2012 01 06 01:36

Paprotys sieti senųjų metų pabaigą ir Naujųjų pradžią su žvaigždėmis ir žvaigždėtu dangumi – istoriškai susiklostęs reiškinys. Kalendorių sudarymas ir metų atskaita visuomet buvo žynių – žvaigždininkų (astrologų) pareiga. Pasitikdami Naujuosius kalendorinius metus – kaskart nesąmoningai sekame senąja tradicija – kreipdamiesi į žvaigždėtą dangų ir į žmones, kurie į jį žiūri.

Šiuolaikiniams pranašautojams astrologams ir magams tuomet žiniasklaida parodo didesnį dėmesį. Prisimenami ir visus metus užmiršti astronomai. Jų klausiama: „Kas mūsų laukia ateinančiais metais?“ Skaityti toliau →