Žymos archyvas: Ketvirtadienio Perkūnkalbė

Ketvirtadienio Perkūnkalbė (14)

Perkūnas tarė:

Tikrai yra aksioma, leidžianti nuginčyti krikščionį.
Jų stiprybė slypi jų gausybėje.
Mūsų stiprybė yra vandenyje.

Jie remiasi žodžiu, mes – mintimi.
Jie remiasi tikėjimu, mes – žinojimu.
Jie tiki tuo, kas parašyta, mes – kas išmąstyta.
Jie sako, mes klausomės. Skaityti toliau

Ketvirtadienio Perkūnkalbė (0)

Pagal senovės lietuvių tradiciją, kūčios yra laikas, kai prie stalo gali rinktis tik šeima. Nei Kūčių dieną, nei pirmąją Kalėdų dieną šiukštu negalima peržengti kito žmogaus namų slenksčio, nes išsineši Ugnį. Tik antrąją Kalėdų dieną prasideda visuotinė linksmybė ir į lauką pasipila arklių traukiamos rogės. Šią dieną reikia lankyti gimines ir artimuosius.

Laikams pasikeitus senąją tradiciją svarbu priderinti prie šiandieninės. Šiais laikais dažniausiai Kalėdas švenčia ne tik šeima, bet ir plati giminė, Skaityti toliau

Ketvirtadienio Perkūnkalbė (42)

Vieša pripažintis. Aš melavau, vogiau, keikiausi, negerbiau savo tėvo ir motinos. Bet vis tiek buvau geras žmogus, tu turi tai pripažinti. Niekada neįžeidžiau teisingumo Dvasios. Padariau klaidų, bet kaskart pati labiau save už jas pasmerkdavau, nei kad tu galėtum. Ir niekada neatsisakiau smerktinų dalykų, jei tik jie TEISINGI, stodavau jų ginti atkakliau ir drąsiau, nei tu būtum galėjęs.

Jie išsikraustė. Skaityti toliau

Ketvirtadienio Perkūnkalbė (4)

Kai pataisyt nelaimę nėr vilties,
Dvejonių siaubas dingsta iš širdies.

Kas verkia dėl įvykusios bėdos, –
Naujų bėdų sulaukia visados.

Jei nuskriaudė tave žiauri Lemtis, – Skaityti toliau

Ketvirtadienio Perkūnkalbė (33)

Šiandien gana populiaru įvariomis moralinėmis temomis kalbant, kai kalba pasisuka ir apie religijas, panarstyti statistiką, ją supriešinti su realybe. Turbūt kiekvienas esame girdėję, galbūt ir patys ne kartą sakę, kad Lietuvoje daugiausia krikščionių, nors krikščionimis daug kas save linkę vadinti ir apklausose tokiais užsirašyti, tačiau realybėje mažai lietuvių vaikšto į bažnyčią ir nuoširdžiai išpažįsta (krikščionišką) religiją. Aš šio teiginio nebandysiu Skaityti toliau

Ketvirtadienio Perkūnkalbė (40)

Šiandien norėčiau priminti antikos filosofus, kuriuos savotiškai savinasi krikščionių propaganda. Teigiama, kad pagonys antikos filosofai savo veikaluose kalbėjo ne apie pagoniškuosius dievus, bet apie kažkokį abstraktų dievą, labiau artimą krikščionybei. Drįstu tuo abejoti. Toje pačioje Robin Lane Fox knygoje “Pagonys ir krikščionys” pasakojama apie Plutarchą, pagonį graikų filosofą, kuris net du savo veikalus skyrė mistiškąjai Klėjai. Klėja buvo Delfų orakulo žynė, tarnaujanti Didžiajai Deivei. Išlikę šaltiniai rodo, kad Klėja buvo kilusi iš aristokratų šeimos. pats Plutarchas, įžangoje Skaityti toliau

Ketvirtadienio Perkūnkalbė (111)

Vakar Kūlgrindos repeticijoje gana tvirtai buvo užginčyti Bumblausko teiginiai, kur jis kalba apie lietuvių dievus, kaip galinčius apsireikšti žmonėms. Diskusijos dalyviai reiškė nuomonę, kad tai iš krikščionybės pasiskolinti įvaizdžiai. Vis dėlto gali būti nebūtinai taip. Robin lane Fox savo knygoje „Pagonys ir krikščionys“ kalba apie amžių sandūrą, kai senovės Romoje Skaityti toliau

Ketvirtadienio Perkūnkalbė (6)

Prieš Žolinę

Gražiame kūne – graži siela, sakydavo romėnai ir kažin, ar jie klysdavo. Šios vasaros Romuvos stovyklą prisiminus tampa aišku – stovykla pasisekė tik todėl, kad mes nepatingėjome papuošti kūno, išorės, padabinti beržo šakomis ir gėlėmis kaip niekada anksčiau. Tada susitvarkė ir siela – Žolinės šventė buvo pilna to vešėjimo kaip niekada kitą kartą.

Mūsų protėviai iškėlė darnos su visu aplinkiniu pasauliu idėją. Darna, nenorėdama kelti nedarnių ginčų, pati savaime savy talpina labai daug skirtingų idėjų. Darnus būsi ir tada, jei derindamas du priešingus dalykus būsi tiek pat geras, kiek blogas, ir tada, jei stengsies saugoti darnią taiką su viskuo aplinkui. Skaityti toliau

Ketvirtadienio Perkūnkalbė (8)

Senovės lietuvių tikėjimas ilgus šimtmečius buvo lyginamas su krikščioniškuoju, nes pastarasis brovėsi į baltų žemes, todėl nieko nuostabaus, kad krikščioniškoji ideologija palyginama su pagoniškąja mąstysena ne viename senoviniame pasakojime, ne vienas senas žmogus dar ir dabar gal nė pats nejausdamas šiuos du tikėjimus sulygina, bandydamas atrasti geresnį, teisingesnį kelią sau ir tautai. Vieno, reikia pripažinti, pagarbos nusipelniusio tremtinio – kunigo Vinco Algirdo Pranckiečio – prisiminimuose yra įrašytas ir toks sakinys: „Dabar yra nemažai jaunuolių, kurie, praradę tikėjimą, sakosi norintys grįžti į senąją pagonybę. Bet tai jau praeitis. Be to, Skaityti toliau

Ketvirtadienio Perkūnkalbė (6)

Dabar baisiausiai pervertinama kūryba – žiūrėk, jei tik nori kokio padoresnio darbo, kokios šiltesnės vietelės, tai būtinai turi kišenėje nešiotis du dalykus – darbą komandoje ir kūrybiškumą. Atrodo, kurti turi visi – ir pavieniui, ir komandomis. O tai, ką jie sukuria, atgula kaži  kokiose duombazėse (panašiai kaip sovietiniuose kolūkiuose arba profsąjungose, kai du žodžius nepaisydami gramatinių normų sujungiame į vieną lyg būtume prakeikti kryžiuočiai) ar kitokiuose sąvartynuose, iš kurių gal kažkas kada nors kai prireiks išsitrauks tavo kūrybos vaisių kaip kokį alma mater. Dažniausiai kaip tik tada, kai pasibaigia tualetinis popierius (tualpopieris, jei pasiilgote sovietmečio). Skaityti toliau