Žymos archyvas: Kenigsbergas

B. Leonavičius: Lietuviai kolonizuojasi savo noru (4)

Bronius Leonavičius | respublika.lt, S. Žumbio nuotr.

Jei sodietį užrištom akim paliktum centrinėje sostinės gatvėje, nuplėšęs raištį vargu ar jis atspėtų kur besąs – svetimžodžiai svetimžodžiai svetimžodžiai. Taip po truputį, po trupinį, nuosekliai metodiškai trinama lietuvio atmintis, ją kompensuojant svetimybių kamšalais.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, dailininkas Bronius Leonavičius, pernai lankęsis vietose, kurias drąsiai gali vadinti kraštu su išoperuota atmintim (jo ir dar trijų lietuvių grafikų paroda „Lietuviškosios istorijos takais“ buvo eksponuojama Karaliaučiaus (Kaliningrado) krašte, Tilžėje (Sovetske), sako, kad paveldo atžvilgiu Lietuvos politika tokia: viena ranka trinama, kita – saugoma. Klausimas tik, kuri Skaityti toliau

J. Užurka. Lietuviai kariai Rytprūsių karo operacijoje (1945 01 13 – 04 26). Karaliaučiaus krašto okupaciją prisiminus (9)

Sovietai užima Karaliaučiaus miestą. 1945 m. pavasaris | antraspasaulinis.net nuotr.

Ar Rytprūsiuose (Karaliaučiaus krašte) vokiečių armijų grupuotės „Centras“ sunaikinimas turėjo strateginę reikšmę karo eigai, ar tai buvo Maskvos politinio plano karinė dalis, vykdant sąmoningą žmonių genocidą Karaliaučiaus žemėse?

Į šį klausimą išsamiau galima atsakyti tik, kiek įmanoma remiantis abiejų kariavusių bei trečiųjų šalių prieinamais dokumentais, išnagrinėjus faktinę to meto politinę bei karo padėtį frontuose. Šiame straipsnyje aš pagal galimybes išsamiau panagrinėsiu tik vieną karinį klausimą: koks buvo Rytprūsiuose jėgų santykis tarp kariaujančiųjų pusių prieš operaciją Skaityti toliau

Būtojo Kenigsbergo paieškos Karaliaučiuje (0)

R.Flicko knygos „Paskutinis traukinys“Rytprūsių istorija, žinia, nėra Lietuvos istorija, vis dėlto ji mums sava – ir didelę to krašto dalį Mažąja Lietuva vadiname, šioje dirvoje suleistos nemenkos mūsų Raštijos šaknys,  ir dar nesena – XX-ojo amžiaus – tragiškoji istorija ne vieno  rytprūsiečio, net ir „grynakraujo“ vokiečio, likimą pavertė lietuvišku… Manau, galime pasidžiaugti, kad literatūriniame šios istorijos veidrodyje jau regime ne vien didingas Mažvydo, Donelaičio ar Herkaus Montės figūras, bet ir mažų žmonių Istorijos traiškytus likimus. Turiu galvoje istorines mūsų baltąsias dėmes naikinančius vienas po kito pasirodžiusius romanus – pirma Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“, o visai neseniai ir Roko Flicko „Paskutinis traukinys“. Skaityti toliau