Žymos archyvas: Kazimieras Jaunius

R. Šarknickas. Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus bandomas paversti negyvu (6)

arunas-snieckus-vasilaiuskaites-nuotr-2012-02-24

Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus bandomas paversti negyvu Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus įkurtas 1990 m. buvusioje klebonijoje. Tai seniausias išlikęs pastatas Vilkijoje. Manoma, kad šiam namui yra per 300 metų. Jo sienos regėjo mums gerai žinomus lietuvių kūrėjus, tačiau ryškiausią pėdsaką čia paliko garsiausias lietuvių tautosakininkas ir etnografas Antanas Juška. Jo sukaupti lietuvių liaudies dvasiniai turtai ir šiandien stebina savo gausa. A. Juškos amžininkai mini daugiau nei 70 tūkst. senųjų lietuviškų žodžių žodyną, Skaityti toliau

V. E. Bortkevičienė, J. Prasauskas. Žymus – užmirštas lietuvių kalbininkas, kunigas Kazimieras Jaunius (1)

Kazimieras Jaunius. Atvirukas, 1919 | A. Aleksandravičiaus nuotr.

2019 m. kovą sukako 111 metų nuo žymiojo lietuvių kalbininko, lyginamosios kalbotyros garbės daktaro, profesoriaus, kunigo Kazimiero Jauniaus mirties.

Kazimieras Jaunius gimė 1848 m. Lembo kaime, dabartinės Šilalės rajone. Jo tėvai – Veronika Grigaliūtė ir Juozapas Jaunius. Teigiama, kad Kazimiero Jauniaus tėvas buvo labai sumanus ir gabus ūkininkas. Nors nemokėjo rašyti, gebėdamas skaityti gerai išmanė valstiečių žemės valdymo įstatymus, servitutų taisykles ir su noru padėdavo aplinkiniams žmonėms įvairiausiais patarimais. Skaityti toliau

A. Judžentis. Dėl vienos mūsų rašybos tradicijos (10)

Alkas.lt koliažas

Pastaruoju metu spaudoje pasirodė publikacijų, kuriose mūsų senoji raštija pasitelkiama kaip argumentas sprendžiant dabartinius asmenvardžių rašybos klausimus. Kalbama net apie tam tikrą raidžių {q}, {x} ir ypač {w} vartojimo senuosiuose raštuose tradiciją:

„šios lotyniškosios abėcėlės raidės [q, w, x] buvo Lietuvos kultūroje vartojamos ne vien nuo lotyniškosios administracinės, teisinės ir kanceliarinės kalbos pradžios, bet taip pat ir nuo raštijos lietuvių kalba ištakų – pavyzdžiui […] raidė W buvo vartota ir Martyno Mažvydo, ir Mikalojaus Daukšos, ir Kristijono Donelaičio kūriniuose bei raštuose.“[1] Skaityti toliau