Žymos archyvas: karalius

A. Butkus. Lietuvos valstybingumo pobūdžiai ir jų interpretacijos (82)

Straipsnis parengtas pagal 2018 m. balandžio 26 d. Daugpilio universitete skaitytą pranešimą šio universiteto Garbės daktaro vardo suteikimo autoriui proga.

Valdovo titulatūros klausimas

Senasis lietuviškas valdovo pavadinimas buvo viešpat(i)s – tokia jo reikšmė pasiekė ir lietuvių raštijos laikus, net XIX a., plg.: Krezus, Lydijos viešpats, turėjo vienturtį sūnelį nebylį (S. Daukantas). Skaityti toliau

Valdovas, kuris turėjo viską ir viską prarado (0)

S. Spurga | Evgenijos Levin nuotr.

Vasario 23 d., penktadienį, 13 val., Vilniaus knygų mugėje, Rašytojų kampe, vyks pirmasis knygos – „Iliuzijos – irgi gėlės“ pristatymas. Pristatyme dalyvaus autorius Saulius Spurga, rašytojas Regimantas Dima, publicistas, rašytojas, mokslo populiarintojas Justinas Žilinskas.

Saulius Spurga – socialinių mokslų daktaras, dirbęs medicinos, žurnalistinį, universiteto vadybos darbą, daugelį metų rašęs komentarus visuomeninėmis temomis, pasisakęs televizijos ir radijo laidose. Penkių knygų autorius, tarp jų – romanai „Pasaulio vidurys“ ir „Gintarinė valstija“. Publikuoja apsakymus nuo 1985 m. („Veidai“, „Literatūra ir menas“, „Metai“ ir kt.). Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Koks karalius liepęs senus tėvus žudyt (2)

rugiai-javai-pjautuvas_jonov-nuotr

Kad kitą kartą koks karalius buvęs įsimanęs senus žmonis žudyti. Vienas sūnus turėjęs jau seną tėvą, tam labai buvę gailu, tai jis jį vis kavojęs, kad jo nenužudytų pajutęs tas karalius.

Vieną kartą užėję labai blogi metai, tai nebebuvę nė iš kur rugių sėklos gauti. Tas sūnus ir dejuojąs, ir tėvo rodos klausiąsis: ką dabar reiktų daryt? Tėvas sakąs:

– Vaikel, jug iš anų gerų metų, kur tebėra prikrauti kūlių du daržingaliai, tada čyst neiškūlėm, tai dabar iškulkit, ir bus sėklos. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Karalius ir piemenukas (0)

Saules palydos-daraskevicius

Buvo vienas sanas karalius, ir anas taip pasakė:

– Jau greit mirsiu ir Dievo neregėjau.

Pasakė taip, kad suveit visi didikai pas jį ir parodyt, kokis Dievas yr. Suvejo tie didikai, ir anas pasakė:

– Būsite nubausti, kad neparodysite man Dievo.

Visi bijojo, kad juos nubaus, kad jau mirtis jiems bus. Užgirdo vienas piemenukas, bet anas nemažas jau buvo, ir atajo. Atajo: Skaityti toliau

R. Tuminas: Pasiskolinkim karalių (5)

Rimantas Tuminas | S. Žumbio nuotr.

Prieš porą metų užkluptas ligos lietuvių režisierius, Vilniaus mažojo teatro ir Maskvos J.Vachtangovo teatro meno vadovas Rimas Tuminas tvirtino ne kovosiąs su ja, bet nepasiduosiąs. Šiandien, kalbinamas apie jį užklupusį pasaulinį pripažinimą, sako: „Aš pasiduodu, – anksčiau pats gyvenimą planuodavau, dabar kiti mane planuoja.“ Apie isteriją „rusai puola“ kalbėjo ironiškai, apie Lietuvą – skaudžiai. Vienaip ar kitaip, mus Europos Sąjungos direktyvos į priekį veda, sakė, tad paleiskime valdžią, kad ji nedubliuotų jos parlamento, ir gyvenkime taikingai, brangindami vienas kitą, – juk mūsų tiek mažai belikę… Skaudžiai sarkastiškai skambėjo jo žodžiai. Skaityti toliau

A. Bučys. Apie Lietuvos karalių Gediminą (II) (112)

Karalius Gediminas | A.Liupšio paveikslas 2007 m.

Tęsinys. Pradžia ČIA.

Dėl ko  tartasi Gedimino ir Jono XXII laiškuose

Galima būtų manyti, kad Romos popiežiaus ir Lietuvos karaliaus korespondencijos tekstai atspindi tiktai pradinę derybų stadiją, kai šnekama apie Gedimino galimą atsivertimą į katalikybę ir dar neatėjo metas kalbėti apie karaliaus karūną.

Bet atkreipkime dėmesį, kad tekstuose nešnekama ir apie karūnavimą. Skaityti toliau

A. Bučys. Apie Lietuvos karalių Gediminą (I) (40)

Gediminas | dail. Artūras Slapšys

Šiemet sukanka 700 metų, kai  Gediminas tapo Lietuvos karaliumi, pradėjęs valdyti 1316 metais, mirus vyresniajam jo broliui Vyteniui. Ta proga skelbiame ištrauką iš naujos, spaudai paruoštos Algimanto Bučio knygos  „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“. Ši knyga skiriama Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui pagerbti.

/…/

Gedimino titulai jo paties laiškuose Skaityti toliau

Lietuviai ir latviai kartu kurs filmą apie žiemgalius (7)

Karalius Nameisis | euratlas.net nuotr.

Lietuviai kartu su latviais ketina kurti filmą apie baltų gentį žiemgalius ir jų kunigaikštį Nameisį. Planuojama, kad filme vaidins lietuvių ir latvių aktoriai.

Pasak filmo režisieriaus latvio Aigaro Graubo (Aigars Grauba) svarbiausia filmo tema bus vienybė. A. Graubo nuomone to meto Latvijoje gyvenusios gentys ir jų vadovai nesugebėjo susitarti tarpusavyje, todėl kryžiuočiams pavyko įsitvirtinti jų žemėse.

Pradžioje filmą buvo sumanyta pavadinti „Nameisio žiedas“. Tačiau filmą sutikusi platinti britų kompanija „Kaleidoscope“ pareiškė, kad vardas Nameisis pasaulyje nieko nereiškia. Skaityti toliau

K. Čeponis. Lietuvos Valstybės valdovai – kunigaikščiai ar karaliai? (52)

Lietuvos didysis kunigaikštis soste. Piešta apie 1555 m. Vilniaus kapitulos aplinkoje | Iliustracija iš E. Rimšos knygos "Heraldika" (2004)

Anglų kalboje yra germaniškos kilmės žodis „king“ – būtent šiuo titulu anglai jau daugiau kaip 1000 metų vadina savo valdovą. Žodis „king“ yra tiesioginis senovės germanų (taip pat ir germanų skandinavų) žodžių „kung“, „koning“, „konung“, „kunig“, „kunigaz“, „koningaz“ kalbinis-etimologinis bei istorinis-prasminis atitikmuo.

Lietuvių kalboje šių žodžių pilnas atitikmuo yra senovinis lietuviškas titulas „kunigas“. Istoriškai jis (kaip ir germanų kalbose) reiškė ir valdovą, ir vyriausiąjį šventiką. Būtent tokiais ir buvo Lietuvos Valstybės valdovai iki krikšto. Tačiau po to, kada Lietuvą pakrikštijo, valdovo ir šventiko funkcijos „išsiskyrė“, ir lietuvių kalboje žodžiu „kunigas“ pradėjo vadinti katalikų šventikus, o valdovą pradėjo vadinti išvestiniu žodžiu „kunigaikštis“. Skaityti toliau

Ispanijos karalius Pylipas VI davė priesaiką (0)

Felipe VIŠiandien, birželio 19 dieną, prisiekė naujasis Ispanijos karalius Pylipas (Felipe) VI. Nors tai pirmasis monarcho pasikeitimas jau demokratinės Ispanijos istorijoje, tačiau dėl šalį slegiančios krizės visos iškilmės buvo kuklios.

Nusivylę nukarūnuota ir pasaulio čempionate du pralaimėjimus patyrusia futbolo rinktine ispanai su nauja viltimi žvelgia į naująjį karalių – Pylipą VI. Skaityti toliau

Tadeušas Romeris pristato savo fotografijų parodą „Malibâ“ (0)

Iš T.Riomerio fotoparodos | organizatorių nuotr.

2005 m. kaip profesionalus fotografas  lydėjau šveicarų humanitarinės pagalbos grupę, dirbančią Bandiagaros plynaukštės kaimuose. Ten  susipažinau su nepaprastai gražiais ir kilniadvasiškais Malio žmonėmis, gyvenančiais vienoje skurdžiausių, bet kartu su turtingiausių mano kada nors aplankytų kraštų.

Keliavome visuomeniniu transportu, kur tarp kojų lakstė viščiukai ir spietėsi ožkos. Man, kaip kanadiečiui, šis pirmas susitikimas su Afrika buvo sukrečiantis. Pirmiausia, didžiulį įspūdį darė skurdas ir chaosas, kuris, rodos, viešpatavo visur. Tačiau pasikalbėjęs su žmonėmis ir Skaityti toliau

M. Jučas. Nauja knyga apie Vytautą Didįjį (2)

Nikodem J. Witold wielki książę litewski (1354 lub 1355 – 27 października 1430), Kraków: Avalon, 2013.

Vis dar neslūgsta įvairių šalių istorikų dėmesys lietuvių tautos didvyriui Vytautui. Apie jį rašo ne tik savi, bet ir svetimi autoriai, ypač lenkų ir vokiečių mokslininkai, literatai. 2013 m. Krokuvoje buvo išleista ir Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto profesoriaus Jaroslavo Nikodemo (Jarosław Nikodem) studija apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą. Jos autorius nėra šioje srityje naujokas. 1995–2013 m. jis yra paskelbęs 26 publikacijas Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie karalių ir varną (3)

Varna ant stogo | venividi.ru nuotr.

Kad buvo kitąsyk karalius toks bagots, toks bagots! Pasistati jisai sau namus iš plytų raudonų ir užsidengi stogą auksinim blėtom.

Vieną saulėtą dieną susimislijo jisai važiuot ir pažiūrėt iš tolo, kaip išrodo jo palocius. Pakinki šešis gerus arklius ir važiuoja. Nuvažiavo kelias mylias neatsisukdami ir dar gal būtų važiavę tolyn, ale kaip tik iš netyčių karalius žvilgterėjo ing užpakalį ir apalpo pamatęs, kad visas dvaras liepsnose. Liepi važnyčiai, kad ko greičiausiai, kaip tik arkliai įkabino, lėkt namo. Ogi parlėkus namo žiūr, kad tai stogas nog saulės blizga. Karalius iš to piktumo liepi tuojaus visą stogą aplieti su smala. Skaityti toliau

Šachmatų figūrų simbolika (1)

Luiso salos šachmatai. XII a. pab.

Tikriausiai kiekvienas žino, kas yra šachmatai. Jau prieš kelis šimtmečius buvo iškelta versija, kad šio neįprastai intelektualaus ir daugybę amžių populiarumo vis neprarandančio stalo žaidimo „protėvis“ gimė kažkur senovės Persijoje ar Indijoje, o europiečiai jį perėmė iš arabų. Savo pergalingą žygį po Europą šachmatai pradėjo iš Viduržemio jūros baseino pirmojo tūkstantmečio antroje pusėje ir netrukus paplito visuose kraštuose. Kaip ir pats žaidimas, europietiškoji šachmatų istorija be galo įdomi ir kupina paslapčių, tačiau čia pasistengsime nušviesti ne istorinius šachmatų kelius, bet galimus simbolinius šio žaidimo aspektus.

Viduramžiais neabejota, kad toks paslaptingas ir mįslingos simbolikos kupinas žaidimas galėjo būti perimtas tik iš Rytų, nors jo autorystė neretai priskirta seniesiems graikų filosofams ar antikinių legendų personažams. Dažniausiai ne itin įmantrios arabiško šachmatų pirmtako Skaityti toliau

Vyndarystės židinys (0)

Zurabas Cereteli. Vynuogių rinkimas

Seniausios vynuogininkystės atsiradimo legendos susijusios su Pietų Kaukazu, kuriame nuo seniausių laikų gyveno autochtoninės iberų-kaukaziečių gentys. Įdomi legenda, kurios pradžia susijusi su dviem skirtingais pasauliais – semitiškuoju ir Biblija, anot kurios, kultūrinės vynšakės tėvynė yra Užkaukazė, ir indoeuropietiškuoju – persiškuoju-iraniškuoju. Ji aptinkama ir žinomo filosofo bei poeto Omaro Chajamo (1048–1122) kūrinyje „Nauruzname“. Jame, be kita ko, kalbama apie vyną, jo savybes, atsiradimą Irane. Padavimo pradžioje pažymėta, kad pasakojimas pagrįstas istorinių šaltinių duomenimis.

Kartą karalius Horasana Šamiranas (Šamirano miesto įkūrėjas), karalaitis Badamas ir karališkoji diduomenė buvo susirinkę rūmų sargybos bokšte. Netikėtai atlėkė paukštis-burtininkas (grifas; šuo-paukštis) – jo kaklą buvo apsivijusi gyvatė – ir nutūpė prieš juos. Karalaitis Badamas paleido strėlę, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apė žmogų melagį ir karalius (0)

Karalius ir pajacas | kamerinisteatras.lt nuotr.

Vienoj karalystėj buvo labai biednas žmogelis. Jam nieku nesisekė, kad jis kur tik ėjo, tai vis žuvo. Ką jam daryt? Išsimislijo, ais jis meluot: „Rasi, – sako, – su melu man seksis“. Nuvėjo in tą miestą, kur karalius gyvena.
Tenai pradėjo meluot pas vieną, pas kitą, pradėjo jau jam po biskutį sektis, pradėjo gautie po biskį ant maisto.

Ale išgirdo karalius, kad atsirado mieste naujas melagis. Pašaukė pas save datirt, ar jis gal gerai meluot. Sako:
– Dabar tu man pameluok.
Sako melagis:
– Neturu atliekamo laiko, turu ait pas marias. Ana tam ir tam daikte žuvys ant kranto lipa, turu ait nešt žuvų: neturu su pačia, su vaikais ką valgyt. Skaityti toliau

Trakų salos pilyje – paroda ir G.Kazimierėno paveikslo pristatymas (0)

trakai-numizmatikoje_parodaLiepos 26 d., penktadienį, 18 val. Trakų salos pilyje vyks parodos „Trakai numuzmatikoje“ atidarymas ir G.Kazimierėno paveikslo „Vytautas, laukiantis karūnos“ pristatymas. Renginys organizuojamas minint Trakų istorijos muziejaus įkūrimo 65 jubiliejų.

„Trakai – nedidelis, bet labai svarbus Lietuvos istorijai ir kultūrai miestas – yra gan plačiai atspindėtas medaliuose, ženkluose, žetonuose, plombose ir ženkliukuose, – pasakoja Virgilijus Poviliūnas, Trakų istorijos muziejaus direktorius. – Džiugu, kad daug faleristikos ir numizmatikos eksponatų, Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Lietuvos Respublika ar Lietuvos Karalystė? (30)

Česlovas Iškauskas | DELFI, V.Kopūsto nuotr.

Perfrazuojant žinomą posakį apie mišką ir medžius, galima būtų tvirtinti, kad kuo giliau į istoriją, tuo daugiau nežinomųjų. O prieš 760 metų įvykęs pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo vainikavimas apskritai apgaubtas spėlionių ir ginčų rūko.

Tai tarsi pagrindžia savaitraščio „Veidas“ ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ birželio antroje pusėje atliktų tyrimų rezultatus, pagal kuriuos Valstybės dienos ir apskritai valstybės švenčių nešvenčia apie 15 proc. apklaustųjų. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie razumą ir dalį (0)

„Dvynių akmuo“ | V.Kašinsko paveikslo fragmentas

Kitąsyk buvo viens labai išmintingas žmogus. Jis an visko turėjo didelę dalį, jam visą amžį viskas labai puikiai klojos. O kada jis numirė, žinoma, razumui su dalia nėr ko su kūnu in žemę lįstie – jie sumislio abu ait svieto vandravot. Razumas pasikėlė in puikybę, pradėjo dalį niekyt, sakydams:
– Ką aš su tavim vaikščiosu – aik tu sau, o aš aisu sau viens.

Tokiu būdu razumas nuvė vienu keliu, o dalis nuvė kitu. Razumas atėjęs pristojo prie vieno piemenio. Tas piemuo, biskį paganęs, sako: „Argi man ganyt… Aš turu ait kur in dvarą – mažu gausu kur geresnę tarnystą“. Atėjo in vieną dvarą pas virėją, sako:
– Ar negaučia pas tave kokią tarnystą? Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie du žmones (0)

Aklas elgeta su berniuku.T.Goreckis | ldm.lt nuotr.

Buvo du toki žmones. Viens buvo labai teisingas, o antras – sukčius. Dabar jiedu ginčijasi: viens sako, kad su teisybe geriau gyvęt an svieto, o tas sukčius sako, kad su suktybe geriau gyvęt an svieto. Jiedu negali viens kitą pergalėt.

Sako:
– Aime, mažu patiksim kokį žmogų, kad mum paaiškytų.
Aina jiedu keliu – rado žmogų ariant. Sako:
– Pasakyk tu mum, kaip geriau gyvęt an svieto: ar su teisybe, ar su melu? Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Kaip arklys tapo arklevičia (13)

K.K.Šiaulyčio pieš.

Arklys, pakol buvo jaunas, visiem prisidavė, ale kaip paseno, gaspadorius norėjo užmušt. Tada arklys pasakė:

– Geras gaspadoriau! Už tai, ką aš tau slūžinau viernai, duok pakaustyt mane plieno patkavom.

Ir kaip norėjo, teip stojosi. Paskui padėkavojo savo geradėjui ir nuėjo in pagirį, kur kaip galėdamas žyvijosi.

Tam karte vaikštinėjo levas tuo pagiriu. Labai apsirūstino, kad šyvis neklaupė prieš jį, ir pasiklausė: Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Lietuva – monarchija? Viltys dar nežlugo… (28)

Česlovas Iškauskas | iskauskas.lt nuotr.

Tai jokia fantazija: Lietuvos Karalystės Rūmai (LKR) egzistuoja. Rekvizituose galima rasti net jų adresą, telefoną, nuorodą Lietuvos monarchistų judėjimo (LMJ) svetainėje ir šios asociacijos prie Vilniaus miesto savivaldybės vadovo – LKR senato maršalo Stanislovo Švedarausko pavardę.

LKR buvo įkurta prieš keletą metų, o pernai lapkritį Vokietijos ambasados Vilniuje ir šios nevyriausybinės organizacijos pastangomis buvo surengtas kunigaikščio Inigo fon Uracho – Uracho hercogo Viurtenbergo grafo Fridriko Vihelmo fon Uracho (Frydrich Wilhelm von Urach) anūko – antrasis vizitas Lietuvoje.

Vizitas praėjo gana pompastiškai, ir LKR su „šimto dienų valdovo“ palikuonimi Signatarų namuose pasirašė pretendento į Lietuvos Karalystės sostą sutartį. Nuo pirmojo apsilankymo Lietuvoje 2009 m. save vadinantis Mindaugu II Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apė karalių, laimę ir marškinius (0)

Karalius | keistuoliai.lt nuotr.

Neatmenu, kokioj karalystėj buvo vienas karalius. Jis, mirtinai apsirgęs, šaukė garsingiausius gydytojus kas jį išgydys, atiduos tam pusę savo karalystės. Susirinko visoki garsingiausi galvočiai – po apžiūrėjimui karaliaus pasakė, kad negali jo išgydyt. Ale viens atsirado galvočius – sako:

– Būtų galima karalių išgydyt, ale reiktų rastie karalystėj laimingą žmogų o no jo nuvilkt marškinius ir apvilkt karalių, tai pasveiks.

Kaip tik karalius išgirdo tokią rodą, tuojaus pasiuntinius išsiuntė in karalystę ieškot laimingą žmogų. Bet negalėjo tokį niekur rastie laimingo an visko: katras turtingas, tai serga, Skaityti toliau

A.Stepukonis. Kompiuteris, suprask, kamščiatraukis (2)

Aivaras Stepukonis

Pirma atidarau desktopą, po to atidarau folderį, o tada dar atidarau failą. „Tikras atidarytuvas – tas kompiuteris“, – garsiai pagalvoju. Čia prieina kalbininkas ir mane pataiso: „Ne atidarytuvas, o kamščiatraukis!“ Štai jums ir linksmai netašytas šio rašinio pavadinimas. Juokai juokais, o iš tikrųjų?

Apie dramblį

Kartą budistų vienuolis stebėjo, kaip indų mokslinčiai tarpusavyje kivirčijosi, protarpiais net apsikuldami, dėl to, ar pasaulis yra amžinas, ar ne; ar begalinis, ar vis dėlto baigtinis; Skaityti toliau

Trakų pilyje vyks Vytauto Didžiojo mirties metinių minėjimas ir knygos „Didžioji Lietuva“ pristatymas (1)

Vytauto Antspaudas

Spalio 25 d. Trakų salos pilies Didžiojoje menėje vyks tradicinis Vytauto Didžiojo mirties metinių minėjimas, kuriame Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Birutė Valionytė pristatys knygą „Didžioji Lietuva“ (trečią tomą), o Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas skaitys pranešimą apie Vytauto Didžiojo atvaizdus numizmatikoje.

„Vytautas Didysis yra neatsiejamas nuo Trakų ir Lietuvos etnine prasme bei Didžiosios Lietuvos istorijos, – sako Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas. – Gimęs Senuose Trakuose, nuėjęs ilgą ir sudėtingą politiko, karvedžio ir neeilinės Viduramžių epochai asmenybės gyvenimo kelią, užbaigė jį Trakų pilyje. Čia valdovas mirė 1430-ųjų metų spalio 27 d. Aplinkybės bei mirtis sutrukdė karūnuotis Lietuvos karaliumi, tačiau tautos atmintyje jis tokiu liko. Renginių metu labiau susipažįstame su valdovo aplinka, laikmečiu, ieškome sąsajų su nūdiena“. Skaityti toliau

Valstybės dieną primins „Karžygys iš kunigaikščio antspaudo“ (3)

Baltų kariaiLiepos 6 d. 20.30 val. valstybinės šventės proga pirmasis Baltijos kanalas savo žiūrovams pademonstruos naujausią istorinę Algio Kuzmicko dokumentinio filmo premjerą „Karžygys iš kunigaikščio antspaudo”.

Liepos 6-ąją minėsime pirmojo suvienytos Lietuvos valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę – Valstybės dieną. Tuomet 1253 m. tai buvo reikšmingas pasiekimas Lietuvai – popiežiaus įsaku buvo įkurta Lietuvos vyskupija, o kartu ir Lietuvos valstybė.  Pirmasis Baltijos kanalas (PBK) Valstybės dienos proga liepos 6-ąją dovanoja žiūrovams režisieriaus A. Kuzmicko istorinio dokumentinio filmo „Karžygys iš kunigaikščio antspaudo” premjerą. Skaityti toliau

M. Kundrotas. Lietuva – imperija ar hercogystė? (147)

Vytis XVI a.

Užvirus karštoms diskusijoms, kas vis gi buvo viduramžių Lietuvos valstybė, kuria lig šiol didžiuojasi žymi lietuvių tautos dalis, reiktų pabrėžti kelis dalykus. Kas Lietuva buvo, kuo ji save laikė, kuo ją laikė kiti ir kuo ją dabar laikysime mes – anaiptol ne tas pats.

Dažną užgauna, jog politinis junginys, žemės plotais, karine galia ir tarptautine reikšme rungtyniavęs su Šventąja Romos imperija ir lenkęs daugumą Europos karalysčių, vadinamas didžiąja kunigaikštyste – prilyginant Liuksemburgui, kuris plotu vos lenkia Varėnos rajoną, o gyventojų skaičiumi nusileidžia Vilniaus miestui. Skaityti toliau